2024 m. birželio 20 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Fotografija

*print*

Virgilijus Juodakis: Taškas taip pat byloja

2024-05-29
 
Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis
Yra toks daikčiukas rašto darbuose - taškas. Parašę paskutinį sakinį, jį dedame po paskutinės raidės ir lengviau atsidūstame - baiga. Darbas baigtas. Tas taškas būna plonas, būna drūčiai storas. Vos įžiūrimas, arba viską užtaškantis, kartais netgi viską sugadinantis. Lyrinis autorius jį deda tyliai. Triukšmingas kompozitorius prieš jį dėdamas sužadina visas simfoninio orkestro garso galias ir trenkia paskutinį akordą iš visų jėgų tarsi Mozės kalno viršūnę pasiekęs alpinistas. Parodų būna įvairiausių. Ir taškų yra įvairiausių.
Fotoparodos irgi turi savo baigtinius taškus. Tai - katalogai. Didesni, ar mažesni, jie skelbia - paroda baigta, ekspozicija keliauja į užkulisius, į saugyklas. Kad paroda ilgiau išliktų jūsų atmintyje, štai jums katalogas. Būna labai turiningų katalogų, būna labai prastų. Taisyklių čia nėra. Nebent organizatorių savigarba. Ir tikslai. Ir darbštumas. Ir pagarba parodos lankytojams. Ir pagarba dalyviams. Ir noras, kad kuo ilgiau gyvuotų atmintis. Ir, žinoma, noras palikti pėdsaką savos kultūros istorijoje. Nėra jokio katalogo - nėra ko pasikaityti po 100 metų. Nėra gero katalogo - nėra ko pasiskaityti po parodos uždarymo. Abiem atvejais - blogai. Du nuliai. Ir tiek tiek žinių. Bet tie du nuliai vis dar pasitaiko mūsų kasdienybėje. Ne tik vakar. Sarmata. Ir tiek.
Štai du atvejai. Vieno labai gaila, o kito. kaip čia pasakius, gal nors slieko protelį derėtų pasitelkti sumanius išleisti katalogą...
1933 - 1940 metais Lietuvos fotografija stengėsi įgyti teisę vadintis menu. Daugiausiai čia nuveikė fotografijos mėgėjai rengdami parodas ir konkursus.
Pirmasis išdrįsęs surengti personalinę parodą buvo fotografas, žurnalistas, rašytojas ir pedagogas Petras Babickas. Jis gimė 1903 m. Panevėžio valsčiuje. 1923 - 1930 m. Kauno universitete studijavo literatūrą, vėliau mokytojavo, keliavo po Vakarų Europą, rašė, fotografavo, bendradarbiavo spaudoje. 1932 m. gruodžio viduryje Kaune, Nepriklausomų dailininkų draugijos salone, jis eksponavo daugiau kaip 300 fotografijos paveikslų. Paroda patraukė visuomenės dėmesį: ją aplankė du tūkstančiai žmonių. Jie ne tik žiūrėjo, stebėjosi, bet ir nupirko nemažai fotografijų. Deja, joks katalogas nebuvo išleistas, todėl šiandien sunku pasakyti, kokie darbai sudarė šios tokios pirmos parodos pirmąją ekspoziciją. To meto spauda rašė, kad paveikslai buvos suskirstyti ciklais, kad darbo ir poilsio cikle idealizuojamas vadinamasis juodas darbas, „iš kurio gyvena didesnė mūsų tautos dalis". Veidų ir akimirkų cikle - įvairiausios veidų išraiškos, įvairūs gyvenimo įvykiai bei buities momentai. Neringos cikle buvo pateikti paveikslai, vaizduojantys narių platybes ir grožį. Vaikų kampelyje - nuotaikingas vaikų pasaulis. Be to, dar buvo fotomontažų, vaizdų iš užsienio (Prahos, Paryžiaus ir kt.). Daugumą nuotraukų visuomenė buvo mačiusi spaudoje, nes parodos autorius labai aktyviai bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose. Jis buvo vienas pirmųjų Lietuvos fotožurnalistų tikrąja prasme, nes fotografavo ir rašė, rašė ir fotografavo. Jis buvo tikras „Du viename".
Per parodos atidarymą žodį tarė J. Tumas-Vaižgantas, kuris netrukus straipsnyje plačiau išdėstė savo samprotavimus. Tai buvo pirmas teorinis straipsnis lietuvių spaudoje apie fotografijos meną.
„Taip, - į savo paties klausimą atsakė Vaižgantas, - fotografija yra menas". Šį teiginį jis pagrindė parodos autoriaus darbais, sakydamas, kad jie visi „turi menišką žymę, ne mažesnę kaip tai būtų pagavęs išmiklintas ir su meniška intuicija tapytojas. Petro Babicko parodoje mes gerėjomės ne mažiau kaip tapytojų parodoje".
J. Tumas-Vaižgantas pabrėžė, kad parodos autorius geba kantriai gaudyti gamtos paslaptis ir psichologines žmonių nuotaikas, nes „prisitaiko prie fotografuojamo objekto kaip tik charakteringiausiu, įdomiausiu momentu ir tai užfiksuoja".
Ganėtinai kitokias mintis šios parodos proga išsakė dailininkas ir menotyrininkas A. Rūkštelė. "Atvaizduoti žmogų ar peizažą nėra sunku, - rašė jis. - Kalbant apie fotografiją, tenka griežtai skirti profesionaliąją amatininkišką, mokslinę fotografiją ir plastišką, meninę fotografiją. Jis nurodė ir įvairių fotografijos rūšių skirtumus: iš profesionaliosios fotografijos žmogus verčiasi, pragyvena, o meninė reikalauja tik išlaidų, nes tai esąs tik pomėgis ieškoti grožio. Mokslinė fotografija nesusijusi nei su pasipelnymu, nei su menu - čia svarbiausia aiškiai atspindėti fotografuojamą objektą. Meninei fotografijai svarbu ne ką fotografuoti, o kaip, kokia forma. Jai patogesnis tas motyvas, kuris neturi nei mokslinės, nei kultūrinės reikšmės. A. Rūkštelė gimstančiai Lietuvos parodinei fotografijai siūlė „grynojo meno" pozicijas. Užsimezgusi teorinė diskusija palietė fotografijos galimybes, paskirtį, poveikį ir galimas kryptis. Disputas plykstelėjo, bet taip ir nesuliepsnojo. Gyvenimas pasirinko aukso vidurį.
Visa tai būtų galėję tilpti į parodos katalogą ir išsirutulioti į praktikos ir teorijos žurnalą. Deja, pirmoji mūsų paroda ir diskusija liko išbarstyta kas kur, nes katalogas nebuvo išleistas. Gaila, labai gaila. Tiesa?
Po mėnesio, 1933 m. sausio 28 d. Šiauliuose, lietuvių tautą populiarinti užsimojusi „Putpelės" draugija surengė savo pirmąją parodą ir palydėjo ją pirmuoju mūsuose tokio renginio katalogu. Kuklus, nedidelis tai buvo leidinukas, bet ir šiandien jame randame kai ką įdomaus nūdienai. Pavyzdžiui, ar daug kas iš mūsų žinome, kaip tada atrodė šiandien garsus Kryžių kalnas netoli Šiaulių?
Koks turi būti geras katalogas, niekur niekas nėra nusakęs. Vadinasi, jo kokybė priklauso ne nuo bet ko, o vien nuo sudarytojo ir leidėjo „kokybės". O tą kokybę aiškiausiai nusako ne spaustuvės pastangos, o skelbiamo katalogo turinys. Kuo daugiau įvairių duomenų apie parodą ir jos autorius, tuo katalogas bus vertingesnis po 100 metų. Tuo daugiau pagarbos skaitytojui. Kuo žiniomis skurdus, kad ir ant auksinio popieriaus atspausdintas, tuo jis menkesnis kaip kultūros reiškinio atminties saugotojas. Tuo pačiu jis yra ir katalogo leidėjo kultūros bei dalykinio nusimanymo lygio matas.
Prabėgo beveik 100 metų nuo P. Babicko parodos. Visą tą laiką redakcijose skambėjo žodis fotoiliustracija. Ir viskas buvo aišku. Bet atėjo laikas, kai nuotraukų pasiūla redakcijose ėmė kelis kartus viršyti paklausą. Stalčiai pūtėsi nuo pertekliaus. Kilo reikalas įvardyti, kaip atskirti jau panaudotas nuotraukas nuo dar nepanaudotų. Taip atsirado sąvoka „SPAUDOS FOTOGARFIJA", tai reiškė spaudos puslapiuose jau pasirodžiusias nuotraukas. O kas tada - likusios? Tiesiog nuotraukų perviršis, kuris gali kada nors praversti. Pasirodžiusios laikraščio ar žurnalo puslapiuose jos taps spaudos fotografijomis. Kai prireikia vienos, redakcija niekada neužsako fotografams nubėgti kur reikia ir padaryti visą tuziną. Bet netyčia savaime pasidaro visas tuzinas ir dar daugiau. Spaudos fotografija tampa tik viena. Kitos kažkodėl netinka. O kas netinka, juk visur vadinama broku. Todėl tiesiog moralinis nusikaltimas netikusias nuotraukas po kurio laiko vadinti spaudos fotografijomis. Palyginkime: papuvusi bulvė yra brokas kulinarijoje. Ir niekam nekyla mintis iš tokių gaminti, tarkime, cepelinus. Arba brokuotas detales sudėti į lėktuvo motorą. O spaudos fotografijų parodos kataloguose, kaip ir pačiose parodose ar konkursuose, be jokios sąžinės graužaties spaudos puslapių net neuosčiusios nuotraukos vadinamos spaudos fotografijomis. Tai neteisinga. Tai apgaulė. Tai melagiena žurnalistiniame pasaulyje. Ir ne tik Lietuvoje. O per organizatorių aplaidumą gavę medalį už melagieną, drįstame girtis gavę jį už spaudos fotografiją. Tai negražu. Tai negarbinga. Tai visikai nesiderina su žurnalistikos etikos kodeksu. Žurnalistas, o šiuo atveju redakcijos žmogus su fotoaparatu, neturi teisės būti melagiu. Pareiga būti sąžiningu sklinda ir ant redaktorių. ir ant spaudos fotografijos parodų organizatorių, ir, suprantama, ant katalogo leidėjų sąžinės.
Kiek atidžiau pažvelkime į vieną paskutinių katalogų „LIETUVOS SPAUDOS FOTOGARIJA - 23". Tituliniame kukliai kampe pažymėta, jog išleido Lietuvos žurnalistų sąjunga Vilniuje 2023 m. ir kad organizatoriai buvo Lietuvos spaudos fotografų klubas, Lietuvos žurnalistų kūrėjų asociacija ir dar kartą pažymėta Lietuvos žurnalistų sąjunga. Įvadiniame straipsnyje skaitome, jog „Šiemet iš daugiau nei 3000 konkursui pateiktų kadrų vertinimo komisija išrinko apie 80 pavienių nuotraukų bei 5 fotoreportažus ir fotoistorijas. Atrinkti kadrai jums leis iš naujo išgyventi tiek skaudžią žinią apie karą Ukrainoje, tiek džiugias kultūrinio ar sportinio gyvenimo akimirkas bei per įvairias detales perteiks visą praeitų metų, kupinų nerimo bei susitelkimo, pjūvį."
Gražu, turininga. Patinka. Belieka sužinoti, kuriuose spaudos leidiniuose galima būtų pamatyti ir plačiau pasiskaityti apie tas mums nutikusias negandas ir iš dangaus nukritusius džiaugsmus. Štai čia, deja, mus ir pasitinka pirmoji šiame kataloge užkarda: „Negalima!", „Nevalia pašaliečiams!", „Paslaptis, valstybinio lygio paslaptis!", „Daug žinosi, valstybės saugumui gali pakenkti". „O, beje, iš kur žinai, kad ..."
Taigi katalogo viršelyje skelbiama: „Lietuvos spaudos fotografija". Noriu žinoti, kurios redakcijos taip gražiai pasistengė, kad ir po 100 metų žinotume apie negandas ir džiaugsmus. Bet kataloge nenurodyta, kurioms redakcijoms turėčiau būti dėkingas. Dar daugiau - nenurodyta, ar iš viso čia skelbiamos spaudos fotografijos. Nėra jokio nė mažiausio įrodymo, kad čia tokios. Kad bent tos 80 iš 3000 atrinktų tokios yra. Sena jurisprudencijos išmintis sako: „Nekaltas, kol neįrodyta kitaip". Taigi kiekvienam valia teigti: „Čia ne spaudos fotografijos , kol neįrodyta kitaip". O įrodyti, kad yra kitaip, taip paprasta, kaip garsiai nosį išsivalyti: tereikia kamputyje šalia autoriaus, ar toliau, kad ir smulkiausiu petitu parašyti, kuriame laikraštyje ar žurnale buvo publikuota. Be tokios nuorodos darbų derėtų visai nepriimti į konkursą. Betgi nosies valymas reikalauja tam tikrų pastangų, tad geriau nesivarginti... Agi, geriau tebūnie kaip ta įdomi ir graži prekė, bet su įslaptinta žinia apie tai, kurioje šalyje ji buvo pagaminta. Kataloge pristatyti 40 autorių darbai, trečdalis jų visiškai įslaptinti. Gerai dar, kad nors pavardės paliktos. Tiek žinių apie darbus, darbelius.
Ne mažiau įdomų vaizdą randame sumanę pasidomėti „Iš kur kilę" tie autoriai. Beveik 100 nuotraukų (o juk tokiame kataloge turėtų būti 100 spaudos fotografijų) ir 40 autorių. Prie velnio tuzino pavardžių nėra jokios nuorodos, iš kurios redakcijos jie yra, su kuria redakcija draugauja. Pavyzdžiui, yra parašyta, kad autorius iš parduotuvės, „kurioje daugybę darbų atlieka ant drobės, ant stiklo, kalibruoja ir parduoda, vadinasi UAB Foto123". Bet 2024 m. išleistoje „Lietuvos žiniasklaidos enciklopedijjoje" tokios redakcijos nėra. Nėra redakcijų ir miesto savivaldybėje, Seimo kanceliarijoje, KAM. Tai kas tie „svetimuose kiemuose" gyvenantys, tačiau jaukiai spaudos fotografijos kieme besijaučiantys fotografai? Matyt, tokių autorių narystę derėtų aptarti ir paaiškinti ne tik konkurso sąlygose, bet ir kataloge, kad nekeltų panašių klausimų ne tik šiandien, bet ir po 100 metų.
Ne mažesnę nuostabą kelia straipsnio iš mūsų fotografijos istorijos publikacija šiam kataloge. Rašinys įdomus ir turiningas. Visa bėda ta, kad konkursas ir katalogas - šiandienos dalykas, o E. Petreikienės publikacija - tolima vakarykštė diena ir visiškai niekuo nesusijusi su spaudos fotografijos reikalais. Nei dalykiniais, nei istoriniais, nei teoriniais. Tai visiškai svetimi dalykai. Ypač, jeigu pabandytume suskaičiuoti, kiek ko žinome apie savo fotožurnalistiką. Apie jos šiandieną, vakar, užvakar...
Net nežinome, kad ji turi savo rūbą rūbelį. Ir privalo jį dėvėti. Kaip švarką kultūringas žmogus eidamas į viešumą. Tas fotožurnalistikos švarkas yra maketas, kuris sujungia į krūvą visas fotožurnalistinio kūrinio dalis. Tiesa, tas „švarkas" būna ne visada gražus ir tinkamas. Būna ir šleivas, ir susiraukšlėjęs, ir apdriskęs. Ypač, jeigu jis gobia didįjį žanrą. Tai priklauso nuo Palangos Juzės - nuo maketotojo meistriškumo lygio. O juk niekas niekur Lietuvoje nemoko Juzės... Todėl ir čia aptariamame kataloge, jeigu tikėsime viršelyje skelbiama leidinio paskirtimi, fotožurnalistikos kūriniai pateikiami sudraskyti atskirais gabalais: galva puslapio palubėje pakabinta, o kojos ant parketo paguldytos. Tarp jų - didelė balto popieriaus praraja... Vienas be kito - joks ne žanras. Taip daugumoje puslapių, tai lyg ir maketuotojo braižas. Nemokšos braižas. Prisipažinimas? O gal tyčinis sudarkymas... Kad būtų kuo blogiau. Juoba, kad už baltojo griovio nudrėbti tekstai kažkaip labai jau įtartinai vienodo liežuvio.
Taigi, dalis - gabalais sudraskyta, dalis - tik su vienu dėmeniu (betgi F + 0T visiškai ne FŽ) , dalis - absoliutus anonimas, dalis - ... Tai kas čia tikra ir tikrai gali priklausyti spaudos fotografijos kategorijai? Kas galėtų ir privalėtų atsakyti į šiuos kelis priekaištus? Ką apie Lietuvą bylos toks padraika? Gal žino katalogo sudarytojas? Betgi jis anonimas. Gal įvadinio straipsnio autorius? Betgi jis taipogi anoniminis. Tai gal koks iešmininkas? Vargu. Gal greičiau traukinio mašinistas? Vargu. Jam duotas žalias kelias, jis ir važiuoja. Tai kas gali atsakyti, kodėl tokia betvarkė šitoje baloje? Kai neaišku, paprastai atsako įmonės direktorius. Palauksime.
Išsijuosę plušame rašydami įvairių sričių vizualinius metraščius. Bet pats šiaučius vislaik vaikšto basas, kriaučius - be sermėgos... Taigi...
Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-05-29 13:11
 
Share |
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

A. J.

2024-05-30 20:19

Labai įdomūs pamąstymai, įžvalgos. Susidomėjęs perskaičiau, asmeniškai gerb. Virgilijui išguldžiau savo nuomonę apie SPAUDOS žurnalistus ir SPAUDOS fotografiją.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media