2022 m. rugpjucio 9 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Keletas minčių apie žiniasklaidos pasaulėžiūrą

2014-07-10
 
Algio Kustos portretas. Dailininkas Albertas Vaidila

Algio Kustos portretas. Dailininkas Albertas Vaidila

 

Algis Kusta

Pavasarį gražiausiai pražysta ne tik gėlės ir medžiai. Liaunos merginos miestų gatvėse pakvimpa žiedų ir jaunystės aromatu. Vaikinai ima vis drąsiau atlapoti krūtines. Gera būti jaunam - jis panašus į paukštį, lekiantį į žydrus tolius.  Prisimenate Justino Marcinkevičiaus „Dvidešimtą pavasarį"?  Prisimenate: tai šitas kelias mūsų.

 Dvidešimtojo pavasario sulaukė ir mėnesinis visuomenės gyvenimo, politikos, kultūros ir istorijos žurnalas „Gairės" .  Kokį kelią jis yra pasirinkęs?

 „Kai rašytojas Kazys Puida 1923 metais išliedo pirmąjį „Gairių" žurnalo numerį, jis negalėjo žinoti, kad po septyniasdešimties metų Lietuvoje tokiu pat pavadinimu pasirodys naujas periodinis leidinys. Mes, naujųjų „Gairių" leidėjai nesiruošiame kopijuoti save pirmtakų ar pretenduoti į žurnalo tęstinumą. Kazio Puidos beveik pusantrų metų redaguotas leidinys buvo paskirtas tik literatūrai ir menui. Mūsų „Gairės" - visuomenės, politikos ir kultūros žurnalas. Žinoma, jam nebus svetimos pačios aktualiausios literatūros ir meno problemos, kaip ir visa, kas jaudina atgimstančios Lietuvos žmogų", - 1994 m.balandį rašė dabartinių „Gairių" vienas steigėjų ir pirmasis redaktorius Povilas Masilionis. Beje, žurnalui vadovavęs dešimt metų (1994-2004), lygiai tiek ir dabartinis, antrasis, jo redaktorius, šių eilučių autorius.

Pirmajame naujų „Gairių" numeryje, pasirodžiusiame pačiame laukinio kapitalizmo siautėjime, aštrioje ideologinėje priešpriešoje, buvo atvirai skelbiama - žurnalo pozicija bus kiek galima artimesnė socialdemokratijos idėjoms. „Gairių" leidėjai rems vyriausybes pirmiausia tiek, kiek jos rūpinsis žmogumi, jo socialinėmis reikmėmis, fiziniu ir moraliniu mūsų saugumu.

„Su širdies virpuliu palydime „Gaires" į kelionę pas Tave, Skaitytojau. Pasižadame niekada nemeluoti. Nesvarbu, kokia būtų karti ta tiesa. Iš savo autorių tikimės korektiškumo ir tolerancijos", - buvo rašoma pirmajame numeryje.

 Su tokiu pat virpuliu ir ta pačia nuostata pasitinkame ir dvidešimtąjį „Gairių" pavasarį. Būdami pasirinktame kelyje, kur daug bendraminčių, bet šalia kurio nemažai ir tokių, kurie pripažįsta tik vienos ideologijos tiesą, manydami, kad kiti negali turėti savo nuomonės. Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojas Mantas Martišius netgi teigia, kad „visa Lietuvos žiniasklaida atstovauja dešiniosioms politinėms ir ekonominėms idėjoms ir labai retai keliamos kairiosios politinės ir ekonominės idėjos".  Tad tuo atsakingesnė misija tenka „Gairėms", vieninteliam socialdemokratinės krypties žurnalui,  - kalbėti apie tai, kas svarbiausia: socialinį teisingumą,  solidarumą, būti silpnesniųjų pusėje.

Žurnalas netgi galėtų būti tapatinamas su tais, kurie yra antikapitalistai, nes kaip ne kartą yra sakęs dabartinis Europos Parlamento pirmininkas Martinas Šulcas, bemaž 12 metų vadovavęs Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso grupei, „Europos socialistų tikslas yra demokratinis socializmas. Socialdemokratinis judėjimas iš esmės yra antikapitalistinis judėjimas". Lietuvos socialdemokratai gal taip drąsiai ir nepasakytų, nors save laiko atvirais dešiniųjų kritikais ir oponentais. Dažnai įvairiuose pokalbiuose, kabinetų diskusijose bandoma išsiaiškinti, kas gi yra kairieji. Tie, kas jais dedasi, ne visada turi įtikinamų argumentų ar drąsos savo nuostatoms deklaruoti. Tie, kas laiko save „nepersivertėliais", dažniausiai kalba apie tarybinį socializmą, iš įpratimo netgi žiūri Rytų pusėn, ten vis dar vildamiesi pamatyti kažką panašaus. O dešinieji vis dar mojuoja korta su Kremliaus atvaizdu. Kažkodėl nežiūrima į kitą pusę - Vakarų Europą. Ir ne tik dėl kairumo, kurio tenykštės esmės lyg ir nesuprantame, nes mažai apie tai žinome. Atidesnis analitinis žvilgsnis padėtų, pirmiausia kairės ir dešinės politikams, geriau pajusti, anot „Lietuvos ryto", Vakaruose pučiančius vėjus ir peržiūrėti savo nuostatas.

 Galima sutikti ir  nesutikti su konservatorių lyderio A. Kubiliaus pažiūromis, bet šįkart norėčiau jį pacituoti: „Vienas iš didesnių politikos trūkumų šiandieninėje Lietuvoje yra didelis noro skaityti deficitas. Lietuvos politikos viduje labai trūksta normalaus intelekto, kuris galėtų palyginti tai, kas darosi Lietuvoje, su tuo kas darosi už Lietuvos sienų, kas darosi Europoje, visame pasaulyje".  Skaitymas šių dienų žmogui apskritai tampa varginančiu dalyku. O tai bloga lemiantis ženklas ir periodinei spaudai.

Per šiokią tokią „Gairių" redagavimo praktiką teko ne kartą įsitikinti, kad net kairiąja save laikančios  partijos vadinamojo aktyvo dalis atsainokai žiūri į žurnalo pusę, nors jis, kaip pripažįsta ilgamečiai jo skaitytojai ir net oponentai,  yra vienintelis kairiosios minties žurnalas.  Be abejo, yra spalvingesnių ir  įtakingesnių nei „Gairės" žurnalų. Be abejo, yra įvairių skaitytojų interesų, jų teisė pasirinkti. Gal televizinių „kakadu" kaskadų ar kokių nors „Žmonių" išpaikinti (ar pratinami daugiau vizualiai suvokti pasaulį, kas mus artina prie gyvūnų) žmonės sunkiau lukštena mąslesnius,  analitinius tekstus, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neįdomūs. Tokių pasitaiko ir mūsų žurnale. Bet  jų esmė, „Gairių" atveju, - pasaulėžiūros dalykai, nors šiais laikais ideologijos nelabai madingos - turėtų rūpėti pirmiausia politikams  kaip savo įsitikinimų pasitikrinimo,  savišvietos dalykas. Kad, pasak filosofo Leonido Donskio, iš administravimo, kontrolės ir vadybos lygmens pereitume į „idėjinius debatus ir viešosios erdvės kūrimo darbą, tai kas yra politika tikrąja šio žodžio prasme".

Nenorėdami būti šališki, dar pasiremkime L. Donskiu, kuris prisipažįsta, kad savo pažiūromis nėra nei nuoseklus kairysis, nei toli siekiantis dešinysis. „Stipri kairioji partija ir kairiosios vertybės, -rašė L. Donskis, - yra būtinos Lietuvai kaip deguonis. Viena vertus, politinis spektras yra neįmanomas, kai visos tradicinėmis save vadinančios partijos dirba tik su darbdaviais ir nieko bendra neturi su darbininkija bei samdiniais. Kita vertus, stipri kairioji jėga taptų pačiu galingiausiu priešnuodžiu prieš populizmo užkratą. Argi Lietuvoje sėkmę kada nors būtų pelniusios Libdemų ir Darbo partijos, jei būtume turėję autentiškus ir stiprius kairiuosius?"

Daugiapartinę politiką laikome būtina demokratijos sąlyga.  Tad gal ir kairiosios krypties spauda gali būti tokiu pat matu vertinama? Iš žurnalisto reikalaujama objektyvumo ir nešališkumo. Bet „ar politinė leidinio ir jo redakcijos pasaulėžiūra, politinės nuostatos kertasi su žurnalisto ir leidėjo etikos kodeksu? Ar papildo vienas kitą?" Keldamas tokį klausimą, žurnalistas, rašytojas Arkadijus Vinokuras vienoje savo publikacijų (Politinės leidinio nuostatos ir žurnalisto bei leidėjo etika. 2011. Lrytas.lt) taip atsako: „Be pilietinės drąsos, skirtingų politinių kultūrų ir ideologijų supratimo, demokratija ir laisvas žodis tampa tuščiu garsu, butaforine tampa ir etikos samprata. Žiniasklaida tokiu atveju lieka niekuo kitu, kaip eiliniu verslo produktu".  Jo nuomone, jeigu žiniasklaida deklaruotų politinę savo pasaulėžiūrą, ji taptų ne tik sąžiningesnė, bet ir konkurencingesnė . Taip jau atsitiko, kad Lietuvoje žiniasklaida pagal  politines nuostatas nėra aiškiai susiskirsčiusi į dešiniąją, kairiąją, liberalią ar konservatyvią, ji atspindi ideologinę sumaištį, vyraujančią tarp politinių mūsų partijų. Tuo tarpu  Vakaruose - ir Europoje, ir už Atlanto -  jau daug metų esama žiniasklaidos, susiskirsčiusios ir pagal politines pasaulėžiūras.

Ekonomistas profesorius Povilas Gylys, turėdamas galvoje ne partinę spaudą, o kairiąją žiniasklaidos orientaciją,  pastebi, kad Lietuvoje, gal išskyrus nedidelės sklaidos „Gaires", nėra leidinio, panašaus, pavyzdžiui, į britų „The Guardian", kuris procesus vertintų iš kitų, nei tai daro dešinioji žiniasklaida, pozicijų. Pastarosios pozicijose - keliolika žurnalų. Jiems atsvara galinčioms būti vienoms „Gairėms" sunku konkuruoti, tuo labiau, kad ne vienas jų, ypač kultūros,  „semiasi stiprybės" iš Spaudos rėmimo fondo lėšų. Politinė kultūra taip pat labai svarbi visuomenei, minėtas  fondą galėtų rasti galimybių palaikyti ir tokios krypties leidinius. Juk dabar, jei būtų tokia, kaip gamtos, žurnalistikos Raudonoji knyga, galima būtų „Gaires" įrašyti į ją, nelyg kokią rečiausią Lietuvos pievų gėlėlę.

Žiniasklaidos vengimas kiek ryškiau angažuotis savo politinėmis nuostatomis turi įvairių priežasčių, tačiau ar tai prisideda prie demokratinių vertybių puoselėjimo mūsų visuomenėje? O jeigu tai tik inteligentiškas kinkų drebinimas? „Pasaulėžiūra, suformuotos vertybės leis išvengti infantilumo ir prisitaikėliškumo. Nebent žiniasklaidos veikėjams reikalingas neišsilavinęs vartotojas", pastebi A. Vinokuras.

Teko matyti prieškario laikų nuotrauką, kurioje prie spaudos leidinių, tarp kurių matyti ir komunistinių, parodos stendo ramių ramiausiai nusifotografavęs diktatoriumi laikomas Antanas Smetona. Kurį mūsų demokratijos garantą(ę) įsivaizduotume jo vietoje?

 

Rubrika Dialogai apie žiniasklaidą yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-09-29 11:08
 
 

Komentarai (7)

Jūsų el. paštas

JJ

2014-05-17 08:43

Portretas įdomus. Kolega vaidila galėtų ir daugiau žurnalistų pagarbinti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nikas

2014-05-13 19:50

Sėkmės jums, gairiečiai, tegul neatšimpa žurnalistų plunksna. Durkite į pačias opiausias vietas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Plikis

2014-05-10 09:40

Dieve, o ką tada darys megztos beretės????

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Feliksas

2014-05-09 17:34

Tik nuomonių įvairovė gali mums padėti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media