Fotografija

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

„Minimalistinė savo charakteriu, dažniausiai monochrominė Roberto Gabrio fotografija išsiskiria veik neapčiuopiamu objektu/siužetu, todėl jo darbus galėtume įvardinti savotiška potapybine abstrakcija, kur fiksuojama apibrėžtis, faktūra, nuojauta. Roberto darbai - tai tylos ir pauzės estetika, bendravimas su žiūrovu dažniau lydimas vidujinio balso nei aiškaus žodžio".

Savęs, savo kūrybos pristatymui R.Gabrys pasirenka būtent šiuos menotyrininkės Godos Giedraitytės žodžius.

Kita menotyrininkė, Danguolė Ruškienė, apie autoriaus kūrybą yra pasakiusi kiek kitaip. „Sąmoningai atmetus tai, kad Klaipėdos išskirtinumą nulėmė jos geografinė padėtis, galima teigti, kad ryškiausius jos bruožus suformavo istorija - palyginti dažna tautų, šeimininkavusių šioje teritorijoje, kaita. Jos, deja, ne visuomet prisidėdavo prie Klaipėdos kultūros ir tradicijų turtinimo, bet taip pat palikdavo gana ryškius negatyvių veiklų pėdsakus. Būtent tokia Klaipėda, apkibusi įvairiaspalviais ir daugiaplaniais istorinių įvykių sluoksniais, - Roberto Gabrio fotografijoje. Tai - miestas, kurio ypatybes lemia praeityje palikti ženklai. Galbūt dėl šios priežasties R. Gabrys, ieškodamas charakteringiausių Klaipėdai reiškinių, apsistoja senamiestyje. Miesto zonoje, kurioje kaip niekur kitur koncentruojasi istorinė praeitis".

Tie, kas matė R.Gabrio darbų, tikriausiai pastebėjo, jog juose itin retai galima pamatyti žmogų. Jis čia atsiranda, sušmėžuoja tarsi atsitiktinė peizažo detalė. Įdomus išskirtinumas šio fotomenininko kūryboje dar ir tai, kad jo Klaipėdoje nėra metų laikų. Apskritai, R.Gabrio darbai tarsi palieka žiūrovą vieną su Klaipėda ir ją gaubiančia amžinybe. Tad, kaip pastebi menotyrininkai, galbūt todėl, nors ir matyta tūkstančius kartų, Klaipėda čia atrodo dar ne iki galo pažinta, kitokia.

Ką apie save, savo kūrybą ir fotografiją galvoja pats fotomenininkas?

Kaune (Šančiuose) gimęs R. Gabrys sako, kad pasaulio suvokimo ir fotografijos subtilybių mokosi visą gyvenimą.

- Kada ir kaip tapote klaipėdiečiu?

- Kai mane atvežė į Klaipėdą, buvau paauglys. Man pasisekė, kad teko gyventi arti gamtos - Melnragėje, o vėliau ir Giruliuose. Išskirtinė pajūrio gamta, naujos pažintys ir paauglystė kūrė mano naujas patirtis. Pamilau Klaipėdą ir nuo to meto save vadinu klaipėdiečiu.

- Kas Jums yra fotografija: darbas, pomėgis?

- Fotografavimas man yra gyvenimo būdas, net neįsivaizduoju, ką veikčiau be fotografijos.

- Kaip ir kada ji atsirado Jūsų gyvenime? Koks buvo Jūsų pirmasis fotoaparatas, kokią techniką naudojate?

- Mano mokytojui pavyko sužadinti vaizduotę, pamatyti daiktus, kaip jie atrodytų iš nematomos pusės. Tai paskatino tyrinėti aplinką ir labiau domėtis fotografija.

Fotoaparatą padovanojo giminaičiai aštuntajame dešimtmetyje, pirmoji fotografija (arba pirmas bandymas) buvo prosenelės portretas: ji šildėsi saulėje ant medinio suoliuko, su skarele ir iki žemės marga tamsia suknele, virš galvos žydėjo alyvos... Fotografavau ant nespalvotos juostelės, bet nuotaiką, pamenu, pavyko perteikti. O vėliau fotografija įtraukė kaip sūkurys upėje, užbūrė visam gyvenimui - tai buvo stebuklas, kai pamatytą vaizdą gali perkelti ant fotopopieriaus, užsidaryti vonios kambaryje, kur paslaptinga raudona šviesa ir nežinia kaip atsirandantys vaizdai popieriaus lapelyje. Ir tada perskaičiau pirmąją knygą apie fotografiją. Iš pradžių paruoštus ryškalus pirkdavau fotoprekių parduotuvėje, vėliau pagal įvairius receptus gamindavau pats. Chemikalus reikėdavo sverti mažomis svarstyklėmis po kelis miligramus, juos tirpinti reikiamoje temperatūroje ir sumaišyti tam tikru eiliškumu, - man tai buvo be galo įtraukiantis užsiėmimas. Aname amžiuje fotografavo ne visi, nes reikėjo daugiau žinių ir darbo, kad padarytum fotografiją, kurią gali parodyti draugams ar surengti parodą. Pirmasis aparatas tikriausiai buvo FED'as, vėliau pavyko įsigyti vokiškus, japoniškus fotoaparatus.

-Visi fotografai tam tikru metu išgyveno savotišką krizę, ne visi išlaikė šiuolaikinių technologijų išbandymą. Kaip tas metas atsiliepė Jūsų kūrybai?

- Kažkaip natūraliai viskas buvo, juk tai įvyko ne per vieną dieną. Fotografija - tai rezultatas, ką noriu išreikšti, todėl atlikimo techniką rinkausi pagal sumanymą. Skaitmeninė technika patogesnė, o dirbant analogine paprastai būna "gyvesnis vaizdas", daugiau pustonių; aišku, kad tai pamatytum, reikia atidžiau įsižiūrėti į fotografiją.

- Esate pripažintas meno žmogus. Ką manote apie fotomenininko statusą - ar juo gali vadintis bet kas, kas geba nuspausti mobiliajame telefone mygtuką ir užfiksuoti, net jeigu ir išskirtinį momentą?

- Išskirtinis momentas gali pakliūti ir atsitiktiniam mygtuko spaudėjui. Fotografo specialybė, kaip ir kitos, reikalauja patirties, pastovaus mokymosi, noro atrasti, gebėjimo pamatyti, kas atrodo lyg ir nesvarbu ar neįdomu, ieškoti nesustojant ir tada turėtų gautis „geri dalykai".

- Kaip reaguojate į jaunosios kartos kritiką, kad menas turi būti kitoks?

- Man patinka kritika, jeigu ji argumentuota, o atsakyti, koks menas „turi būti", manau, neįmanoma. Dabar jaunimo mene daugiau bendravimo, daugiau išmąstymo ir šis menas iš žiūrovo reikalauja visapusiškų žinių, pasiruošimo.

- Kaip manote, kur link judės fotomenas? Ar išliks fotografo amatas apskritai?

- Kiekvieno laikmečio skirtingi poreikiai - tai, kas rodoma dabar, anksčiau buvo nesuprantama ar tiesiog nepadoru. Dabar kūryboje susilieja įvairios sritys: tyrinėjimas, vaizdas, garsas, įvairios technologijos. Galvoju, kad ir ateityje kažkas panašaus bus kuriama. Taigi, fotografijos ratas sukasi - nemažai fotografijos mylėtojų vėl grįžta prie senųjų technologijų, atranda fotografiją iš naujo. Dabartinės technologijos tobulėja tiesiog šuoliais, bet žmogus už fotoaparato, manau, dar ilgai bus reikalingas.

- Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekai padovanojot solidžią savo darbų kolekciją. Kodėl?

- Klaipėdos fotografijų ciklą pradėjau fotografuoti dar praėjusiame amžiuje. Bibliotekai padovanojau dokumentuotą skaitmeninių failų kolekciją, ji pasiekiama tiek skaitytojui, tiek menotyrininkui. Mano sustabdytos akimirkos jau tapo istorija ir dabar tyrinėtojas gali palyginti praeities ir dabarties senamiesčio vaizdus. Surinkau didžiulį darbų archyvą, esu išleidęs signalinį fotoknygos egzempliorių, tačiau išleisti fotoalbumui reikia lėšų. Vis dar ieškau leidėjų ir rėmėjų, manau, mums bendradarbiaujant, knyga apie mūsų Klaipėdos senamiestį pasieks skaitytoją.

- Kodėl renkatės fotografuoti tuščią miestą? Juk dabar taip modernu rodyti gyvenimą tokį, koks yra: chaosas, skubėjimas, spalvinis triukšmas ir t.t., o pažvelgus Jūsų fotografijas viskas dingsta, paskęsta rūke, lieki vienas su savo miestu.

- Klaipėda - fotogeniškas miestas, fotografuoju bet kokį jo veidą, bet šiame projekte miestas išsirinko mane... Todėl, kad čia gyvenu ir jį jaučiu, čia daug išgyventa, daug patirta - tai meilė ir duoklė šiai vietai. Kad pajausčiau ir įamžinčiau jūrinio miesto dvasią, rinkausi rudens ir pavasario laiką: kai miestas apsigaubia ūku, kai medžiai beveik be lapų, kai dramatiška šviesa, kai mažiau mašinų.Todėl senamiestis mano fotografijose labiau „be žmonių", čia rečiau sutinkamas praeivis, tada miesto architektūra išsigrynina, leidžia save fotografuoti. Realizuojant šį sumanymą, niekur nepaskubėsi, reikia būti tinkamu metu iš anksto surastoje vietoje, kad žiūrovas patirtų tai, ką pajautėte Jūs.

- Viena menotyrininkių užsiminė, jog apsistojote Klaipėdos senamiestyje, ieškodamas kūrybinių impulsų. Kiek tame yra tiesos?

- Mano sumanymas buvo fotografuoti Klaipėdos architektūrą, todėl pasirinkau senamiestį, nes tai -seniausia istorinė miesto dalis. Aš iš tiesų apsigyvenau senamiestyje, kad jį nufotografuočiau. Esu įsitikinęs, kad tik čia nuolatos gyvenant, įmanoma būti reikiamoje vietoje ir reikiamu metu. Visas Klaipėdos senamiestis man yra įdomus, stebiu jį ir fotografuoju skirtingais metų laikais, todėl, einant į miestą, fotoaparatas visada su manimi. Kad kadre neliktų trukdančios informacijos, tenka išties nemažai išlaukti, būtina „sugauti" šviesą ir atrasti tai, kas svarbiausia - išgrynintą senamiesčio architektūrą ir miesto būseną.

- Tikėtina, kad per visą savo kūrybinį kelią išbandėt ne tik architektūrinį peizažą. Kokius žanrus dar esat įvaldęs?

- Fotografavau įvairiose srityse: ir portretą, ir peizažą, buvo laikas, kai buvau paniręs į makro fotografiją. Dirbau fotostudijoje, fotoreporteriu laikraščiuose, o šiuo metu užsiimu reklamine, daiktų ir natiurmortų fotografija. Šis darbas reikalauja ypatingo susikaupimo, specifinės technikos ir dažnai kelia naujus iššūkius.

- Ar miesto fotografavimas jau galutinė stotelė, ar turit idėjų, planų į pasaulį pažvelgti bei mums jį parodyti dar kitu rakursu?

- Tai tikrai ne „galutinė stotelė", noriu padirbėti gatvės fotografijoje, praplėsti žinias portreto srityje, dar laukia kiti projektiniai darbai, ir gyvenimas vis kažką „noriai" koreguoja.

- Ko palinkėtumėte žurnalo „Lietuvos pajūris" skaitytojams? Gal jie, eidami jūsų pėdomis, galėtų Klaipėdą atrasti iš naujo?

- Linkiu ieškoti ir patirti atradimo džiaugsmą, atrasti savą kūrybos kelią.

Iš " žurnalo "Lietuvos pajūris 2019"