Fotografija

Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje pagaliau sulaukėme meto, kada laisvai prieinama, kas buvo išsaugota mūsų krašte per karus, okupacijas, tremtis, bet dar iki galo nesutvarkyta, neištirta, nesusisteminta, nesudėta į internetą. Užsienis šių darbų ėmėsi daug anksčiau. Tačiau teorinė mintis, kad fotografijos istoriją reikia tirti visu akipločiu, pagal visas rūšis ir funkcijas, ir ten subrendo neseniai. Derrickas Price ir Liz Wells studijoje Photography and social history pažymi, kad neatsitiktinai socialinės fotografijos analizė paprastai pradedama nuo XIX a.: „Fotografija naudojama kaip laiko liudijimas. Šiandien ji pirmauja tarp istorikų siekių tirti praeitį. Per pastaruosius 30 metų ji tapo svarbiausiu informacijos šaltiniu tiems, kurie mėgina pavaizduoti ir įsivaizduoti XIX a." 

1944 m liepą prasidėjus antrajai Lietuvos okupacijai, krašte kilo partizaninis judėjimas. Pradžioje partizaninis judėjimas buvo stichiškas, kilęs be jokios komandos ar įsakymo iš viršaus. Po kurio laiko jis tapo gerai organizuotas, o partizanų būriai priminė reguliariosios kariuomenės dalinius: visi uniformuoti, gerai ginkluoti, išmanantys partizaninio karo taktiką, pasiryžę kovoti iki galo. Partizanų apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas 1948 m. dienoraštyje (rašė nuo 1948 m. birželio 23 d. iki 1949 m. birželio 6 d.) konstatuoja: „Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoje, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidome." Pasipriešinimas tęsėsi net iki 1953 m. Priešintasi ir vėliau, nes pavieniai partizanai ir jų grupelės vis dar kovojo: 1965 m. žuvo Antanas Kraujalis, o 1988 m. mirė Stasys Guiga. 1944-1953 m. Lietuvos laisvės kare žuvo apie 22 000 partizanų, ryšininkų ir rėmėjų. 

Istorija liudija, kad okupuoto krašto gyventojai patys laisva valia pasirinko kovos formas, priemones ir būdus. Lietuvos partizaninio karo išskirtinis bruožas - siekis nuo pat pradžios laikytis tarptautinės teisės. 1907 m. Hagos konvencija nurodė, kad karo įstatymai, teisės ir pareigos galioja ne tik kariuomenei, bet tautiniams būriams ir savanorių daliniams. Keliamos sąlygos: a) turi būti vadai, kurie atsako už pavaldinius, b) nešiojami tam tikri iš toli matomi atpažinimo ženklai, c) viešai nešiojami ginklai, d) savo veiksmuose laikomasi karo įstatymų ir papročių. Kad visa tai būdinga 

1944-1946 m. fotografuotis vengta, todėl iš to laikotarpio turime palyginti mažai fotografijų. Partizanė Ona Lešinskytė-Akacija pasakoja, jog moterims partizanėms drausdavo fotografuotis, kad jų neatpažintų KGB ir kankinamos neišduotų kitų partizanų. Nuo 1947 m. fotografuojamasi masiškai. „Šiandien vartant archyvinę medžiagą, susijusią su ginkluotu pasipriešinimu, šiek tiek stebina fotografijų gausa. Koks šių konspiracinius principus pažeidžiančių nuotraukų atminčiai tikslas: savosios veiklos dokumentavimas, įsiamžinimas, iš dalies net bravūra, rodanti tam tikrą romantinį pasipriešinimo kovos kontekstą... Pakliuvusios į sovietų rankas grupinės nuotraukos tapdavo geru MGB archyvų papildymu." Keistai atrodo tas fotografavimasis konspiracijos sąlygomis, nes fotografuojasi visi: ir vadai, ir eiliniai partizanai. Nevengiama fotografuoti vadų sąskrydžių, mokymų, pratybų, žvalgybos, žygių, susitikimų, apdovanojimų, laidotuvių, spaudos leidimo, bunkerių įrengimo ir kt. Daugelyje nuotraukų matome uniformuotus, gerai ginkluotus partizanus, pozuojančius prieš fotokamerą: jie sustoję grupėmis, dažnai priekyje išrikiuoti sunkieji ginklai, kai kurie vaizduoja šaudančius ar šiaip demonstruoja ginklus. Pozuojama ir vaizduojant įvairią veiklą. Dainavos apygardos partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje rašo: „...Vakar visi fotografavomės, vaizdavom smarkius darbininkus, nes atsinešėm tam tikslui net dvi rašomąsias mašinėles. Atseit parodėm štabą darbo metu..." Yra išlikusi ir labai įdomi 1950 m. nuotrauka, kurioje matome partizaną, fotografuojantį savo bendražygius. Šią nuotrauką padarė greta buvęs kitas partizanas dar vienu fotoaparatu.

Partizanams, matyt, buvo labai svarbu išlikti bent nuotraukose ir kada nors būsimoms kartoms priminti savo kovą ir žūtį. Daugybę partizanų kovos fotografijų sunaikino čekistai, kitos sunyko blogai saugomos. Partizanai fotografijas nešiodavosi su savimi, palikdavo patikimiems žmonėms ar slėpdavo stiklainiuose, buteliuose, kuriuos užkasdavo po trobos slenksčiu ar palangėje, įmūrydavo sienoje ar užkišdavo kamaroje ar užkrosnyje. Nuotraukos buvo slepiamos kaladėse, stalo kojose, laiptų turėkluose metaliniuose bidonuose ar dėžutėse ir daugybėje kitų vietų. Dabar dalis tų paslėptų nuotraukų jau išvydo dienos šviesą. Panevėžietis Žaliosios girios partizanas Antanas Žygas fotografavo plačiajuosčiu Agfa fotoaparatu ir paliko apie 50 negatyvų ir nuotraukų. Kitas fotografas ir partizanų ryšininkas Kazys Juknevičius, veikęs Kupiškio apylinkėse, fotografavo rusišku Fotokor aparatu. Jo unikaliose nuotraukose, kurios buvo slepiamos 

Dar ir dabar didelės dalies partizanų fotografijų autorių pavardžių nežinome. Galime paminėti tik vieną kitą: Vytautą Gavėną-Vampyrą, fotografavusį Tauro apygardos partizanus, Antaną Kraujalį-Siaubūną, turėjusį fotoaparatą Agfa ir kt. Paminėtinas ir partizanų ryšininkas bei fotografas Kazimieras Giedraitis, kuriam juostas ryškindavo žinomas kino operatorius ir fotografas Algimantas Mockus. Žinomos ir dar kelių partizanų fotografų pavardės - Jonas Cibulskis, Vytautas Bajokas, Toliūnas, Kazys Vasiliauskas, Vladas Spurgys-Šaltis, Jonas Čižeika-Stepas, Pijus Krušinskas, Vincas Kovas, tačiau dauguma fotografijas dariusių žmonių lieka neįvardinti, nors darbas šia linkme tęsiamas. Partizanus fotografuodavo ryšininkai, rėmėjai ar kiti patikimi žmonės, nors didžiausią dalį fotografijų padarė patys partizanai. Daugiausia buvo naudojami vokiški fotoaparatai Agfa Billy-Record (6x9 cm, ritininė fotojuosta), Agfa Karat (24x36 mm, siaura juosta) ir Leica (24x36 mm, siaura juosta), taip pat rusiški - Fotokor (9x12 cm, fotoplokštelė arba 6x9 cm, ritininė juosta), Liubitel (6x6 cm), Maskva (įvairių modifikacijų, 6x9 cm, ritininė fotojuosta) ir kiti. Sprendžiant iš daugumos fotografijų formato (9x12, 6x9 ar 6x6 cm) daugiausia naudoti plačiajuosčiai fotoaparatai, nes iš jais nufotografuotų negatyvų buvo galima kontaktiniu būdu atspausdinti pozityvus. Tais metais kaimuose elektros nebuvo, be to, didintuvus ar akumuliatorius bei baterijas buvo neparanku naudoti ir slėpti. Tiesa, kai kurie išmanesni fotografai fotografijoms spausdinti sugebėdavo pritaikyti siaurajuostes kameras. Matyt, lėmė ir nedidelis fotografijų formatas, nes jas buvo patogiau nešiotis su savimi ar slėpti. 

Laisvės kovų dalyvis Pranas Aidukas savo atsiminimuose Ilga kelionė namo rašo, kad 1946 m. legalizavęsis talkino partizanams: parūpindavo fotografinių medžiagų, darydavo nuotraukas. „Ryšiai su partizanais nenutrūko: buvau pagrindinis fotoaparatų, elektros baterijų bei filmavimo juostų tiekėjas. Fotonuotraukas darydavome dviese su gerokai vyresniu už mane vyru iš Mėliūnų kaimo Vladu Zaluba. Jis jau prieš karą buvo fotografas. Juostas partizanai perduodavo man, o aš eidavau pas V. Zalubą ir abu darydavome nuotraukas. Žinoma, pirmiausia įsitikindavome, ar aplinkiniuose kaimuose nėra kareivių ar stribų. Vladas Zaluba buvo jau atitarnavęs armijoje. Jis gyveno su senyvo amžiaus tėvu. Mums darant nuotraukas senukas eidavo sargybą, kad netikėtai nepasirodytų stribai. Padarę nuotraukas, juostelę sudegindavome. 

Nuotraukose buvo užfiksuoti įvairūs susitikimai, taip pat išniekinti partizanų kūnai, sumesti ant gatvės grindinio. Niekaip nesupratau, kaip jie nufotografuodavo, nes kūnai būdavo sumetami prie stribų būstinės. Matyt, ir ten turėjo „savų žmonių".10 Iš šių atsiminimų išryškėja įdomus faktas, kodėl labai mažai turime laisvės kovų negatyvų. Matyt, saugumo sumetimais dažnai juos sunaikindavo patys partizanai ar jiems talkinę žmonės. 

Nužudytus visaip išniekintus partizanus: basus, pusnuogius (geresnius drabužius ar batus pasiimdavo stribai), bet kaip pasipriešinimo įrodymą, būtinai su ginklais, fotografuodavo čekistai ar jų įsakytas koks nors miestelio fotografas. Visiems kitiems fotografuoti buvo griežtai draudžiama, už tai grėsė lageris ar tremtis. Tačiau vienas kitas surizikuodavo ir paslapčia nuspausdavo kokį kadrą. Pvz., kupiškėnas Steponas Martinonis yra padaręs tokią fotografiją.11 Paminėtinas ir Krekenavos fotografas Tadas Bajarūnas, kuris pokario metais enkavedistų užsakymu fotografuodavo nušautus ir gatvėje suguldytus partizanus. Jis buvo stropiai kontroliuojamas, kad nepasiliktų kokio negatyvo ar nuotraukos. Nepaisant to, jo sūnus Vytautas, smarkiai rizikuodamas, pasiliko kelioliką tokių fotografijų. 

Anykštėnas Izidorius Girčys - žinomas prieškario fotografas, prisimena, kad, pokario metais važinėdamas po kaimo vietoves, susidurdavo ir su „miško broliais". Jeigu jiems reikėdavo nuotraukų, tad mielai fotografuodavo ir partizanus. Panašų faktą mini ir Vytautas V. Stanionis fotoalbume Vytautas Stanionis. Fotografijos/Photographs 1945-1959, kad „Stanionis prašomas neatsisako fotografuoti nužudytų šeimų laidotuves kaime, partizanus miške."

Apie 1949 m. Joniškio valsčiuje fotografu dirbo Juozas Šakmanas, kuris lankydavosi parizanų stovyklose ir juos fotografuodavo. Fotografo vyresnysis brolis Kazys dirbo MGB, todėl visos fotografijos patekdavo į saugumiečių rankas. Partizanai ilgą laiką nė neįtarė, kad broliai Šakmanai yra išdavikai. Galima dar paminėti ir žinomo Joniškio fotografo Konstantino Beržino bendradarbiavimą su MGB. 1951 m. pas fotografą atėjusi moteris atnešė dešimt žuvusių partizanų Gegužio ir Kukučio negatyvų ir paprašė padaryti nuotraukas. Moteriai išėjus, K. Beržinis apie tai tuojau pat pranešė MGB darbuotojams. 

Kaip kadaise carinė policija sukilėlius atpažindavo iš nuotraukų, taip ir KGB darbuotojai tam tikslui naudojo partizanų nuotraukas. Partizanų fotografijose matomus asmenis saugumiečiai sunumeruodavo, o kitoje pusėje - dažnai skirtingu rašalu ir rašysena - pažymėdavo kovotojų vardus, slapyvardžius, dėdavo kryžiukus su partizanų žūties datomis. Pasaulio fotografijos istorijoje rasime daugybę faktų, kada su montažo pagalba būdavo falsifikuojamos dokumentinės nuotraukos. KGB archyve taip pat yra nemažai saugumo suklastotų fotografijų, kuriose vietoj partizanų veidų yra įmontuotos smogikų „galvos". Pvz., 1950 m. rudenį į Lietuvą atskrido pirmoji ČŽV desantininkų grupė Klemensas Širvys-Sakalas, Juozas Lukša-Daumantas ir Benediktas Trumpys-Rytis. Saugumiečiai netruko padaryti suklastotą fotografiją, kurioje paliktas tik Juozas Lukša- Daumantas, o vietoje kitų dviejų partizanų įmontuoti KGB agentai smogikai. Suklastotos fotografijos padėjo čekistams apgauti ir likviduoti šią grupę. 

„1944-1945 m. žuvusiųjų palaikus dar buvo galima paslapčia palaidoti - tai ir darė artimieji. Kilo kauburėliai, kruopščiai prižiūrimi, puošiami gėlėmis, lankomi. Tokia pagarba visai neatitiko oficialios versijos apie liaudies nekenčiamus priešus. 1946 m. pradėtos vykdyti makabriškos akcijos - žuvusiųjų partizanų kūnai buvo atgabenami į miestelius, guldomi turgaus aikštėse, prie mokyklų ar bažnyčių. Tai buvo vadinama „atpažinimu", tačiau pagrindinis tokių akcijų tikslas vis dėlto buvo bandymas įbauginti, pamokyti. Šalia palaikų dažnai sukviesdavo mitingą, rodydavo palaikus moksleiviams, šitaip perspėdami, kas laukia visų besipriešinančiųjų. Stribai, įpareigoti palaidoti yrančius palaikus, dažnai net duobes kasti tingėdavo - sumesdavo palaikus į šulinius, išvietes ir pan. Prieš tai dar nufotografuodavo - sunku pasakyti, ar atpažinimui, ar tiesiog atminčiai. Kiekvieno atmintis juk skirtinga..."

Partizanų fotografijos kažkokiais būdais visgi pasiekdavo mūsų tėvynainius JAV. Žurnalo Lietuvių dienos18 viršelyje - lietuvių delegacija pas prezidentą Harį Trumeną, o viduje - dviejų lietuvių partizanų fotografija: „Paprastai partizanai atvirais veidais nemėgsta fotografuotis, kad sovietai jų neatpažintų ir paskui nekeršytų jų artimiesiems, tačiau ši grupė tokios baimės neturi, nes jų visi artimieji sovietų jau likviduoti." To paties žurnalo antrame numeryje spausdinama medžiaga iš vokiečių žurnalo Quick19 - Pas Lietuvos partizanus. Iliustracijas piešė dailininkas Hansas Liska pagal vokiečių kareivio pasakojimą. Yra požemio bunkeris, vaizdai: Lietuvos partizanai užpuola sovietų karinį postą Žagarėje, Lietuvos partizanai nubaudžia išdaviką..." Tas pats žurnalas 1970 m. rašo: „Paruošta Lietuvos genocido paroda - iš 29 skyrių, su 686 fotografijomis."20 1991 m. ji buvo pristatyta ir Lietuvoje. JAV žurnale Karys pirmosios partizanų fotografijos pasirodė 1950 m.21 Vienoje - veidai uždangstyti, kitose - žuvusiojo kūnas miestelio prekyvietėje, poilsis miške. Lygiagrečiai jau rodomi ir pirmieji žuvusieji Korėjos kare. Vienur karas dar nesibaigė, kitur - prasidėjo. Toks jau mūsų pasaulis. 

 

Rubrika Fotografija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.