Dialogai apie žiniasklaidą

- Kolegiškai sveikindama ir linkėdama šviesaus kūrybinio kelio, noriu pateikti Jums keletą klausimų. Vadovaujate stipriam interneto portalui Bernardinai.lt, kuriame pasireikšti gali demokratinei ir humaniškajai minčiai atviri žmonės. Ar buvo sunku siekti (ir pasiekti) garbingos, sąžiningos ir doros žurnalistikos principų ir juos įgyvendinti šiame portale?

- Vasario 24 dieną bus septyneri metai, kai į skaitytojus kreipėsi interneto dienraštis Bernardinai.lt. Kai galvoju apie nueitą kelią, aplanko dvilypis jausmas: džiaugsmas, nes „bernardiniškas" žvilgsnis į pasaulį man labai brangus. Šia prasme tai idealus darbas, suteikiantis labai daug laisvės ir bendrystės su nuostabiais žmonėmis. Kartu pamanau: jei prieš septynerius metus būčiau žinojęs, kokiai kelionei ryžtuosi, veikiausiai būčiau pabūgęs. Nes viena yra vaizdas, kurį mato skaitytojai, o kita - pastangos, kurias reikia įdėti, kad Bernardinai.lt išliktų.

Daugiausia jėgų atima net ne kūrybinis darbas ar tekstų, iliustracinės medžiagos planavimas, bet skausminga, nesibaigianti lėšų paieška. Toli gražu ne visi Bernardinai.lt skaitytojai susimąsto, kad tai, kokie esame, sukurta su šimtus kartų mažesniu biudžetu nei didžiųjų interneto portalų, mokant gerokai mažesnius atlyginimus darbuotojams ir negalint pasiūlyti deramo honoraro už medžiagą, kuri tikrai dienraščiui vertinga.

Nemeluosiu, silpnumo akimirką pavydžiu turtingus savininkus turinčioms žiniasklaidos priemonėms. Tačiau pastaruoju metu tokių akimirkų būna vis mažiau, nes mes patys pasirinkome šį kelią. Jei nenori parsiduoti, vergauti kokiam nors „muzikos užsakovui", turi susitaikyti, jog teks kliautis skaitytojų solidarumu. Kiekvienas jų mums paaukotas litas man svarbesnis nei šimtatūkstantinės dotacijos, kurias turtingosios žiniasklaidos priemonės gauna iš valstybės institucijų ar verslo magnatų.

Prieš septynerius metus pradėjome nuo pasiryžimo: užuot keikus tamsą, uždekime žvakę. Šis šūkis svarbus ir šiandien, kai, net ir tarsi neturėdami tam finansinio pagrindo, kuriame internetinį Bernardinai TV. Galima keikti televizijas už tai, kad jos nuodija sąmonę, tačiau svarbiau patiems pabandyti rengti kitokias laidas, kurti skaidrią ir žiūrovą praturtinančią erdvę.

Nemanau, jog būtų teisinga didžiuotis, kad Bernardinai.lt sugebėjo pakeisti Lietuvos žiniasklaidą. Mes buvome ir esame nykštukai. Tačiau suprantu, jog dažnai Viešpats pasirenka nykštukus, kvailelius nuveikti didžiulius darbus. Tokiais atvejais reikia didžiuotis ne savo nuopelnais, bet dėkoti už Jo malonę ir pagalbą.

Kurdami Bernardinai.lt girdėjome skeptikus sakant, jog neįmanoma tokiai žiniasklaidos priemonei egzistuoti. Įmanoma, jei tik tikrai myli žmones, su kuriais bendrauji, kuriems pasakoji, kaip pasaulis atrodo iš tavo varpinės.
Pagrindiniai principai, kuriais vadovaujamės: pagarba skaitytojui, pasitikėjimas dialogo principais ir įsitikinimas, kad žmonėms įdomu ne tik skandalai, rietenos ir nesėkmės, bet ir tai, kas gražu, kas auga, bręsta, visos gerosios iniciatyvos.

- Jūsų tekstai kultūros, visuomenės ir politikos temomis pasižymi žodžio tikslumu, taupumu ir aiškia logika. Ar tokį rašymo stilių Jums padėjo suformuoti filosofijos studijos?

- Dėkui už gerus žodžius, tačiau nesijaučiu esąs žurnalistas. Esu tikintis žmogus, filosofas, kuriam kyla daug klausimų, kuriam rūpi aplinkiniai žmonės ir mūsų pasaulis. Niekada nesimokiau žurnalistinių gudrybių, kaip turi atrodyti įtaigus tekstas.

Nemanau, jog sugebu geriau nei kiti iškelti klausimus, analizuoti problemas. Galiu tik pažadėti, jog visada siekiu būti nuoseklus ir rašyti tik tai, kuo tikiu.

- Kas Jus paskatino studijuoti religiją: šeimos tradicijos, disidentinė (pogrindinė) literatūra, disidentai kunigai ar savarankiškas Dievo ieškojimas šiame materialiai ir dvasiškai netvariame pasaulyje?

- Mano senelis mirė Sibire, kiti ištremti giminės vis dėlto sugrįžo. Tėvynės meilė, religinis auklėjimas - visa tai gavau šeimoje. Tiesa, filosofines, o vėliau ir religines studijas paskatino ne tiek šeima, kiek egzistencinis nerimas, kurį jaučiau ir tebejuntu. Kiekvieno iš mūsų tikėjimas - tai kelias, kuris niekada nebus nueitas, tačiau kuris suteikia gyvenimui pamatą. Mokausi ir stebiuosi Viešpaties malonėmis, kuriomis Jis mus apdovanoja. Taip pat manau, jog tiek daug esu iš Jo gavęs, o tiek mažai sugebu atiduoti kitiems, tiek daug nuodėmės kirminas sugraužia...

Pernelyg dažnai užmirštame tiesą, kad nuogi atėjome į šį pasaulį ir nuogi iš jo išeisime. Visa, kas svarbu, gali būti kaupiama tik širdyje. Nemoralizuoju, nes aš pats per dažnai susižaviu teoriniais svarstymais apie Dievą, o ne Jo valios vykdymu.

- Buvote Piliečių santalkos vienas steigėjų. Bet tikriausiai prisimenate ir Piliečių chartiją, susitelkusią Sąjūdžio pradžioje. Kodėl, Jūsų nuomone, ji neįsitvirtino Lietuvos intelektinėje visuomenėje, likdama tik Vilniaus kūrybinės inteligentijos sambūrio ženklu? Ar ne tas pats likimas laukia ir Piliečių santalkos, nors ji rado platesnį atgarsį? Kokia vieta inteligentijai, nors ji ir nevienalytė, tenka šiuolaikinės (vartotojiškos?) visuomenės ugdymo kelyje?

Nesumenkinkime Piliečių chartijos reikšmės. Tai buvo labai svarbi organizacija ir tikiu, kad ji bėrė labai svarbią sėklą į žmonių širdis. Gal tik mes pernelyg greitai norime matyti želmenis? Ne viskas, kas tampa masiška ar kam statomi paminklai, yra iš tiesų svarbiausi dalykai. Asmeniškai man, anuometiniam pirmųjų kursų studentui, chartijos veikla buvo labai reikšminga.

Gal reikėtų sakyti, jog nederėtų nuvertinti ir Piliečių santalkos, kaip iniciatyvos. Nors šiuo metu jaučiu nusivylimo kartėlį. Maniau, kad galima suburti skirtingų įsitikinimų, tačiau sąžiningus ir Tėvynės meile degančius žmones ir taip parodyti alternatyvą klestinčiam politiniam cinizmui. Būta svarbių iniciatyvų, pareiškimų, tačiau, mano požiūriu, nepavyko svarbiausia misija - ugdyti solidarumą ir pilietinę drąsą. Santalka tapo pernelyg orientuota į politinio gyvenimo paviršių. Galbūt reikalinga ir tokia organizacija, tačiau mane visada daugiau domina ne politinės kovos laukas, o pastangos išlikti laisvu ir oriu žmogumi net ir tada, kai tai nepatogu, sakyti nemalonią tiesą, net jei ji atrodo nenaudinga ir nelabai kas nori ją girdėti. Inteligento misiją apibrėžčiau kaip sugebėjimą išlikti sąžiningam sau ir kitiems, kartu gerbti net ir tau nepriimtinų pažiūrų žmogaus orumą.

-Pragmatizmas ir idealizmas... Kaip, Jūsų nuomone, šios dvi konstantos suderinamos šiandienos Lietuvoje politikos, ekonomikos, socialinio gyvenimo ir žiniasklaidos sferose? Gal tas suderinamumas neįmanomas, nuolat girdint ir skaitant, kad mūsų valstybė - vagių, banditų, cinikų ir kitaip morališkai degraduojančių žmonių bendrija... O gal aš utriruoju problemą?

- Kai universitete dėstau jauniems žmonėms, dažniausiai pradedu nuo teiginio, jog turime nenusipiginti. Kiekvienas esame apdovanotas unikaliu gyvenimu, ir šis unikalumas, amžinybės ilgesys neturi būti iškeisti į esą pragmatinį norą paprasčiausiai daugiau uždirbti, turėti daugiau galios. Jei gyvenime tegaliu būti milijardieriumi ar šiaip turčiumi ir turėti daugybę daiktų - tai labai menka, palyginus su viltimi įaugti į Dievo Karalystę, į amžinybę. Todėl manau, kad idealistai yra didžiausi pragmatikai, kurie realistiškai vertina gyvenimą ir nepasiduoda cinizmo virusui.

Tikiu, kad Lietuvoje yra daug daugiau gero nei blogo. Tereikia išsikrapštyti pykčio krislą iš akies. Aš asmeniškai kasdien sutinku labai daug puikių žmonių ir iš esmės nė vieno blogo. Tiesa, matau nelaimingų, susierzinusių, tačiau, jei įsižiūriu, įžvelgiu ir kiek aprūdijusias, bet gražias širdis. Svarbu nepulti baksnoti pirštu į rūdis, bet padėti išsiskleisti tam, kas gera.

Tikiu, kad didžiausių permainų galima pasiekti, dovanojant kitiems šilumą, o ne moralizuojant ir piktinantis. Kiekvienas sodininkas žino, kad vaismedį reikia tręšti, ravėti, grožėtis jo žiedais ir kantriai laukti vaisių, o ne spardyti kamieną, tikintis, kad taip visi procesai pagreitės. Mes labai dažnai elgiamės kaip paiki ir įnoringi vaikigaliai - gerai tai, kad Viešpats mus priima net ir tokius. Ne tik priima, bet ir vis siūlo galimybę keistis.

- Ačiū Jums už šias trumpas, bet prasmingas įžvalgas, už tikėjimą žmogaus gera valia ir prasme darbų, kurie tarsi nematomi, bet turi ilgalaikį poveikį. Tepadeda Dievas nelengvoje kelionėje su Bernardinais (internetiniu laikraščiu ir būsima TV, su puikiu žurnalu, pristatomu skaitytojams tradicinės spaudos forma). Sveikatos, stiprybės ir kantrybės Jums tikriausiai linki ir tūkstančiai skaitytojų...

Nemunas, 2011m. sausio 27-vasario 2d., Nr. 4