Juodą žinią Vida Mickevičienė telefonu pranešė saulėtą Vasario 16-osios rytą, kai ramybę ir šventinę nuotaiką skleidė trispalvės, kai radijas ir televizija transliavo patriotines dainas... "Nebėra Daniuko... 3 valandą mirė Santariškių klinikoje..."

Danielius Mickevičius man buvo ne tik žurnalistas, leidėjas, redaktorius. Daug dešimtmečių jis buvo nuoširdžiausias mūsų šeimos draugas, visų vestuvių, krikštynų, laidotuvių dalyvis ir padėjėjas. Mes buvom tartum likimo broliai, abu mokėmės Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje, abu buvom iš jos stalinistų pašalinti, aš už bažnyčios lankymą, jis - už tėvo laiškus, rašytus iš Vorkutos lagerio.

Danieliui tebuvo dveji metai, kai jo tėvai iš Skrebotiškio bažnytkaimio (Pasvalio rajono} 1939 m. persikėlė į Kauną. Tėvas Jonas Mickevičius tęsė siuvėjo darbą ir atidarė nedidelę parduotuvėlę, kurioje 1941 m. kažkas paliko antistalinistinių atsišaukimų. Kai prasidėjo antroji sovietų okupacija, kažkoks keršytojas nunešė atsišaukimą į saugumą ir pasakė, kad rado pas Joną Mickevičių 1941 m. To kagėbistams ir tereikėjo. 1944 m. rudenį stalinistų trijulė nuteisė J. Mickevičių mirties bausme. Vėliau teismas nuosprendį pakeitė 15 metų katorgai Vorkutos lageryje. Danielius buvo ten nuvažiavęs, tegalėjo pamatyti tėvą tik per spygliuotą vielą, vos atpažino.

O kai mokėsi Pasvalio gimnazijoje, iš tėvo gautus laiškus slėpdavo lovos matrace. Kartą atėję kagėbistai išpurtė tą matracą, rado laiškus ir apkaltino antitarybine veikla, už ką buvo pašalintas iš gimnazijos. Po Stalino mirties praėjus trejiems metams, Danieliaus tėvas grįžo į Lietuvą, tačiau Kaune gyventi jam nebuvo leista, todėl grįžo į gimtąjį Pasvalio kraštą.

Kagėbistai išaiškino daug Mickevičių šeimos paslapčių. Bet vienos paslapties nesugebėjo atskleisti: kaip motinos lydimas Danielius su Vida naktį Mūšos pakrantėmis nuėjo į Saločius pas kunigą Antaną Balaišį tuoktis. Atgimimo metais Danielius gražiai bendravo su kunigu Balaišiu, išsiaiškino, kur Pabiržėje palaidotas Danieliaus tolimas giminaitis, garsus lietuviško žodžio gynėjas, bylinėjęsis su caru dėl lietuviškos spaudos atgavimo, Antanas Macijauskas. Buvo surastas jo kapas Pabiržėje, o miestelio centre pastatytas ir iškilmingai atidengtas paminklas.

Danielius savo apsukrumu, aktyvumu sugebėjo išlaviruoti sovietinės sistemos labirintais ir atlikti daug gerų darbų. Ilgai jis faktiškai vadovavo Lietuvos žurnalistų sąjungai, būdamas atsakingu sekretoriumi. Pas jį užsukdavo žurnalistai iš visos Lietuvos,, sulaukdavo gerų patarimų, pagalbos. Man pasakojo, kaip pas jį atėjo kagėbistai teirautis, ar galima Šimkūną išleisti į Švediją. Danielius nuramino juos: oi, galima, garantuoju, nepabėgs.

1991 m., po Sausio 13-osios kruvinojo sekmadienio, Danielius sako, reikia greit pradėti rinkti liudininkų prisiminimus ir išleisti baltąją knygą. Kreipiausi per radiją į tų įvykių liudininkus, paprašiau atnešti į Žurnalistų sąjungą prisiminimus. Greit jų sulaukėme labai daug, surinkau užsienio radijo atsiliepimus - netrukus turėjome visą medžiagą knygai, kuri greit buvo išleista lietuvių ir anglų kalbomis.

Įkūręs savo leidyklą „Danielius", D. Mickevičius išleido apie 400 įvairiausių knygų knygelių. Dauguma knygų apie Pasvalio kraštą pažymėtos „Danieliaus‘ leidyklos ženklu.

Danielius turėjo gražią sodybą Varėnos rajone, Senovės kaime. Čia praleisdavo visas vasaras, pasikviesdavo draugus, švęsdavo šventes. Dabar šią sodybą teks prižiūrėti žmonai Vidai , sūnui Linui, marčiai Dianai, kuri, beje, išvyko į Pekiną, tapusi Lietuvos ambasadore Kinijoje.

Gyvendamas Senovėje, Danieliaus gražiai bendravo su šio krašto žmonėmis, fotografavo juos, rinko medžiagą ir išleido knygą gražiu pavadinimu „Kaip tiltelis iš širdies į širdį." Savo nuoširdumu, aktyvumu, nepalaužiamu optimizmu, nors ilgai buvo kankinamas ligos, Danielius Mickevičius nutiesė atminimo tiltą į daugelį širdžių.

Rubrika Dialogai apie žiniasklaidą yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.