Fotografija

1967 metais pasirodė pirmasis almanachas „Lietuvos fotografija". 50-mečio jubiliejaus proga verta bent trumpai atsigręžti į tokio tipo leidinių Lietuvoje istoriją, kurią atversti padės LŽS narys, vienas Lietuvos fotomenininkų sąjungos įkūrėjų bei jos garbės narys Povilas Sigitas Krivickas.

     Tarp viešų fotografijos raiškos būdų (parodų, spaudos, o šiandien - ir interneto) tebelieka aktualūs įvairaus pobūdžio albumai. Tai - tematiniai, proginiai, metiniai (almanachai) leidiniai, išspausdinti ant popieriaus. Prieš juos būta originalių fotografijų rinkinių, sudėtų į pavienius albumus. Štai Vilniuje tokie buvo XIX a. fotografų A. Sveikovskio, V. Zacharčiko, J. Čechavičiaus fotoalbumai. O spausdintos fotoknygos  atsirado vėliau (XIX ir XX a. sandūroje), negu pati fotografija, nes tam turėjo pribręsti poligrafija - iškilioji, ofsetinė ir gilioji spauda.

     Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą bene garsiausias spausdintas fotoalbumas buvo išleistas 1930 m. Vytauto mirties 500-ųjų  metinių proga. Jame daugiausia vietos skirta to laikotarpio žymių visuomenės veikėjų portretams. Pokariu fotografija ilgokai tegalėjo reikštis periodinėje spaudoje ar, kaip papildomas priedas, knygų iliustracijomis. Nebuvo plačiai aptariamos jos meniškumo problemos. Tik 1958 m. surengta pirmoji jau vadinta meninės fotografijos paroda, o antrąją vos po metų pristatė jai skirtas katalogas, kuris primena fotoalbumą.

     Vienu pirmųjų didesnio formato fotoalbumų gali būti laikytinas 1965 m. pasirodęs Antano Sutkaus ir Romualdo Rakausko kūrinys „Vilniaus šiokiadieniai". Tai buvo tarsi preliudija į pirmąjį meninio šviesoraščio almanacho „Lietuvos fotografija" atsiradimą.

     Ypač įstrigo atmintin Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Fotosekcijos surengta 1962-ųjų ekspozicija, kurią jau įsileido Lietuvos dailės muziejus, veikęs senojoje Vilniaus rotušėje. Kaip jaunam biurokratui, LŽS kūrybinių sekcijų vedėjui, teko dalyvauti rengiant tą parodą. Tada ekspoziciją palankiu gyvu žodžiu, spaudoje aukštai vertino žinomi dailininkai - grafikas Stasys Krasauskas, tapytojas Augustinas Savickas, pats muziejaus direktorius tapytojas Pranas Gudynas.

     Fotografijai palengva ėmė atsiverti vis įdomesnės ekspozicinės erdvės. 1965-aisiais, vadinamojo "Tarybų Lietuvos 25-mečio" proga valdžia pritarė sumanymui surengti didelę fotografijos parodą pagrindinėje Trakų pilies menėje. Tam pagaminti specialūs stendai, o darbai klijuoti ant stiklo (tą procedūrą su specialiais žuvų klijais atliko Dailės muziejaus restauratorės, vadovaujamos Gražinos Drėmaitės). Išties jie atrodė idealiai lygūs, tačiau vos penketas 50x60 cm formato lakštų svėrė tiek, kad vos buvo įmanoma atkelti. Pakakdavo lengvai kuriuo nors eksponatu takštelėti į akmenines grindis, ir nuskildavo jo kampas. Taip nepataisomai nukentėjo keletas "stiklinių" fotografijų. 

     Daugelio Trakų pilies parodos autorių darbai tapo pagrindu pirmajam almanachui "Lietuvos fotografija" ("Vaga", 1967 m.). Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip nuobodžiai ilgai trukdavo anuometinis leidybos procesas. Pirmiausia buvo svarbu pakliūti "atskira eilute" į "Vagos" meno leidinių redakcijos, paskui - į bendrus leidyklos planus, kuriuos dar tvirtindavo Spaudos komitetas. Kartais tie formalumai išsitęsdavo į ne vienerius metus. Bet jeigu pakliūta į patvirtintus planus, tai lėšomis rūpintis nebereikėjo. Jau tada ėmė reikštis Antano Sutkaus "pramušamoji jėga", kai jis išsirūpino tą "atskirą eilutę", o redakcijos vedėja Judita Grigienė pakvietė jauną dailininką, fotografą Rimantą Dichavičių ir mane atrinkti nuotraukas. Man teko parašyti įžangą. Aišku, turėjo būti privalomasis Leninas, bet mes parinkome iš tolo naktį Chanono Levino fotografuotą skulptūrą ir nukėlėme tolokai nuo albumo pradžios. Rimanto iniciatyva atsirado leidinyje ir kuklūs aktai. Tasai almanachas tapo viena iš paskatų burtis į kūrybinę fotografų organizaciją.

      Pirmajame almanache abėcėlės tvarka publikuojama 42 autorių 113 darbų. Šiandien jau beveik pusės autorių nebėra tarp gyvųjų. Pagal tuometinį supratimą, knygos įžangoje rašiau, kad ji turi tikslą „supažindinti su geriausiomis įvairių žanrų nuotraukomis ir paskatinti plačiąją visuomenę reikliau žiūrėti į šią meno šaką." Tačiau priminiau, jog nuo lengvo spragsėjimo užraktu iki sąmoningos meninės veiklos - didžiulis atstumas. Jį įveikti ir fotografiją praturtinti giliu jausmu lemta tik tiems, kurie geba ieškoti naujovių.

     Per du dešimtmečius buvo išleisti aštuoni „Lietuvos fotografijos" almanachai (1967, 1969, 1971, 1974, 1978, 1981. 1986 ir 1987 m.). Juos sudarė Virgilijus Juodakis, Skirmantas Valiulis, Julius Vaicekauskas, Romualdas Pačėsa, Algirdas Gaižutis, Antanas Sutkus ir Milda Šeškuvienė. Pirmosios ir aštuntosios knygos dailininkas buvo Rimantas Dichavičius, o kitų šešeto - Alfonsas Augaitis. Įvairiu metu almanachų redakcinėse kolegijose dirbo Marius Baranauskas, Balys Bučelis, Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Ozolas, Romualdas Požerskis, Romualdas Rakauskas, Liudas Ruikas, Laima Skeivienė, Antanas Sutkus, Skirmanatas Valiulis. Septintoje knygoje pirmą kartą spausdinami kritikų straipsniai iš spaudos apie Lietuvos fotografiją.

     Kai kurie smarkūs kritikai, tarp jų - Algimantas Černiauskas, teigia, jog anie almanachai yra Lietuvos fotografijos meno ir istorijos klastotė, nes kartu „su įtaigiais įžanginiais žodžiais kūrė klestinčios, laisvos [...] visuomenės vaizdą." Kiek kitaip mano žinoma fotografijos istorikė Margarita Matulytė: „Tik šiandieninės įžvalgos atranda ano meto fotografijose disidentinę potekstę." Tačiau, A. Černiausko nuomone, netgi „disidentinės" fotografijos tarnavo bendram to meto ideologijos tikslui: sovietinio gyvenimo laimėjimų propagandai. Tai esąs paradoksas, nes „ledų laužymas sąstingio jūroje autoriams kainavo daug nervų ir sveikatos, bet vieno ar kito akto spausdinimas, trapaus gamtovaizdžio, psichologinio portreto ar fotomontažo atsiradimas almanachuose sudarė kūrybinės laisvės iliuziją." Yra tiesos šiuose žodžiuose, tačiau reikia prisiminti, kokiomis nepalankiomis sąlygomis tai buvo kuriama. Manytume, jog tai, kas padaryta, yra geriau, negu jog visai nebūtų.

    Po dešimtmečio (nuo 1997 m.) vėl leidžiami mūsų almanachai, tik ilgesniu pavadinimu: „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien". Malonu, kad juose greta šiuolaikinių ieškojimų atsigręžiama ir į fotomeno istoriją bei praeities fotografų kūrybą.  Panašiai, kaip dabar tampa vis labiau madinga sugrįžti prie vintažinio (tai yra - praeities) stiliaus elementų interjere per spalvas, baldus, kilimus ir kitokias į gilesnę praeitį nutolusias detales. Vintažinis stilius -  tai kasdienybės estetika, skoningai ir stilingai tarpusavyje suderinti seni ar pasendinti daiktai kurie įneša senų laikų dvasios. Juk dažnai su nostalgija prisimename praeitį, nes joje patyrėme mus suformavusius reiškinius. Jau teko girdėti sąvoką „vintažinė fotografija". Taip mėginama nusakyti tuos darbus, kurie ne tik nufotografuoti anuometinėse juostelėse, bet ir pačių autorių atspausdinti. Tuo buvo galima pasigėrėti per Vilniuje, Kaune, Šiauliuose vykusias Mariaus Baranausko, Juozo Kazlausko, Povilo Karpavičiaus ir kitų praeities fotomenininkų memorialines parodas.

Povilas Sigitas Krivickas