Kitu kampu

* * *

Šimtas aštuoniasdešimt trečioji diena. Ketvirtadienis. Nuostabus birželio rytas. Devintą pajudate iš namų. Per porą valandų nuriedate kone du šimtus kilometrų ir pasiekiate savo mėgstamą pakelės užeigą „Nicola". Sukertate firminius skrudžiai pakeptus blynelius su mėsa ir traukiate tolyn. Viskas būtų gerai, jeigu ne prakeiktoji podagra į dešinę pėdą ir skausmingai primenanti apie save visu keliu. Pagaliau - Klaipėda. Gaunate gerą pastogę fakultete, kur atidėstytojauta penkiolika metų. Jie jau senokai praeityje, nors su buvusiais studentais dar tenka pasikeisti SMS žinutėmis pasirašant „akademinis senelis". 

Prieš išvažiuodamas ryte spėjai internete pamatyti pranešimą, kad Facebook‘o įkūrėjas Markas Zuckerbergas tiki, jog vieną dieną galėsime tiesiogiai dalintis emocijomis lygiai taip pat, kaip dabar dalinamės teksto žinutėmis, nuotraukomis ar vaizdo įrašais. „Kai jūs ką nors sugalvosite, jūsų draugai galės akimirksniu patirti tą patį", - teigia socialinio tinklo vadovas, kuris atsakymus pateikė klausimų - atsakymų sesijos metu ant savo Facebook‘o sienos. M. Zuckerbergas išsakė savo nuomonę ir kitomis temomis, tarp jų - apie Facebook‘o vykdomus dirbtinio intelekto tyrimus ar virtualią realybę. „Dauguma iš mūsų dirbtinio intelekto tyrimų yra daromi siekiant sužinoti, kodėl žmonės dalinasi informacija, - rašė Markas Zuckerbergas. - Mes dirbame su dirbtinio intelekto sistemomis, nes manome, kad jos padės sukurti patogesnių paslaugų. Pavyzdžiui, jeigu turėtume kompiuterius, kurie gebėtų suprasti naujienų sraute esančių pranešimų prasmę ir parodyti daugiau dalykų, kuriuos mėgstate, tai būtų nuostabu." Esą, pažangūs ateities kompiuteriai, suprantantys, kas pavaizduota fotografijose, galėtų padėti akliesiems papasakoti, kas yra nuotraukose, ir tokį tikslą, Marko Zuckerbergo manymu, būtų galima pasiekti per dešimtmetį. 

Facebook‘o įkūrėjas taip pat pasakojo apie dirbtinę tikrovę, į kurios rinką bendrovė pasinėrė įsigijusi virtualios realybės akinių kūrimo įmonę Oculus Rift. „Ateityje mes greičiausiai vis dar su savimi turėsime išmaniuosius telefonus, tačiau manau, kad nešiosime ir akinius, kurie palengvins kasdienį gyvenimą, suteiks mums galimybę viskuo pasidalinti su tais, kuriuos mylime", - rašė Markas Zuckerbergas. 1984 rudenį Novosibirske per bičiulio maskviečio dailininko parodą teko sutikti du amerikonus, kurie norėjo užmegzti telepatinį ryšį su savo kolegomis San Franciske. Atvirai sakant, anuomet tie atvykėliai tau atrodė "ku-kū", o šiandien taip nebemanai. Gal iš tiesų ateis toks laikas, kai realiame pasaulyje tebegyvenantys galės bendrauti su virtualiomis būtybėmis, tai yra - su vėlėmis ir vaiduokliais. O-cho-cho... 

Šimtas aštuoniasdešimt ketvirtoji diena. Penktadienis. Iki tiesioginio bendravimo su vaiduokliais dar toli, bet, pasirodo, mokslininkams jau pavyko, fiksuojant pacientų smegenų impulsus, iššifruoti žodžius, apie kuriuos jie galvojo, tai yra, savotiškai atskleisti „vidinį balsą". Tyrimui naudotas metodas, kai impulsai buvo fiksuojami tiesiogiai pacientų smegenyse. Metodas vadinamas funkciniu magnetiniu rezonansu. Bandymo metu stebima smegenų kraujotaka. Mokslininkai stebėjo viršutinio smilkinio smegenų vingio veiklą. Ši smegenų dalis atsakinga už klausą ir padeda žmonėms suprasti, ką reiškia girdimi žodžiai. Berklio universiteto JAV Kalifornijos valstijoje tyrėjai stebėjo penkiolikos pacientų smegenis, kai tie klausėsi kelių kalbėtojų balso įrašų. Pasinaudoję kompiuterine programa, mokslininkai išsiaiškino, kokios smegenų dalys reagavo į skirtingo dažnio garsus. Vėliau jie pritaikė kompiuterinį modelį, kad iššifruotų, ką galvoja kiti pacientai. Pacientai turėjo pasirinkti vieną iš kelių žodžių ir apie jį galvoti. Užfiksavus smegenų impulsus, mokslininkams pavyko atspėti, koks tai žodis. Tyrėjai net iššifravo keletą žodžių pagal kompiuterinį modelį smegenų impulsus paversdami garsais. Šis perversmas gali padėti bendrauti su komos ištiktais ir visiškai paralyžiuotais pacientais.

Kai apie būsimą kad ir tolimą galimybę bendrauti su virtualia anapusybe - vėlėmis ir vaiduokliais - geriant arbatą Dangės „kavinėje-plūdėje" papasakojai savo bičiuliui klaipėdiškiui aktoriui Sigučiui Jačėnui, jis iš to nesijuokė. Jautrus menininkas, tuo labiau teatralas, supranta, ką reiškia bent laikinai persikūnyti į herojų. Juk jo tikrumoje nebuvo ir nėra, o tik dramaturgo vaizduotėje ir įkūnijančio aktoriaus vaidmenyje. 

Šimtas aštuoniasdešimt penktoji diena. Šeštadienis. Atėjo tikri lietuviški liepos karščiai. Šiandien Rytų Lietuvoje žadama iki 32, o pajūryje, kur esate dabar, iki 26 laipsnių šilumos. Šiaurės Vakaruose, jeigu dar trejetą dienų nelis, bus skelbiama sausra. Jos jums kol kas nebus, nes po poros valandų vyksite į sūnėno dukrytės Amelijos krikštynas, kur visokios „drėgmės" dar tikrai netruks. Pirmiausia reikės susitikti bažnyčioje. Krikštijamoji jau perkopusi pirmuosius metukus. Šv. Juozapo Darbininko bažnyčia pastatyta naujaisiais laikais. Įspūdingai aukšta erdvė, kurią virš altoriaus suglaudžia grakšti, neprimityvi Kristaus skulptūra. Jis ne nukryžiuotas, o lengva tunika vilkintis ištiesęs rankas tarytum sklendžia ore. Kunigas atkalba krikšto maldas ir atlieka būtiną ceremoniją - pašlaksto vandeniu Amelijos galvytę. Ji verkia nedaug, laikosi puikiai, kai fotografuojasi su gausiu būriu pakviestųjų - didelių ir mažų, o paskui - tik su tėvais Laura ir Giedrium šventoriuje prie lyg specialiai spalvingai pražydusio rožių krūmo. Kągi - jeigu tikima, kad egzistuoja aukštesnės dangiškosios jėgos, tai krikštas nepakenks. Po to automobilių kavalkada patraukia link Agluonėnų, kur prašmatnioje kaimo sodyboje kelias valandas trunka ramiai maloni puota, nes pagrindinė dalyvė ir jos bendraamžiai skaniai miega sveikame kaimo ore netoliese čiurlenant Agluonos upeliui. 

Šimtas aštuoniasdešimt šeštoji diena. Sekmadienis. Dešimtą ryto giminičio kapitono Algirdo pakviesti sulipate į laivą Vasara, kuris pirmiausia patraukia link jūros vartų ir kokią mylią nuplaukia į Baltiją, nes kai kurie keleiviai ligi šiol nebuvo matę jūros. Apsisukęs laivas traukia atgal pro Delfinariumą, pro naująjį milžinišką niekur neplaukiantį laivą - suskystintų gamtinių dujų terminalą Independence. 

Vasara vis labiau tolsta nuo Klaipėdos ir po valandos pasiekia Juodkrantę. Po trumpo pasivaikščiojimo pakrante iškylautojai vėl sulipa į laivą ir, jo nešami, atsiduria priešais didžiulę smėlio kopą. Laivas švelniai įsiremia į priekrantės dugną. Kas gali, puola į vandenį: drąsesnieji - šoka tiesiai nuo borto, ramesni - palengva nusileidžia per šonines borto duris. Pro jas iškeliama ant pripučiamo plausto jau labai „prisirpusi" jauna būsimoji mamytė ir nuplukdoma iki kranto. Ten vienas spėjęs gerokai prisiliuobti iškylautojas pradėjo kepurnėtis į kopą žerdamas žemyn smėlio šuorus. Gamtosaugininkų yra griežčiausiai uždrausta kabaruotis į tokias neapžėlusias kopas, nes nuo to smėlis negrįžtamai nuslenka į marias. Už tai galima susilaukti rimtos baudos. Bet girtam Broniui - nė motais. Jis dar kurį laiką tvarsosi ant žemyn slenkančių smilčių, kol vėl suskanta nardyti nuo stovinčio laivo borto. 

Linksminosi laivą užsisakiusi kompanija. Daug maisto, gėrimų ir riebių... rusiškų žodelių. Obsceninė priklausomybė nuo Rytų kaimyno tęsiasi. Burnojama nepaisant nei vaikų, nei moterų, o pastarosios kartais irgi sodriai slaviškai keikteli. Buvo įdomu stebėti per atostogas įdegusius pusnuogius naujųjų laikų prasisiekėlius, kurie net sekmadienio iškyloje nepaleido iš rankų mobiliakų ir tvarkė verslo reikalus: „Maladiec, kad suorganizavai fūrą, nugabensi krovinį - ir septyni šimtai euriukų bus tavo." Po sėkmingo sandorio galima atsipalaiduoti per šokius su apkūniomis damomis laivo priekyje aidint populiariems bumčikams. O netrukus ant viso laivo pasklinda alpinantis baigiamo kepti šašlyko smarsas. Palengvėle Vasara grįžta į Klaipėdą pakeliui sutikdama daug mažų laivelių. Švartuojantis vos paliečiama vokiečio jachta, kurios savininkas bando pakelti triukšmą. Tačiau Vasaros kapitonas per vertėjaujantį fūros verslininką sako, kad vokietis atsistojęs ne savo vietoje ir tuo incidentas baigiasi. 

Šimtas aštuoniasdešimt septintoji diena. Pirmadienis. Šiandien švenčiama Valstybės diena pagal Mindaugo karūnavimą Lietuvos karaliumi. Nors tai menama data, kurią po pusaštunto šimto metų apskaičiavo akademikas Edvardas Gudavičius, bet lietuvaičiams kad tik švęsti. Net milijonas jų sugužėjo, suriedėjo į pajūrį išnaudodami ilgąjį tridienį savaitgalį. Suprasdami, kad popiet autostrada užsikimš nuo grįžtančių į Kauną ir Vilnių mašinų, devintą patraukiate iš Klaipėdos į namus. Ir gerai padarote, nes, vos grįžusius į savo kiemą, jus pasiveja smarkus lietus. Jis anksčiau šniokštė Vakaruose, bet spėjo ten pasibaigti iki prasidedant koncertui ant Palangos tilto ir per visą Basanavičiaus gatvę iki pat jūros nutiesiant kilometrinę trispalvę. Visa tai jūs jau matote per televizorių namuose atsipūsdami po tvankios kelionės.

Šimtas aštuoniasdešimt aštuntoji diena. Antradienis. Rami, tuščia, be rūpesčių diena. Nuo jų atitrūkus, galima mintimis trumpam sugrįžti į kosmoso begalybę. Pasirodo, joje neutroninės žvaigždės gali padėti ateityje aptikti gravitacijos bangas. Tokios žvaigždės, kartais vadinamos supernovų liekanomis, yra tiek tankios, jog protonai ir elektronai tiesiog priverčiami sudaryti neutronus. Toks darinys yra ganėtinai nedidelis, tačiau jo tankis - tiesiog milžiniškas. Tačiau kas nutinka, kuomet dvi tokios žvaigždės patenka į artimąjį viena kitos gravitacijos lauką? Garsiausių Izraelyje Tel Avivo bei Jeruzalės hebrajų universitetų, kurių pirmajame teko lankytis 2003-aisiais, profesoriai Ehudas Nakaras bei Tsvi Piranas pateikė originalią teoriją. Jie teigia, jog tokiu atveju abi žvaigždės ima suktis viena apie kitą, kol galiausiai susiduria ir išskiria didžiulį energijos kiekį. Mokslininkai aprašo modelį, kuris rodo, jog tokio susidūrimo metu išlėkusios dalelės galėtų pasiekti greitį nuo vienos dešimtosios iki pusės šviesos greičio. Profesoriai taip pat pažymi, kad toks kosminis įvykis galėtų sukelti išmatuojamo stiprumo gravitacijos bangas. 

Gravitacijos bangų egzistavimą savo bendrojoje reliatyvumo teorijoje numatė ir didysis žydų mokslininkas Albertas Einšteinas. Manoma, jog gravitacijos bangos susidaro dėl itin didelės masės objektų egzistavimo. Galima įsivaizduoti paprastą šio reiškinio analogiją - mažą akmenuką, padėtą ant lygios audinio skiautės, kuri patiesta ant smėlio. Kadangi akmenukas yra lengvas, jis nesukelia jokių paviršiaus pokyčių. Tačiau jį pakeitus kur kas masyvesniu akmeniu, audinys tiesiog įdumba. Išmatuoti tokias gravitacijos bangas yra gana sudėtinga, mat šios sklisdamos išsisklaido (panašiai kaip bangos vandens paviršiuje). Tad visai nenuostabu, jog gravitacijos bangos, pasiekusios mus iš už milijardų kilometrų jau yra silpnos. Kitas sunkumas, jog toks reiškinys, per kurį galėtų susidaryti pakankamai galingos gravitacijos bangos, yra labai retas. Be to, jis truktų itin trumpai. Ehudas Nakaras ir Tsvi Piranas mano, kad gravitacijos bangas, susidariusias per dviejų neutroninių žvaigždžių susidūrimą, būtų galima stebėti vos kelis mėnesius. Tokių reiškinių stebėsenai yra gaminamai du nauji teleskopai - vienas JAV, o kitas Nyderlanduose. 

Tam, kad galėtų įsitikinti savo teorijos teisingumu, mokslininkai privalo aptikti įrodymų, jog tokio kosminio įvykio metu išsiskyrusi energija anksčiau yra pasiekusi Žemę. Tyrėjai mano, jog jiems pavyko šį bei tą surasti: trumpalaikį objektą, pavadintą RT 19870422, kurį anksčiau pastebėjo astronomas Jeffrey Boweris. Panašu, jog šio objekto savybės sutampa su per modeliavimą gautais skaičiavimais. Žinoma, jeigu šiam dariniui pavyko sukelti stiprias gravitacijos bangas, jos jau seniai praėjo Žemę, tad reikia bandyti aptikti tokias neutronines žvaigždes, kurios dar tik artėja viena prie kitos. Tuomet galima tikėtis, jog pavyks užfiksuoti kai ką nepaprastai įdomaus.

Gaila. kad, lyginant su dangaus šviesuliais, žmogaus gyvenimas - tik mirksnis.