Kitu kampu

Elenos Červinskienės (1920 03 12-2003 05 23) „Silpnųjų jėga" išleista pavėluotai, nors ant pirmojo viršelio puslapio uždėtas antspaudas su žodžiais „Tremties archyvas" („Vaga", 1995). Kiek tokių atsiminimų skaityta, - jų parašė ir Dalia Grinkevičiūtė, ir Antanina Garmutė, ir Marytė Kontrimaitė, ir Joana Mureikienė, ir Napalys Kitkauskas, ir Izidorius Ignatavičius, ir Vytautas Jakelaitis, ir kiti tremtiniai... Vokiečių rašytoja Ana Zėgers parašė kūrinį „Stipriųjų jėga", jis išverstas į lietuvių kalbą. Rinkdamasi knygai pavadinimą autorė turbūt žinojo apie tai ir pavadinime pakeitė vieną žodį. Nuo 1957 iki 1992 metų ji skaitė paskaitas Vilniaus universitete apie rusų literatūros klasikus Levą Tolstojų, Fiodorą Dostojevskį, Antoną Čechovą, Nikolajų Gogolį. Buvo rusų literatūros katedros vedėja (1984-1992), už savo mokslinius darbus apie rusų rašytojus apsigynusi disertaciją, pasiekė docentės, profesorės laipsnius. 1964 metais Vilniaus universitete, per studentų įskaitą, dėstytojai sunegalavus (tada jos buvo pavardė Gaškienė), teko lankytis jos namuose. O 2004 metais leidykla „Margi raštai" atskira knyga gražiai išleido jos knygą apie Fiodorą Dostojevskį.

Kad ji buvo tremtinė, aš, būdamas studentu, nežinojau. Gimė 1920 metais Smukučių kaime (Jurbarko r.), kultūringų valstiečių Magdės ir Petro Tamošaičių šeimoje, turėjo dvi seseris - Salomėją, dviem metais vyresnę, ir Danutę, aštuoneriais metais jaunesnę, - autorė išsamiai aprašo savo vaikystę, - kaip ji mokėsi skaityti, gavo tikėjimo pagrindus, apie fantaziją bei vizijų reikšmę... „Atsimenu, kaip skaudžiai vaikystėje išgyvenau erdvės ir laiko paslaptis. Žodis „niekados" ir erdvės beribiškumas kėlė siaubą. Troškau, kad neišnyktų dabar gyvenantys, jei laiko sustabdyti negalima, tai iškeliauti beribėn amžinybėn troškau tik kartu su tėveliais... Vaiko sąmonė, reikalaujanti konkrečių, realių atsakymų į būties paslapčių klausimus, guodėsi pomirtinio gyvenimo idėja. Gerai atsimenu, kai būdama maždaug dešimties metų, taip karštai meldžiausi prieš Dievo Motinos paveikslą namuose, kad aiškiai mačiau, kaip ji ištiesė ranką į mane ir pažvelgė gyvomis, ne paveikslo akimis. Bijojau net kvėpuoti, kad neišnyktų vizija, bet labai greitai išnyko ir niekuomet nebepasikartojo".

Pirmieji atsiminimų puslapiai skirti Lietuvos istorinei praeičiai. Po Lietuvos istorinių negandų paminėjusi Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio ir kitų laisvės šauklių pavardes, jų darbus, E. Červinskienė rašo: „Mes gyvenome savo vertės įrodymo metu - laisvės troškimą pakeitė kūrimo energija. Padėjo gilios ir stiprios mūsų šaknys. Mūsų žemę jos vaikai šimtmečius atkakliai gynė". Tarp tų, kūrybos energiją skleidusiųjų buvo ir E. Červinskienė. Knyga stora, jos skyriai prasideda turinio pavadinimais, susidedančiais iš kelių žodžių, o kartais ir iš vieno. Kai autorei buvo penkiolika metų, ji aprašo paskutinius susitikimus su tėvais, savo atsiminimų laiką Smukučių kaime. Įsiminė pokalbiai su mamyte: „Pirmą kartą taip atvirai ji papasakojo man apie save, savo gyvenimą, kalbėjosi su manimi kaip su lygia, tarėsi... Su tuo susietą asmeninės atsakomybės svorį jutau vėliau, atsidūrusi viena akis į akį su gyvenimu".

Vyriausioji sesuo jau buvo ištekėjusi, o Elena išėjo į Jurbarką, nes „reikėjo apsigyventi mieste, norint derinti mokslą su darbu". Ji dirbo repetitore, daugiausia su žydų tautybės vaikais... E. Červinskienė atsimena: „Todėl, apmąstydama tą baisųjį mano Tėvynės išbandymų metą, savo širdies atmintimi suvokiau, kiek man davė repetitorės darbas. Ne karas, ne trėmimai, o masinės beginklių žmonių žudynės asocijuosi man su Jurbarku". Autorė prisimena rusų klasiką F. Dostojevskį, rašiusį, kad „žmogus yra paslaptis". Būdamas karo akademijos studentu, rašytojas privačiame laiške prisipažino, kad jam svarbiausias uždavinys - suvokti, kas yra žmogus ir gyvenimas.

Elena buvo ištremta 21 metų, viena, be vyro Juozo Gaškos. Ypač šiltai aprašyta judviejų pažintis, o paskui ir vedybos, kai Elenai buvo tik 19 metų. Autorė vėl prisimena rusų klasiką Levą Tolstojų ir jo heroję Natašą Rostovą. „Kaip ir jai vaikystėje puoselėtoja didelės asmenybės idėja įgavo realų pavidalą - moteriško žavesio galios jutimą". Kai J. Gaška atėjo ir pasisveikino, ji aprašo savo išvaizdą: „Liekna, pilkai melsvu kostiumėliu: švarkelis su uždara apykakle, tiesus lygus sijonėlis žemiau kelių, rankovės iki alkūnių. Apykaklė, rankovės, švarkelio apačia apsiūti sidabrine juostele. Nugaroje ilgas užtrauktukas. Kostiumėlio spalva ryškino akių mėlynę, dengiamą ilgų tamsių blakstienų". Šitaip autorė pristato kostiumėlio autorę šiaulietę Levitaitienę, kuri jai baigiant gimnaziją, gyveno Jurbarke, pasiuvo kelis drabužėlius, kurie išryškino ypatingą, tik jaunystei būdingą grožį.

Vienai, ištremtai į Sibirą padėjo išgyventi įsisavinta katalikiška moralė, tėvynės prisiminimas. Tremtyje ji nežuvo, dirbo įvairius darbus, gerai atliko kolektyvinio ūkio buhalterės pareigas. Rašant atsiminimus, jai padėjo ir rusų klasikų L. Tolstojaus, F. Dostojevskio N. Gogolio kūryba. Jos pažiūras demonstruoja tokios ir panašios atsiminimuose išreikštos mintys: „ Mes nepatyrėme lagerių bei kalėjimų prievartos siaubo, todėl tremtyje mūsų laisvės iliuzija, prievartos nedeformuota psichika išliko. Įvairių tautybių žmones, skirtingus charakterius jungė bendras bendražmogiškasis pradas, ir mūsų elgesyje žmogiškoji esmė reiškėsi net aiškiau nei normaliomis sąlygomis. Jautėme, kad itin pagarbiai reikia elgtis su žmonėmis, - įskaudinta širdis jautresnė. Tarp kitataučių mes atstovavome ne tiek sau, kiek savo tautai. Bet koks šiurkštumas, netaktiškumas čia buvo pavojingesnis nei jų apraiškos laisvėje. „Žalinga" užkariautojų įtaka užkariautojams turbūt buvo numatyta genocido vykdytojų dalia, bet, kaip visuomet tokiais atvejais būna, veikė nerašytas, natūralus žmonių santykių dėsnis".

Knygos autorė buvo ištremta į Altajaus kraštą, matė daug tokių iš natūros paimtų pavyzdžių, ir kruopščiai juos aprašo. „Aš pakliuvau į patį tolimiausią, netoli Mongolijos sienos Altajaus kalnuose esantį mėsos ir pieno valstybinį ūkį". E. Červinskienė sukūrė ir kitų įsimintinų charakterių: tremtinių Ankevičienės, Liulevičienės, Baršauskų šeimos, Mardosų, Lankausko, žydų Vulfovičiaus, Šimbergo.

Ypač įstrigo atsiminimų skyrius „Altajaus padangėje", kuris gali būti laikomas apsakymu. Aprašiusi derlingą Altajaus žemę, baigia liūdna gaida: „Nuostabi žemė, bet svetima". Joje palaidotas jos vienintelis kūdikis, dukrelė. „Jos dangaus mėlynumo akutėse aš mačiau tik ją - savo dukrytę. Parimusi prie jos patalėlio, rimavau jai eiles. Maniau: užaugs - padovanosiu, kai jai sukaks šešiolika, man bus trisdešimt septyneri. Visi ateities planai siejosi su ja. Tačiau buvau neverta šios didžiausios pasaulyje laimės - motinos laimės. Dukrytės lūpelės sustingo neištarusios stebuklingo žodžio: „Mama"... Kokia beprotiška laimė pagaudavo mane, kai akutės atsimerkdavo. Susupusi ją šiltai, išeidavau prie šaltinėlio (kažkas sakė, kad kokliušu sergančius vaikus reikia laikyti prie vandens) ir negrįždavau trobon, kol saviškiai bemaž jėga neparvesdavo į namus".

Autorė aprašo paskutines dukrytės gyvenimo valandas, paskui mirusią. „Maniau - kokio skulptoriaus reikia sukurti tokį grožį. Be gyvybės apraiškų, tartum paveiksle, praviros akutės žvelgė į mane, nuo ilgų blakstienų krito švelnus šešėliukas. Šviesūs plaukučiai tartum garbanojosi apie smilkinėlius. Paprašiau moterų duoti man žirkles, nusikirpau sruogelę, įsidėjau į dėžutę nuo laikrodėlio ir niekuomet nesiskyriau su šiuo savo amuletu". Autorė vaizduoja dukrytę aprengtą paskutiniajai kelionei: „Suknelė buvo paraukta apie kakliuką ir rankutes, du kaspinėliai nuo galvutės nutįso per visą suknelę. Padėjau ant krūtinės tarp kaspinėlių atsivežtą iš namų medinį kryželį, bet kažkas pasakė, kad per sunkus, ir aš nusiėmiau nuo kaklo mažutį sidabrinį. Vaikai pradėjo nešti gėles, - begalybes žiedų... Man teko patirti, kas yra beprotiškas skausmas".

Autorė rašo, kad „netrukus Ankevičienė palaidojo savo Stasiuką. Manasis kapelis buvo trečias". Paskui po dukrelės mirties autorė apsirgo. Ji taip rašo apie save: „Nervinis priepuolis truko kelias dienas. Atsikėliau kaip po labai sunkios ligos".

* * * 

Atsiminimų, kaip sakiau, dokumentinio apsakymo, vertę sudaro tai, kad tarp pasakojimo dalių autorė daro perspektyvą, - veiksmas vyksta po 50 metų Ankevičienės bute jau Lietuvoje, 1991 metais. Telefonu Eleną su antruoju vyru Eduardu Červinsku pakvietė pati Ankevičienė į savo dukters Dobrovolskienės butą Vilniuje. „Duris atidarė Ankevičienė: išsipuošusi, spindinti nuo kažkokios slaptos džiaugsmingos žinios. Apsikabinusios pravirkome.

- Sulaukiau. Kokia laimė, - šnabždėjo ji.

Stalas išpuoštas gėlėmis, valgiais... 

- Kokia šiandien šventė? - paklausiau.

- Penkiasdešimt metų jubiliejus. Tu neatsimeni anos nakties Altajuje? - sakė žiūrėdama man į akis.

Aš sutrikau. Tremties, mano dukrelės ir jos pačios sūnelio mirties jubiliejus, bet kodėl ji tokia laiminga? - pamaniau. Pajutusi mano sumišimą, ji atrodė patenkinta mįslinga iškilmių įžanga".

Ir autorė aprašo savo susitikimą su Ankevičiene kapuose, kaip Eleną, nukeliavusią pas mirusią dukrytę ir panorėjusią ją atkasti, ši tremtinė ramina ir sako, kad po maždaug trisdešimt valandų ji nebegali atsigauti. „Gamta nuostabi, bet ir negailestinga. Dukrytė mirė nepradėjusi gyventi. Ji peržengė lemtingą ribą, o mums tai dar prieš akis". Ankevičienės sūnelis Staselis sapne prašo mamos paguldyti greta Marytės (taip žmonių buvo pakrikštyta), kaip jis nori būti jos sužieduotiniu, tik neturįs žiedo, bet kai jai sukaks šešiolika, jis ateisiąs pas motiną to žiedo. Paskui vizija pradingo. Ankevičienė išgirdo Elenos balsą kapelių pusėje.

Vilniuje Ankevičienė tęsė pusę amžiaus slėptą išpažintį. Papasakojo, kaip ji atkasė karstelį, atidarė, kaip Marytė gulėjo kaip gulėjusi, kaip duobės apačioje iškasė angą, kad galėtų jos dukros karstelį priglausti prie savojo, kapelio vidury kauburėlį sukasė, kaip buvo, išpuošė gėlėmis.

Anūkei Pranutei paklausus, argi tai stebuklas, Ankevičienė atsakė, jog taip. Kad mes sėdime prie stalo, kad esame, tai jau yra stebuklas. Ir prisipažįsta, kad ji burdavo Sibire iš žvaigždžių, kalbėdavusi su savimi, su tremtyje esančiu vyru, labai sielojosi dėl sūnelio, gulinčio svetimoje žemėje, norėjo ateiti pas jį, kad skaičiuodavo laiką jos atėjimui pas sūnelį pagal žvaigždes, kad net rinkosi savižudybės kelią... „O kad Staselis mane sapne prikėlė, kai tu išbėgai naktį dukrytės lavonėlio gaivinti, - ne stebuklas. Juk galėjai išsinešti į kalnus, slėptis nuo žmonių, kad neatimtų ir vėl neužkastų. Būtų radę du lavonus - negyvą jauną motiną su kūdikiu".

Ankevičienė kapuose dieną palaimino mirusius vaikus, pavadino Marytę savo marčia, o Eleną - savo seserimi. „Davusi šią priesaiką Altajaus kalnams, aš paklausiau: „Sūneli, girdi mane, ar tu nenori, kad tuoj pat ateičiau pas tave. Jei pritari mano apsisprendimui gyventi, atsakyk. Vos spėjau ištarti žodį „atsakyk", giedrą dieną staiga sugriaudėjo perkūnija. Stebuklas?"

O kai Elena išbėgo į kapus, Ankevičienė tai girdėjo, palaukusi, nutarė veikti. Pasiėmė aštrų vyro skustuvą, ir eidama, manė, burti su žvaigžėmis. „Kai supratau, kad karsto duobėje tu, man šmėkštelėjo mintis pakviesti tave nusižudyti kartu su manimi - vaikai neliktų vieni svetimoje žemėje, ir mūsų kančios baigtųsi.

Kokia beprotybė. Jie ten, negyvenę žemėje, todėl čia mes už save ir už juos turime nuveikti. Pakelkime taures".

* * *

Autorė šį skyrių baigia taip: „Tokios graudžios, lyriškos, silpnos Ankevičienės, kokia ji buvo šį jubiliejinį vakarą, Sibire neteko beveik matyti. Ji buvo labai ryški, savotiška nepaprastai įdomi asmenybė".

O skyriuje „Ant Lenos kranto" tremtinę Ankevičienę, matome, kaip savotiškai dirbo ji rusų saugumui. Ji išpasakojo Elenai savo darbo specifiką: sutikusi dirbti ir už tai gavusi avanso 50 rublių, ji į savo sąsiuvinį užrašydavo saugumiečio klausimus apie karą, politiką, buitį... Paskui pakišdavo tą sąsiuvinį užklaustajam ir prašydavo pasirašyti, kad už gautus pinigus reikės atsiskaityti. Sužinojęs saugumietis apie tai iš jos pačios, išvadino kvaile. Jis atleido iš pareigų, ir liepė pasirašyti. „Aš nepasirašiau - kokia gali būti paslaptis, jei aš visiems išpasakojau". Baigdama pasakojimą, ji patikslino:

- Netiesa, kad kovoju už teisybę - kokia aš karė... Aš tik einu su teisybe per gyvenimą, ir ji man padeda. Štai ir dabar išgelbėjo nuo Judo nuodėmės.

* * *

E. Červinskienė grįžo nelegaliai, vietoje Sibire išduoto kelialapio į Sočio kurortą ji pasirinko Vilnių, ji galėjo likti ir toli nuo tėvynės, turėdama buhalterio specialybę, būdama jauna ir graži, galėjo mokslo siekti ir Sibire. Tačiau ją traukė Tėvynė. Grįžusi traukiniu į Vilnių, atvažiavusi taksi į Kosciuškos gatvę, ji mena: „Tais metais buvo ankstyvas pavasaris. Prie namelio žydėjo didžiulis alyvų krūmas. Apkabinusi vešliai žydinčią šaką bučiavau, uosčiau, verkiau. Septynerius metus nemačiau alyvų. „Manęs čia nebuvo, alyvos žydėjo", - skambėjo ausyse Salomėjos Nėries eilėraščio ritmas. Buvo gaila be manęs nutekėjusio laiko. Kiek man metų? - pamaniau. Dvidešimt aštuoneri. Išvežė birželį, grįžau gegužę".

Jos atsiminimų knygoje yra daug išraiškingų tremiamų žmonių paveikslų bei jų likimų. „Silpnųjų jėgoje" yra tokių atsiminimų, kuriuos galima laikyti apsakymais. Ir vartojamas kreipinys „mielas skaitytojau", ir autorės pamėgta įvardžiuotinė forma, ir laikų kaitymas, ir dialogai - visa tai rodo, kad E. Červinskienė parašė tikrai įdomią ir vertingą knygą. Joje gerais žodžiais įvertintas dėdė Ignas Gaška, padėjęs autorei grįžti po septynerių metų iš Sibiro, kadangi ji be teisės grįžo į Tėvynę, nes Lietuvos komunistų valdžia tremtinių nelaukė. I. Gaška ketverius metus buvo tardomas, kalėjo, autorė gyveno jo bute. Vieną naktį atsikėlusi pamatė skundą, kuriame buvo rašoma, kad Gaška kliudąs išvalyti universitetą nuo buožių vaikų ir nacionalistų. „Išvardintos Gaškos ginamųjų pavardės. Prisimenu kaimyno ūkininko Navicko dukters pavardę. Panašius „pasiaiškinimus" Gaška rašė ne vieną ir ne dvi naktis". Jis pats 1948 metais nuvežė E. Červinskienę į Smukučių kaimą, mokyklą, Jurbarką.

Pabaiga parašyta pakiliai, su patosu. Važiuojant į tėviškę, jos mintis dera ir man užsirašyti: „Prieš mane iškilo mintyse senojo Vilniaus universiteto rūmai. Filologijos fakulteto sienos, ilgi vingiuoti koridoriai žvelgė garbinga senove. Staiga atsivėrė didelės auditorijos durys, ir pamačiau save kažką pasakojančią studentams, vaidinančią. Kai kurių studentų akyse blizgėjo ašaros. Blizgėjo jos ir mano akyse... Kurdama didžiųjų rašytojų paveikslus, kalbėdama jų veikėjų žodžius, skelbiau didžiąsias, amžinąsias tiesas, jaunose širdyse diegiau meilę savo žemei, kalbai, skelbiau gyvenimo grožį, ramybę, taiką, santarvę tarp visų tautybių ir tikėjimų".

* * *

Tokią prisimenu ir aš dėstytoją Eleną Červinskienę, parašiusią knygą „Silpnųjų jėga". Taigi, galima pasakyti, kad silpnieji yra stiprūs.

 

Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.