Fotografija

Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) iki lapkričio 20 d. veiks fotografo Arūno Kulikausko personalinė paroda „Dvylika metų laikų".

Fotoaparatas egzistuoja kaip subjektyvių matematinių atspindžių suma. Dėl matematikos ir technologijų pažangos jis nuolatos tobulėja ­- iki tos ribos, kai žmogus tampa savo susikurtų vaizdinių, mašinų ir aparatų tarnu. Matome fotoaparato sukurtus vaizdus - nuotraukas. Jei tarsime, kad pats aparatas yra bevietis ir belaikis kūrinys, tai juo sukurtos nuotraukos yra dvigubas kūrinys - kūrinio kūrinys, nors mėgstame jį vadinti „vaizdu, atspindinčiu tikrovę". Štai filosofas Arvydas Šliogeris taip pat kadaise įsigijo fotoaparatą ir nusprendė „kurti meną". Prisimenu, jis man parodė nuotrauką, kurioje buvo „du vyriškos giminės personažai", stovintys pievoje vienas prieš kitą, - Arvydas ir jautis. Keistas dalykas, nes tie personažai juk „stovėjo" ne ant blizgančio popieriaus. Šliogeris įteikė man nuotrauką, sakydamas: „Matai, kokie čia mes du vyrai?" Tikrovėje aš mačiau tik blizgantį plokščią paviršių, anot Šliogerio, atspindintį „dviejų vyriškos giminės personažų" tikrovę - ir ne „dabartyje", o „praeityje". „Praeitis" ir yra tai, kas atsispindėjo toje nuotraukoje (tų personažų, kurių iš tikro nebebuvo). Tai reiškia, kad nuotrauka neegzistuoja laike ir erdvėje, ir Arvydas net po penkių ar dvidešimties metų, vėl ją parodęs, būtų galėjęs sakyti: „Štai čia du vyrai." Kodėl Arvydas sakė: „Čia aš stoviu prieš jautį"? Juk iš tikro „stovėjo" ne popieriuje - Arvydas ir jautis buvo trimatės būtybės, egzistavusios tam tikrame laike ir vietoje, jos nieko bendra neturėjo su tomis plokščiomis, belaikėmis ir bevietėmis figūromis popieriuje. Be to, plokščios figūros turi tik vieną profilį, o be serijos profilių, man atrodo, neįmanoma teigti, kad čia buvo būtent Arvydas ir „jo draugas" jautis. Arvydas tada dar pridūrė: „Tokie buvome prieš trejus metus." Iš kur galiu žinoti, kas buvo su juo prieš trejus metus? Juk aš ten ir tada nebuvau ir mano atmintis neužfiksavo tokio fakto. Gal Arvydas ir atsiminė ten ir tada, bet jo atmintis dabarties akimirką buvo kuriančio subjekto atmintis. Kuriantis subjektas gali tapatintis su figūromis plokščiame nuotraukos paviršiuje, bet nebegali tapatintis su praeities vaizdo visuma. Vaizdas jo atmintyje, taip pat vaizdas ant blizgančiame popieriuje nebeegzistuoja nei laike, nei erdvėje.

Fotografijos menas atskleidžia „laikiškumo" problemą. Laikrodis eina, bet ką jis rodo? Nė vienos praėjusios sekundės nebėra. Vakardienos nebėra, bet mes apie ją kalbame. Kas yra „vakar"? Kur tai? Laiko esmės ieškojo dar šv. Augustinas, o šiandien jos ieško mokslininkai. Žiūrėdami į nuotrauką, sakome: „Tik pažiūrėk, kaip aš tada stovėjau prieš jautį." Nuotrauka, padaryta praeityje, bet rodoma šiandien, yra belaikė: nors praeities nebėra, vaizdas, užfiksuotas praeityje, gyvena ir daro poveikį šiandien. Matome formas, spalvas, bet kalbame apie praeitį. Ką sako žodžiai „tada stovėjau"? Kaip mums abiem sutikti su mintimi, kad vaizdas nuotraukoje yra tikrai „tavo vaizdas"? Tai jau ginčas. Iš kelionių grįžę turistai rodydami draugams nuotraukas sako: „Aš ten buvau." Ką reiškia „aš ten buvau"? Kaip suderinti tuos dalykus, kuriuos jie matė svetur, ir vaizdus, kuriuos jie dabar rodo draugams? Atmintis nepadės, nes draugai ten nebuvo ir nuotrauka staiga virsta tam tikra vieta ir laiku, nors iš tikro jos niekur niekada nėra. Aišku, kad nuotrauką, kaip blizgantį popierių su plokščiomis figūromis, draugai mato dabar, bet mato „neigdami dabartį". Jie klausia: „Kur ir kada tu ten buvai?" Kyla kitas, filosofinis klausimas: „Ar tikrai ten buvai? Ar tavo nuotraukos - ne belaikiai ir beviečiai tam tikros vietos ir laiko vaizdai? Ar mes iš viso galime būti ir gyventi vaizde?" Gal teisūs tie, kurie sako: „Aš noriu tiesiog būti, todėl neturiu fotoaparato ir nefotografuoju." Šiaip ar taip, mes nuolatos „gyvename" medijose. Teiginys „aš ten buvau" įvardija būtąjį laiką, taip pat kitą - ten - erdvę, bet nuotrauka nuo viso šito atitrūksta, nes ji rodoma dabar. Kadangi praeities jau nebėra, ateities dar nėra, o mes vis kalbame ir apie praeitį, ir apie ateitį - tai rodo, jog gyvename belaikiame ir beviečiame vaizdų pasaulyje. Juk paprasti teiginiai „rytoj reikės jam paskambinti" arba „vakar nespėjau jo aplankyti", liudija, kad kalbu vaizdiniais - juk „vakar" jau nebėra, „rytoj" dar neatėjo, o tariu tuos sakinius „dabar".

 

Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Vilniaus fotografijos galerijos darbo laikas:

II-V 12.00-18.00,

VI 12.00-16.00