Fotografija

Balandžio mėnesio pradžioje Maskvos publika turėjo galimybę susitikti su garsiu Lietuvos kino ir teatro aktoriumi, fotografu ir ilgamečiu kultūros patarėju bei kultūros atašė Rusijoje Juozu Budraičiu. Jis atvyko į Maskvą, kad Prancūzų institute atidarytų savo nuotraukų parodą „Mano Paryžius" (kuratorė M. Matulytė) bei susitiktų su kolegomis aktoriais bei kitais meno žmonėmis Centriniuose aktorių namuose Arbate. Budraitį visur pasitiko sausakimšos salės, susižavėjusių gerbėjų minia, autografų medžiotojai ir netikėtai daug jaunų žmonių, kurių susidomėjimas jau tikrai turėjo būti paveldėtas iš tėvų ar net senelių.

Prancūzų institute eksponuojamos nuotraukos buvo darytos 1977 m., kai Budraitis atsidūrė Paryžiuje kartu su režisieriaus Levo Kulidžanovo kūrybine grupe, filmavusia televizijos serialą „Karlas Marksas. Jaunystės metai". Filme jis vaidino Arnoldą Ruge, su kuriuo Marksas bendradarbiavo rengiant žurnalą Deutsch-Französische Jahrbücher. Ne itin užimtas filmavimo aikštelėje Budraitis leidosi su kamera į ilgus pasivaikščiojimus po Paryžių. Parodos anotacijoje jos kuratorė Margarita Matulytė rašo: „Pasivaikščiojimų po miestą ritualas publicisto Victoro Fournelio yra pavadintas flânerie menu (ne dykinėjimu). Budraitis, sprendžiant iš jo paryžietiškų negatyvų, elgėsi kaip tikras flâneur - slampinėjantis menininkas, o ne kultūrinis turistas iš Sovietų Sąjungos, strimgalviais lekiantis jam nutiestu maršrutu ir bandantis pakeliui susirinkti suvenyrų ir fotoįrodymų: „Aš čia buvau." Budraičio sulėtintas tempas ir chaotiškas judėjimas pagal principą „kur akys veda" sufleruoja kitą egoistinę intenciją: „Esu čia ir dabar."

Lietuvio fotomenininko paroda „Mano Paryžius" išryškina ir sustiprina vieną iš šiuolaikinės lietuvių kultūros gyvenimo briaunų - jos ryšius su Europos kultūra, turinčius gilias, tarpukario Lietuvą siekiančias tradicijas. Aktyvus ir vaisingas lietuvių menininkų, mokslininkų, rašytojų santykis su prancūzų kultūra ypač išryškėjo minint Paryžiuje dirbusio ir ten tarptautinę karjerą padariusio semiotiko A. J. Greimo šimtmetį 2017 m., kai Lietuvos ambasadoje, Jurgio Baltrušaičio namuose, vyko jam skirta konferencija. Nekalbant apie paties Baltrušaičio tiesioginius ryšius su Prancūzija, kurioje jis baigė savo gyvenimą ir kurioje gyveno ir kūrė jo sūnus, garsus viduramžių tyrinėtojas Jurgis Baltrušaitis. Švenčiant Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį 2018 m. buvo išleistas specialus žurnalo „Inostrannaja literatura" numeris „Litva - 100" (sudarytoja M. Čepaitytė), kuriame publikuotas į rusų kalbą išverstas L. Janušytės romanas „Korektūros klaida", pasakojantis apie spalvingą lietuvių studentų menininkų, valstybės stipendininkų, gyvenimą Paryžiuje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Pristatant numerį Maskvoje buvo prisimintas ir O. Milašius, prancūzų poetas ir Lietuvos diplomatas, kurio autoritetas itin pasitarnavo tvirtinant jaunos Lietuvos Respublikos prestižą. Tuo tarpu sovietmečiu Prancūzija lietuviams tapo svajonių ir ypatingo kultūrinio mito žeme.

Apie prancūzų kultūros mitą pasakojo ir Budraitis parodos atidarymo metu. Jis prisiminė, kad sovietmečiu ką nors sužinoti apie europietišką kultūrą buvę labai sunku, teko kaip trupinius rankioti įvairias žinutes, prasiskverbiančias pro geležinę uždangą, dažniausiai rusų kalba. Pavyzdžiui, jį itin dominusi prancūzų egzistencialistų filosofija, apie kurią sužinojęs iš rusiškų straipsnių rinktinės, skirtos vakarietiškos filosofijos kritikai. Vėliau buvo išleista G. Apollinairo kūrybos rinktinė, kurios dėka susikūrė savitą poetinį Paryžiaus paveikslą. Tačiau „Mano Paryžiaus" nuotraukos atspindi ne tik kultūros aliuzijas, bet ir paties fotografo asmenybę. Visą gyvenimą mėgęs slampinėti - netgi po namus, Paryžiuje jis atsidavė savo pomėgiui vaikštinėti spontaniškai renkantis kryptį, stebėti ir fiksuoti žmogaus ir architektūros formų sąveiką, paryžiečių gyvenimo scenas. Jo žvilgsnį ypač domino vaizdai, kuriuose žmonės atsipalaidavę ir mėgaujasi gyvenimu - sėdėdami kavinėse prie gatvės staliukų ar už didelių langų, vaikštinėdami parkuose ir bulvaruose, skaitydami laikraščius, vedžiodami augintinius, žaisdami su vaikais. Į Budraičio objektyvą patekęs Paryžius dokumentuoja aštuntojo dešimtmečio madas ir automobilius, laimingas senjorų poras, elegantišką miesto kasdienybę ir persmelkiantį gyvenimo laisvumo pojūtį. Per parodos atidarymą kalbėjusi Prancūzijos kultūros atašė Elisabeth Braoun sakė, kad Juozo Budraičio dėka ji galėjusi sugrįžti į savo vaikystės Paryžių, kad kai kurios jo pagautos scenos, pavyzdžiui, senukas su pypke, skaitantis laikraštį viename iš bulvarų, yra amžinos - jas gali pamatyti ir dabar, ir visada, kad menininko akis sugebėjo prasiskverbti iki archetipinių Paryžiaus vaizdinių. Ponia Braoun taip pat priminė, kad Prancūzų institute vyksta jau antroji lietuvių fotografijos paroda. Pirmoji buvo skirta A. Sutkaus fotografijoms, darytoms J. P. Sartre‘o ir S. de Beauvoir viešnagės Sovietų Sąjungoje metu.

Budraičio vakaras Centriniuose aktorių namuose vyko sausakimšoje salėje, pilnoje draugų, gerbėjų, užgniaužusių kvapą ir gaudančių kiekvieną jo žodį. Santūri ir rimta aktoriaus laikysena neleidžia iš karto numatyti jo subtilaus humoro jausmo ir šmaikščių pasakojimų, kuriuose darbas ir gyvenimas, vaidyba ir tikrumas persipina, ir viskas atrodo kaip nuotaikingas geras filmas. Netylant juokui ir neblėstant publikos susižavėjimui Budraitis pasakojo apie savo karjerą teatre ir kine, bandė įteigti publikai, kad jis niekada nebuvo profesionalus aktorius, o tik savamokslis teisininkas, pradėjęs vaidinti kine. Vakaro metu buvo parodytos ištraukos iš šešių filmų, prisiminimais dalijosi aktorė Irina Mirošničenko, jo partnerė V. Žalakevičiaus filme „Tas saldus žodis laisvė", filmuotame Čilėje savaitę prieš perversmą. Didžiausia staigmena tapo vakaro viduryje pasirodžiusi Ingeborga Dapkūnaitė, ištrūkusi iš repeticijos Nacijų teatre ir vėl į ją išskubėjusi. Dapkūnaitė buvo Budraičio partnerė J. Vaitkaus statytame V. Šekspyro „Ričarde II", taip pat vaidino Budraičio herojaus dukterį filme „Chameleono spalvos". Vakaras buvo įrašytas, kaip ir dar keletas aktoriaus interviu dokumentinių filmų kūrėjams bei apie kiną rašančiam leidiniui „Septynios dienos". Keturiolika metų diplomatu dirbęs Maskvoje ir į ją sugrįžęs po gero laiko tarpo, Juozas Budraitis toliau sėkmingai vykdė kultūrinės diplomatijos misiją, burdamas žmones būti kartu, kalbėtis, dalintis prisiminimais ir iš naujo patirti bendravimo svarbą.