2022 m. rugpjucio 9 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Australijoje gyvenanti žurnalistė Lolita Kalėda apie žiniasklaidą ir žmogų joje

2014-03-13
 
Žurnalistė Lolita Kalėda

Žurnalistė Lolita Kalėda

 

Autorė - Jūratė Ablačinskaitė, www.zurnalistika-kitaip.lt

 

Pirmą kartą prieš trylika metų atostogaudama Australijoje, žurnalistė Lolita Kalėda apsisprendė pasilikti svečioje šalyje gyventi. „Ateina laikas, kai iš vidaus pajauti, kad norint augti ir atsiskleisti kaip asmenybė reikia keisti ir keistis", - teigia moteris. Pasak jos, žurnalistika tik padeda įgyvendinti visus norus ir gyventi turtingą gyvenimą: kasdien sužinoti ir patirti kažką naujo.

Apie žurnalistiką, žiniasklaidą ir žmogų joje L. Kalėda, matyt, galėtų pasakoti ištisas valandas. O pasakojimas - be galo įdomus, nes jis apie tai, kaip Lietuva ir lietuviška žiniasklaida atrodo iš kito žemyno, kokios tenykštės žurnalistikos prizmės ir ko galėtume vieni iš kitų pasimokyti.

Žiniasklaida turi specifinių bruožų, nepriklausomų nuo šalies ar politinės santvaros, tačiau yra ir tokių jos ypatybių, kurios kitoniškos kiekvienoje šalyje. Kaip manote, kokie žiniasklaidos bendrumai vienija Lietuvą ir Australiją, o kuo tenykštė žiniasklaida skiriasi nuo lietuviškosios?

Ačiū, labai geras klausimas. Tik Australijos žiniasklaida užaugino mane kaip australę. Pirmuosius metus aš nuo 6 val. ryto iki vėlumos kur bebūdavau vis klausiausi radijo. Tik Australijoje atsivėrė naujas požiūris į radijo laidų ypatingą jėgą ir radijo žurnalistų ne tik populiarumą, bet ir begalinę įtaką šalies valdymui ir gyvenimui. Radijas mane gerai išmokė anglų kalbos - po pusmečio jau pasigirdo priekaištų, kad nebemoku kalbėti lietuviškai - radosi australiškas akcentas. Iki tol radijas man buvo susijęs su laikraštinių žinių perskaitymu ir muzikinėmis transliacijomis.

Australijoje radijo žurnalistai - ne popierinės žvaigždės: jie įtakingi ir pelnę klausytojų pagarbą. Jie nesibičiuliauja su ministrais ar šalies aukščiausiais valdžios atstovais - žurnalistai 100 procentų atstovauja eilinio australo - rinkėjo interesams ir tiesiog reikalauja atsakyti į klausimus nedviprasmiškai. Jie nebijo viešai analizuoti ir kritikuoti valdžios veiklos ar atskirų asmenybių, jie tiesiai šviesiai ima jautį už ragų. Ne vienas politikas yra nuverstas nuo posto ir daug įstatymų buvo pakeista atsižvelgiant į žurnalistų nukreiptą - atskleistą visuomenės nuomonę.

Kadangi Australijos miestuose dažnas kasdien vairuodamas sugaišta bent 4 valandas kelyje, tai radijas yra pati geriausia priemonė sužinoti paskutines naujienas ir įsigilinti į valdžios veiklos kelius. Klausytojų nuolatiniai tiesioginiai skambučiai ir įvairios nuomonės eteryje sudaro labai solidžią nuomonę bet kuriuo iškeltu klausimu. Net patekus į bet kokią situaciją tau radijo žurnalistas padės: tik paskambinki ir paprašyki, kad negali automobilio rato pakeisti, ieškai darbo, nori padovanoti seną spintą, pasveikinti mamą, telefonų kompanija atsiuntė neteisingą sąskaitą ar kur nors didelė automobilių spūstis - radijas padės.

Žmonės labai geranoriški ir draugiški. Veikia labai daug bendruomeninių ir regioninių radijo laidų, yra net mokomųjų radijo stočių mokiniams, kurie negali nuvykti į mokyklą kasdien dėl tolimo atstumo.

Australijos televizijos kanalai konkuruoja tarpusavyje ir kiekvieną vakarą po žinių, pateikia puikių, informatyvių ir žmonėms geriau gyventi padedančių laidų, pvz., informuoja, kur parduodamas pigesnis benzinas; kuri firma kaip sumažino produktų kiekį pakuotėje, o kainą paliko tokią pačią; kas nukentėjo nuo gaisro ir kaip padėti; kokios daržovių kainos ir kur nusipirkti šviežios mėsos be hormonų, ar šampūno kokybė atitinka kainą ir pan.

Palyginimui, Lietuvoje tokios laidos nėra rengiamos, o galėtų ir turėtų didelį populiarumą, padedant žmonėms geriau ir ekonomiškiau tvarkytis savo buityje. Reklamos, parengtos Australijos režisierių, yra tokios kasdieniškai buitiškos, kad „kaifas" žiūrėti. Ne taip, kaip Lietuvoje, kur viskas su erotika, ne tik vaizdas, bet ir garsas. Labai mėgstu Australijos TV laidas apie smulkųjį verslą, pinigus bei namų dizainą ir architektūrą. Labai populiarios laidos apie tai, kur ir kaip nusipirkti namą, nes australai vidutiniškai per savo gyvenimą pakeičia 11 namų. Kitus kanalus žiūriu per kabelinę TV: FOX news, CNN, BBC Knowledge, Science, Channel W ir Life style.

Spauda. Aš nuo mažens labai mėgstu laikraščius, tad jų visuomet prenumeruoju daug ir kelių šimtų puslapių. Jų niekaip nepavyksta perskaityti per savaitę, nes skaitau daug knygų ir dokumentų darbe, bet bendrą spaudos pulsą jaučiu. Vaikomasi sensacijų, tačiau pagrindinis aspektas - ne tik informuoti, bet ir padėti žmonėms išvengti klaidų - yra ryškus šios šalies kultūroje. Pavyzdžiui, temos: Sidnėjaus įlanka yra užteršta ir geriau nežvejoti bei nevalgyti joje sužvejotos žuvies; kuris mikrorajonas turi daugiausia kelių eismo taisyklėms prasižengusiųjų; kuri mokykla turi didžiausią procentą geriausiai besimokančių mokinių. Tokie analitiniai straipsniai ne tik pateikia statistiką, bet supažindina su įstatymais ir jų vykdymu bei padeda žmonėms apsispręsti jų kasdieniuose pasirinkimuose.

Žurnalai labiau orientuoti į gyvenimus ir dramas. Tačiau ir jie paiso skaitytojų poreikių ir pateikia daug informacijos. Informacija turi tikslą ne tik informuoti, bet kiek galima labiau padėti susiorientuoti skaitytojui tarp įvairių įvykių ar dalykų.

Internetas taip pat yra labai populiarus. Daug darbo vietų susiję su automatiniu valdymu internetu.

Vien būdamas žurnalistu negali vadintis žvaigžde. Australijos žurnalistikoje vyksta labai rimta ir sunki atranka bei konkurencija. Ne tik per pastaruosius metus, bet ir per praėjusį dešimtmetį darbdaviai atsižvelgdavo į žurnalisto kokybinį darbą. Žurnalistai dirba labai ilgas valandas, neatsižvelgiant į talentą ir sugebėjimus.

Norėčiau pastebėti, kad Lietuvoje dar išlikusi praktika viską vertinti gražu - negražu. Jeigu jau žurnalistas su kreiva nosimi ar dar kokiu kitoniškumu, tai jam ne vieta televizijos ekrane. Tas grožis ir jaunystė taip visuomenės pervertinti, kad kartais mane net juokas ima. Žiūrovai, žiūrėdami žinias, aptarinėja diktorę: kas joje gražu - negražu ir pan., o nesiklauso pateikiamos informacijos. Aš nesu prieš grožį, bet norisi sveiko jo vertinimo, o ne pervertinimo. Seniai ne tik supratau, bet ir pajaučiau, kad TV žinių vedėjai turėtų būti vyresnio amžiaus asmenys ir nepriklausomai nuo jų lyties ar gražaus veido - jie turi būti stabilios, intelektualiai subrendusios asmenybės. Lygiai taip pat kaip ir spaudos žurnalistas neturi rašyti gražiomis raidėmis, kad pretenduotų į aukštesniąją žurnalistų kategoriją. Kiekvienam siekiančiam tikros žurnalistikos reikia subręsti per darbo patirtį ir gerą atmintį bei turėti kažką „ekstra" - vadinkime talentu, charizma, bet tai turi būti ir dažnas turi. O grožis, ūgis neturi lemti užimamos pozicijos.

Buvo labai įdomu, kai vienas televizijos kanalas po metų lėlytę diktorę pašalino, nes ji per daug šypsodavosi ir tai darydavo vos ne iš visko, ką per žinias perskaitydavo ar kas ką pakomentuodavo. Žurnalistės grožis ir šypsena netiko australams ir jie tai išsakė savo komentaruose. Dabar tos diktorės kasdieninėse pagrindinėse laidose nepamatysi. Žiūrovų išsakyta nuomonė padėjo ir padeda redakcijų vadovams priimti sprendimus.

Dar norėčiau palyginti Lietuvos ir Australijos spaudos komentatorius, kai po kiekvienu straipsniu pateikiama nuomonė. Labai gerai, kad tokia galimybė yra, nes atsiskleidžia dideli kultūrų skirtumai man skaitant abi puses. Jau nekalbu apie lietuvių nemandagumą ir negatyvumą, bet labiausiai liūdina, kad mano tėvynės žmonės neturi svajonių ir patys nesimoko, kaip sukurti sau geresnių galimybių, geresnės valdžios. Jeigu proto turima kritikuoti valdantįjį aparatą, tai kai ateina rinkimai, drąsos pasakyti savo nuomonę tautai ir pritrūksta. Pakantumas ir nusileidimas nėra moralinė gėrybė. Jeigu blogai, reikia keisti ir keistis, o ne susitaikyti su situacija - reikia būti aktyviais savo šalies piliečiais.

O gal Lietuvoje nėra taip blogai, kaip aš skaitau spaudoje ir žmonių komentaruose? Australijoje per kiekvienus rinkimus visi iki vieno pilnamečiai Australijos piliečiai privalo balsuoti, o nebalsavusieji yra baudžiami baudomis (AU$120). Mes valdžią keičiame gana dažnai ir paskutinieji rinkimai mūsų Naujojo Velso Valstijoje parodė, kaip australai ne tik stebi, analizuoja savo valdžios darbelius, bet greitai reaguoja pakeisdami ministrus ir valdančiąsias partijas, keldami savus kandidatus ir reikalaudami laikytis priešrinkiminių pažadų ar sustabdyti žalą darančius visuomenei įstatymus bei biudžeto švaistymus. Labai apgailestauju, kai Lietuvos spaudos puslapiuose skaitau, kokie Lietuvos vadovai yra pesimistai ir neturi lyderystės sugebėjimų bei savų idėjų. Dažnas tuščiažodžiavimas ir savo darbų efektyvumo trūkumas, dangstomas krizės „skraiste", paskleidžia visuomenėje pesimizmą ir nusivylimą.

Teigiate, kad Australijos žiniasklaida atlieka ne tik informacinę funkciją - taip pat ji padeda „eiliniams" gyventojams kasdienybėje. Kaip manote, ar egzistuoja riba, iki kurios žiniasklaida gali periminėti kitų organizacijų užduotis (konsultavimo, paramos, tarpininkavimo ir kt.), ir ar ta riba apskritai reikalinga? Štai nacionalinis Lietuvos transliuotojas (LTV) jau ne vienerius metus rodo laidą „Bėdų turgus" ir ši laida susilaukia gausybės kritikos, esą tai nėra žurnalistika ir juo labiau nacionaliniame kanale jos nereikia...

Kaip ir visos komercinės kompanijos, taip ir TV turi būti pelningas verslas. Jeigu laidos neįdomios ir nereikalingos žiūrovui - jų niekas nežiūrės ir pelno nebus. Darbščiam australui betikslis laiko leidimas prie TV - ne pasirinkimas. Gyvenimas pilnas daug pasirinkimų ir TV turi orientuotis į žiūrovo ne tik skonį, bet ir poreikius. Žiūrovai nori daugiau mokomųjų laidų, o ne pramoginių: kaip geriau prižiūrėti savo daržą, gėlynus, kaip skaniau išsikepti žuvį, kur pigiau nuskristi atostogauti ar kur geriau investuoti. Nauda yra abipusė - ir vartotojui ir komerciniam tiekėjui.

Sulyginti tokias skirtingas šalis - tai kaip palyginti bulves su apelsinais. Australija yra apsupta vandenynų, kur jų malonumais mes tenkinamės ištisus metus, tad žmonės ant sofos sėdi mažiau. TV laidos dažnai įsirašomos ir žiūrimos, kai turima tam laiko.

Koks procentas žiūrovų žiūri „Bėdų turgų"? Jeigu didelis, kritika neturi prasmės. Keista, kad kai kurie žmonės nesupranta savo misijos gyvenime - ne smerkti, kritikuoti, o padėti vienas kitam, ko mes į šią žemę ir atėjome. Gyvenimas nei vienam gimusiajam nėra lengvas ir artimo ar svetimo gerumas mus tegali sušildyti, kaip ir planetos pulsą-sąmonę pakeisti. Bet koks šviesos ir meilės spindulėlis yra ne tik taurus žingsnis, bet didžiausia dovana, ką žmogus gali duoti kitam.

Vienas pavyzdys - jau metus rodoma „DR.OZ" laida apie sveikatingumą (JAV televizija): profesionalus kardiologas supažindina žiūrovus su visais galimais sveikatos sutrikimo variantais ir būdais, kaip išgyti, kai liga užklumpa, kaip pritaikyti alternatyvią mediciną ir kaip ji veikia bei moko kaip sveikai gyventi. Jis ne tik populiarus ir išmintingas gydytojas, bet ir puikus laidos vedėjas. Vien ko vertas jo mokomasis internetinis puslapis! Dabar labai aktualu žmonėms kuo ilgiau išlaikyti gerą sveikatą ir visi patarimai yra tiesiog auksiniai. Nupirkus teises ir išvertus į lietuvių kalbą, Lietuvos TV susilauktų didelio populiarumo ir pakeistų gyventojų požiūrį į savo kūną ir dvasią, o taip pat sumažėtų vaistinių skaičius, kurių per visą šalį - kaip grybų miške.

Manau, kad pačiai valstybei būtų naudinga prisidėti prie visuomenės sveikatingumo ir žmonių lavinimo - ne ligoninių statybos ar naujų medicinos centrų kūrimo, bet žmonių savišvietos dėl teisingos gyvensenos ir mitybos. Žmonės turi gyventi ir norėti gyventi sveiką ir ilgą gyvenimą, būti vertingi ir naudingi bendruomenės nariai ilgus dešimtmečius. Niekaip nesutinku su nuostata, kad baigęs vidurinę, universitetą ir sukaupęs 17 metų darbo patirtį esi nurašomas kaip netinkamas ar pasenęs. Ir Lietuvos skaičiai rodo, kad tokia moralinė įtampa žmones verčia susitraukti ir jau ruoštis mirčiai. Profesinė branda ateina tik po 40 metų, o žmogaus savęs atradimas - tik apie 50 -uosius metus. Ar iš tikrųjų žmonės tampa tokie tinginiai ir nieko daugiau nenori, kaip tik išgyventi iš invalidumo pensijos ir lankytis kas mėnesį pas gydytojus tris dešimtmečius ar ilgiau, būti našta sau, savo artimiesiems ir valstybei? Ar tokia tradicija ir įpratimas yra girtis savo ligomis ir išgyventomis operacijomis? Reikia stiprinti žmonių sveikatingumo savimonę, kad jie patys taptų atsakingi už savo sveikatą. Niekas jiems nepadės, tik jie patys gali save išgydyti ir sustiprinti. Visos ligos išgydomos, tik reikia pasistengti pačiam to norėti, siekti ir domėtis sveikatingumo dalykais, tuomet gyvenimas atneš daug spalvingesnių dalykų: ir gerą nuotaiką, ir pasitikėjimą savimi, ir dvasinį nusiraminimą, ir gerą valdžią.

Lietuvoje vos ne kiekvienas kartoja, kad sveikata yra didžiausias turtas. Aš nei anksčiau, nei dabar su tuo nesutinku. Didžiausias turtas yra tavo mąstymas, juk vėžį pats susikuri - pats ir gali išsigydyti. Man didžiausias turtas yra žinios ir jų pritaikymas. Todėl žmonija turi nesustoti mokytis iki pat paskutinės dienos.

Valstybės interesas turėtų būti savo šalies gyventojų lavinimas ir jų nukreipimas teigiamos progresijos linkme. O žmonės turėtų nebijoti keistis ir per lavinimąsi tobulėti. Jeigu Lietuvoje žmonės vartoja labai daug alkoholio ir dėl to kyla daug nelaimių bei krentama į depresinius priepuolius, tuomet pradėkime žiūrėti į problemą nuo jos šaknų: ką galėtume pakeisti, kad ateities kartos nebūtų linkusios prie to nuodingo skysčio. Tėvai rodo pavyzdį vaikams, iš jų mokomasi. Tad argi nereikia mokomųjų programų, kad vaikai net į alkoholio parduotuves turėtų būti neįleidžiami, nei prie baro, kad tėvai nevartotų alkoholio prie savo vaikų, nerūkytų ir t.t. Demokratija turi savo taisykles ir tvarką.

(Bus daugiau)

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-03-13 14:54
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media