Dialogai apie žiniasklaidą

„Turėtume išsiaiškinti, ką turime ir kokie mūsų prioritetai. Kadangi Lietuvoje panaikinta savirefleksija, nebeliko meno kritikos, atsirado daugybė apsišaukėlių. Spauda sąmoningai kovoja su bet kokia refleksija, nes daugybė žmonių tuo suinteresuoti, pavyzdžiui, popsininkai. Jiems nereikia, kad koks nors protingas žmogus pasakytų, jog tas ar kitas renginys yra visiškas šūdas. Jiems reikia tik reklamos, kurioje patys save vertina: žvaigždė, genijus, neprilygstamas... Popsininkai - labai plati sąvoka. Įsijunkite televizorių ir pamatysite,"- tokias ir dar aštresnes mintis apie žiniasklaidą, kultūrą ir kūrėjus nebijo išsakyti profesorius Donatas Katkus.

Pašnekovo mintis į knygą „Lietuva išėjo iš mados" suguldžiusi žurnalistė Jurga Čekatauskaitė iš profesoriaus sulaukė tokio vertinimo: „Ši knyga - ne dienoraštis, ne nuoseklus gyvenimo aprašymas arba muzikalumo ugdymo, žinių kaupimo, visuomeninio veikimo ar karjeros paveikslas. Tai laisvos asociacijos, kylančios iš Jurgos Čekatauskaitės klausimų. Tai žurnalistinis paveikslas. Jame nemažai plyšių, užmaršumo, bet bijau, kad kalbantis prie kavutės tai neišvengiama."

Žurnalistų bendruomenei bus įdomu, kaip žinomas ir daugelio mėgiamas profesorius vertina žiniasklaidą, ypač - kultūrinę spaudą, leidėjų ir žurnalistų darbą. Publikuojame  J.Čekatauskaitės ir D.Katkaus pašnekesį šiomis temomis.

- - -

Na, ekrane matau ir jus...

Aš ten nedainuoju. Reikėtų garsiai pasakyti, kas nemoka dainuoti, kieno prastas repertuaras. O dabar, kur pažiūrėsi, visi žvaigždės, visi genijai! Absurdas. Ir ne tik kalbant apie popsą - visa mūsų rimtoji kultūra tokia. Iš didžiųjų laikraščių visiškai išmesta meno kritika. Kultūra be refleksijos - tuščias daiktas. Privalu kalbėti apie tai, kas įvyko, kad koncertas arba atlikėjas prastas, kodėl taip yra. Laikraščiuose tokių dalykų nerasite - vien tik liaupsės ir savireklama.

Nebijote, kad ir jūsų orkestro pasirodymą kas nors galėtų sumalti į miltus?

Nebijau, jeigu tai normali kritika, o ne susidorojimas. Tegul rašo. Paprastai recenzijose atskleidžiamos skirtingos nuomonės. Tik pas mus nėra, kur būtų galima skelbti, nes spaudoje dirba antikultūrininkai. Kadaise "Lietuvos rytas" leido "Mūzų malūną", kur dar rasdavai skirtingų nuomonių, kultūros reiškinių kritikos, bet ir to neliko - išmetė. Tuščia.

Galbūt "Mūzų malūno" nebeliko dėl mažų reitingų?

Kas čia per kriterijai?! Jūs ką - nesuprantat?! Kultūra yra elito reiklas! Protingus žmones Lietuvoje galima suskaičiuoti rankos pirštais, o idiotų - masė, kuri reitingus ir nustato.

Galbūt "Frankfurter Allgemeine Zeitung" kultūros puslapių skaitomumas irgi nedidelis, bet ten visi puikiai supranta, kad jie tokiu būdu padeda kultūrai.

Idiotizmo tiražavimas nieko nereiškia. Žmonijai vystytis padėjo ne raumenys, o protas, vadinasi, mažuma. Kokį reitingą galėjo turėti Niutonas? Ar jo vertė matuojama populiarumu? O kiek nuperkama Shakespearo veikalų? Sprendžiant iš reitingų, jis yra niekas! Tačiau turime aktyviai besireiškiančių ekonomistų, kurie meno vertę apskaičiuoja pagal jo uždirbtus pinigus.

Šitaip mąstyti yra žemiausias lygis, bet tai suprantama, nes dabar viską diktuoja plebsas. Jų vertinimu, ko gero, turėtume išnaikinti Lietuvoje filosofus, geresnius rašytojus, rimtosios muzikos kompozitorius, kurie neturi reitingų ir visiems trukdo, o palikti tik Edmundą Malūką.

Tiesą pasakius, pas mus popsas tampa nelaime. Nors jis irgi gali būti geras, juk turime talentingų žmonių, dainų. Tačiau reikėtų profesionalių kritikų, kurie pasakytų, kas gerai, o kas blogai, kad susidarytų tam tikra opinija. Ir kas, kad išėję iš koncerto žiūrovai spjaudosi? Kitą dieną jis vėl vyks, nes visiems bus trimituojama: "Žvaigždė, genialus!"

Juk turime Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo išlaikomą kultūrinę spaudą, kurioje apie visa tai rašoma.

Bet kaip nukritęs jos tiražas! Paskaitykite, kokie ten dabar tekstai spausdinami,- jie nyksta. Ir vien dėl to, kad niekas nenori rašyti, nes darbas turėtų būti mokamas, nesvarbu, ar tai būtų straipsnis apie antropologiją, sociologiją, etnografiją. Ir atlyginimas skaičiuojamas ne centais, bet litais.

Dabar "Kultūros barai" ir tie visi kultūriniai laikraščiai bando pasidalyti Spaudos rėmimo fondo skiriamas lėšas, bet periodika turi vieną keistą savybę: didesnę dalį pajamų, kurie skirstomi per institutus, suėda administracija su direktoriumi priešaky. O tiems, kurie dirba, tenka likučiai. Manau, žurnalui pakaktų dviejų redaktorių ir korektorės, o visa kita turėtų gauti rašantieji.

Kartą ėmiausi iniciatyvos ir nuėjau pas ministrą pirmininką, kuriuo tada buvo Gediminas Kirkilas. Sakau, kad mums būtina remti kultūrinę spaudą, nes tik per ją galima palaikyti intelektualus. Jis priėmė labai palankiai, nukreipė pas savo patarėją, šis pasiūlė viską išdėstyti raštu.

Principas paprastas. Atrenkami prioritetiniai valstybės leidiniai, skirti, pavyzdžiui, filosofijai, sociologijai, etnografijai, muzikai, teatrui, dailei. Sudaromos autoritetingos redakcinės kolegijos, prisikiriami keli redaktoriai ir korektorė, finansus tvarko viena buhalterija. Atrenkami profesionaliausi ir kiekvienai sričiai aktualūs staripsniai, mokami solidūs honorarai, kad rašytojas galėtų bent kokius tris mėnesius pragyventi, kol rašo tą darbą. Valstybės lėšos be jokių tarpininkų patenka tiesiai kūrėjams į rankas. Tereikėtų kokių kelių milijonūų litų. Utopija? Gal. Bet ar neverta svarstyti?

Pradėjau rinkti intelektualų parašus. Dar tik kelis turėdamas susitikau filosofą Arūną Sverdiolą. Šis iškart nukirto, kad nieko nepasirašys. Tada duodu pasirašyti kitam - Vytautui Ališauskui. Jis paėmė tą mano raštą, perskaitė - kažkoks sakinys nepatiko: "Kai sutvarkysi, atneši man, tada pasirašysiu." Paskui dar kažkam padaviau, žiūriu, kad reakcija panaši. Tai ir pamaniau: ar man vienam to reikia? Visi dejuoja, o kai pradedi ką nors daryti, tyla.

Norėjau pasiūlyti sukurti kitokią pinigų skirstymo sistemą - ne per institutus, ne per tarpininkus, ką su kultūrine spauda nesudėtinga padaryti, betgi negaliu lakstyti parašo paskui kiekvieną.

Suprantu, intelektualai dažniausiai yra individualistai. Jiems labai svarbi hierarchija, kokią vietą patys užima, nes tai tarsi sustiprina jų pačių reikšmę. Na, bet tai žmogiški dalykai, nuo to jie nė kiek nesumenksta. Mes tikrai turime puikių filosofų, rašytojų, poetų, dailininkų ir didelį kultūrinį potencialą.