2024 m. gegužes 18 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Algirdas Kavaliauskas: Matyti, girdėti, suprasti

2023-07-15
 
Algirdas Kavaliauskas

Algirdas Kavaliauskas

Dr. Algirdas Kavaliauskas,
LŽS narys

Matoma, tai dar nereškia, kad bus pamatyta;
girdima, tai dar nereiškia, kad bus išgirsta
- juo labiau, bus suprasta.

 

Daugeliui mūsų iš mažumės buvo aiškinama kaip svarbu ne tik kitus suprasti, bet ir būti kitų suprastiems. Dar vaikams Aukštaitijos kaime motina kartojo, kad svarbu ką pasakysite, bet dar svarbiau, kaip pasakysite. Tai aktualu girdimo teksto supratimui. Mūsų dėdė buvo kunigas ir išmanė retorikos dalykus. Tėtis papildydavo: lygiai taip pat svarbiau ne ką matote, o kaip matote.
Tiek girdėjimas, tiek matymas visais laikais nuo daug ko priklausė, pavyzdžiui, nuo kalbančio socialinio statuso, nuo užimamų pareigų. Kuo aukščiau užkopęs socialinės hierarchijos laiptais, atrodo, turėtų būti labiau prakiutęs, daugiau žinantis, labiau gyvenimą išmanantis. Deja taip nėra, bent jau ne visada, nors taip turėtų būti. Dabar koks nors, sakykime, teisėjas sprendžia lietuvių kalbos klausimus, nors aiškiai matosi, kad apie kalbą jam trūksta žinių. Trūksta, tačiau jis sprendžia. Ir kartais nusprendžia bala žino kaip. O sprendimo pabaigoje dar maždaug taip prirašo: nuosprendis galutinis ir neskundžiamas. Nuosprendis, žinoma, subjektyvus dalykas ir dažnai jame ryškėja jį rašiusio teisėjo žinių stygius. Bet jis galutinis ir neskundžiamas. Nors tautos kalba yra vertybė svarbi Valstybei ir tautai, bet ją gali tvarkyti ir nemokšos, ir nieko nepadarysi. Iš kitos pusės pažiūrėjus, tautai svarbūs dalykai lyg ir referendumu turėtų būti priimami.
Nuo vienų vertybių pereikime prie kitų irgi svarbių dalykų. Dažnam tautiečiui romai /čigonai/ asocijuojasi su elgetavimu ir dažniausiai smulkiais nusikaltimais. Tai, žinoma, išankstinė nuomonė, nes bemokslių, mažamokslių dažniausiai klajojančių, klaidžiojančių vaikai beveik neturi normalių sąlygų gauti išsilavinimą. Ir panašių pavyzdžių rasime ne tik pas lietuvius. Rasime ir apie lietuvius, Lietuvos žmones. Išankstinė nuomonė lyg ir apibrėžia kurios nors grupės, kurio nors klausimo ar problemos „atpirkimo ožį". Netgi iš pirmo žvilgsnio vadinamuose neutraliuose socialiniuose epizoduose, siekiant primesti kitokį supratimą, suformuoti skaitančios visuomenės kitokį požiūrį į iškeliamą problemą, nuomonę, klausimą.
Sakysime, Lietuvoje etiketo žinovui svetimu pasirodė Lietuvos nacionalinio himno metu žmonių dešinės rankos pridėjimas prie krūtinės, įsivaizduojant - prie širdies. Iš tikrųjų tokio pagerbimo Lietuvoje iki karo nebuvo. Žmonės dažniausiai rankas laikydavo nuleidę. O kai kas už nugaros. Dar kai kas sukryžiuodavo rankas ant krūtinės. O kai kas susikišdavo į kelnių kišenes...
Dabartinis pagarbos valstybiniam himnui išraiškos būdas atėjęs iš Amerikos. Gali būti. Esmė, matyt, štai kur: kaip mes jaučiamės pagerbdami vieną svarbiausių Valstybės simbolių - laikydami ranką ant krūtinės ar kišenėje žaisdami kišeninį bilijardą, ar dar kaip nors kitaip. Ir dar svaru, tai ne primestas tradicija tampantis būdas, o laisvanoriškas laisvų žmonių pasirinkimas. Laisvoje šalyje laisvai...
Tačiau ir laisviesiems visko pasitaiko. Reikia ir gilių žinių, ir gero matymo, pagaliau, supratimo. Svarstant Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo projektą, praktiškai jis turėjo būti atmestas, nes po balsavimo, suskaičiavus visus balsus, trūko 1,33 balso. Nežiūrint į tai, balsavimas buvo įskaitytas. Kadangi dėl jo priėmimo niekam nekilo, nebuvo jokių pastabų - Įstatymas priimtas!
Panašiai nutiko Visagino savivaldybės Taryboje svarstant Visagino miesto Garbės piliečio suteikimo vardą visaginiečiams. Taryba šio garbingo vardo praktiškai keliems Visagino gyventojams nesuteikė, nes suskaičiavus balsavusius Tarybos narius, trūko balsų kaip numato įstatymas. Tačiau Tarybai pirmininkaujantis suskaičiavo posėdyje dalyvaujančių ir už sprendimo projektą balsavusių Tarybos narių skaičių, o jų buvo dauguma ir balsavimą įskaitė, ko nebuvo galima daryti, nes sprendimą priimti galėjo tik dauguma visų išrinktų Tarybos narių, o ne dauguma posėdyje dalyvaujančių. Į šį Tarybos sprendimą neatkreipė dėmesio nei Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje, nei kas nors kitas. Sprendimas įsiteisėjo!
Matome, kad į faktą, įvykį ir pan., įvairiai žiūrima arba nežiūrima, matoma esmė arba nieko nematoma. Gal galvojama, kad laisvoje šalyje žmonės turi laisvai rinktis. Europos valstybių pavyzdys rodo, kad ne visada laisvumas kitų priimamas laisvai, o jiems, tiems kitiems, tiesiog jis yra primetamas.
Kitoks atvejis. Dabar daug kur pasaulyje plinta arbatpinigių davimas, linksmuolių pavadintas almūžnos (išmaldos) dalijimu. Kai kam tai tikrai atrodo lyg išmalda skurdžiams. Tačiau vieniems taip atrodo, bet kitiems ne. Vieni tokį poelgį palaiko, jį platina, kad jaustųsi komfortiškai, nes arbatpinigiai jų šalyje paplitęs reiškinys, bet kaip aptarnavimas, jis neįtrauktas į sąskaitą. Yra šalių, kurių žmonėms sunku suprasti, kodėl dar reikia papildomai mokėti. Ir tai jau yra ne kokio ten dėkingumo išraiška, o žmogaus orumą žeminantis gestas. Yra valstybių, pvz., Kuba, Šiaurės Korėja, kur arbatpinigių davimas prilyginamas nusikaltimui ir reikia atsakyti pagal tų šalių Baudžiamąjį kodeksą.
Arbatpinigių tradicija Lietuvoje nėra labai paplitusi, taigi nebūdinga mūsų kultūrai, bet kai kurių verslininkų palaikomas poelgis jei ne dabar, tai ilgainiui, manau, virs tradicija. Taip dažnas galvoja. Svetimų primesta tradicija. Dar viena svetima tradicija, atnešta pinigų ir kitokios kultūros žmonių, kitaip matančių ir aplinką kitaip suprantančių. Tikriausiai mes, lietuviai, bijome pasirodyti neišmanantys laikmečio, taigi palaikome svetimą tradiciją, supraskite, mes viską kaip reikia matome ir nesame nesusipratėliai.

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-07-15 16:52
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media