Alfredas Guščius
Įvairiai ateinama į religinę poeziją. Gerai pažinojau poetę Ritą Dambrauskaitę, kuri susirgo vėžiu, ir ją 2017 metų birželį pasiėmė Vilniaus žemė. Jos vyras Alvydas Jancevičius išleido savo žmonos knygą „Kaip debesų ėjimas" (Vilnius, „Žuvėdra", 2017). Ji tų pačių metų rudenį pristatyta Lietuvos rašytojų sąjungos klube. Knygoje yra poetės nuotrauka iš Antano Sutkaus ciklo „Rasos šventė" (1967). Tada eilėraščius skaitė Gražina Urbonaitė, Juozas Šalkauskis, kalbėjo Vidmantė Jasukaitytė, leidėjas Stasys Lipskis. Viską apibendrino poetės vyras. Šiuo metu A. Jancevičius dar kartą įsigilina į žmonos rankraščius, netrukus turėsime antrąją R. Dambrauskaitės poezijos knygą.
Pirmoji knyga turi rimtą turinį ir jos prasminius dėmenis atitinkančią formą; galima sakyti, tai - išpažintinė poezija, o lyrinis „Aš" yra tarp universalijų - žemė, namai, dangus, medžiai, tėvai, vaikai, mirtis, kapai. Laikas eina bangomis: aukštai, link saulės šviesos, žemė plaukia į tylą, lyrinis „Aš" paduoda rankas vaivorykštei, kad prisijaukintų didžiulį dangų ir laukinę obelį, augančią prie Paukščių tako. Ir šioje „eilėraščio visatoje", kurios laikas - „gilybė nakties", atsiveria poetės mintys, „jaunos, trapios kaip pienės ties upės lanku"... Beveik visi R. Dambrauskaitės eilėraščiai simboliški, parašyti nemeluotu jausmu, pilni išraiškos impresionizmo. Tokie patys ir apie poetės žemę, apie gimtinę, tik abstraktus simbolizmas čia pakeičiamas įvardžiu tu, daiktavardžiais vaikas, tėvas, erčia, gryčia, būdvardžiu kaltas ir kitais žodžiais, reikalingais rašant apie Tėviškę...
O eilėraštyje „Per šviesų langą" lyrinis „Aš" išvysta, kaip kalnus apeidamas nubėga jūron vanduo, ir klausia, o kaip būtų, „kad atmintį savo galėtum apeiti". Tada mintis pasisuka apie pasaulio švarumą, apie ankstyvą rudenį lakstančius vaikus su ryškiaspalviais drabužiais, senus žmones, žiūrinčius iš seklyčių ir viską atleidžiančius. Dar daug ką galima išvysti, tik negalima paliesti... Apibendrintai pasakius, poetė pasirenka simbolinį žiūrėjimo tašką, ataustą metaforų girliandomis ir kilniomis prasmėmis, - moralinė perspektyva ir gėris yra visaprasmis R. Dambrauskaitės poezijoje.
Pažinojau ir Gynę Dineikaitę, kuri jaunystėje susirgo vėžiu. Buvo išleidusi tik vieną knygą „Žalia upė" (1981). Tiesa, ligą Gynė išsigydė. Man, kaip Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkui, teko kalbėtis su poete. Ji pasakojo apie operacijas, dalijosi laiko samprata. Man regis, ir laiko fonas sergančiame kūne ir dvasioje, pasikeičia; įvykių laikas, faktinės valandos baigiasi, o jų vietoje pradeda suktis minutės, atnešdamos universalųjį laiką, kuris kokybiškai kitoks... Nugalėjusi vėžį ir pasveikusi, išleidusi (Vilnius, „Homo liber", 2011) religinės poezijos knygą „Marana Tha" („Viešpatie ateik", vertimas iš aramėjų kalbos), G. Dineikaitė, tapusi seserimi Elzbieta (Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolynas), rašo žaviai įtaigius kūrinius ir apie gimtinę, apie vaikystę („nuo Smetonos laikų"), apie senelį, apie mirusį brolį Vincą Dineiką (a. a. Vidmantės Jasukaitytės vyrą, kurį ir man teko pažinti) ir apie metaforinius, sakralinius potyrius bei jausmus...
„Mažoj celėj maldomis apkaišyti / šventi paveikslai / naktimis švyti. / Lyg psalmė / vinguriuojančia tėkme // į Tave iriuosi... / Kvepia sakais, - / lyg mano siela / pušies viršūnėm sliuogtų / Kaip krintantį lapą / prie aušros prisegiau / savo gyvenimą / ir laukiu, kada nusineš. / Skaptuoju eilėraštį / įsiklausydama / į aklą tylą. / Negrynas / dar skambėjimas. // Tik danguje ilsėsiuos / Grynuolio pavėsy - / Pro mąslią / bedantės burnos / šypseną - / toli matyti - / Ir tai, kas bus", - tai - japonų tankų ir autorės lyrinių išgyvenimų derinys. Eilėraščiai pavadinimų neturi, ir jų nebereikia, kai pasakai, kad eilėraščiai G. Dineikaitės, pavadinimas nebereikalingas, pasaulėjauta išduoda autorystę.
Likimas leido susipažinti ir su poetu Linu Poniškaičiu. Šis autorius eiles pradėjo rašyti tik prieš keletą metų, dabar dirba architektu, vadovauja Veikliųjų vyrų bendrijos Vilniaus skyriui ir gieda giesmes, pritardamas gitara. Kas savaitę vyksta grupės susibūrimai, kurių metu keli vyrai išpažįsta savo kaltes, giedamos giesmės. Linas - vienas iš mėgstamiausių narių, jo giesmės ir maldos labai nuoširdžios. Giesmių žodžiai ir turinys tikrai saviti, jos giedamos bažnyčioje ir kalėjimuose, stovyklose, Vilniuje ir kituose rajonuose. Esama net autorinio prado, ir reikia manyti, kad jose daug kas priklauso L. Poniškaičiui, - vyrui, pažįstančiam Dievą, Jėzų Kristų. Ir malda, kurią susirinkusieji sukalba po susirinkimo, tikrai jo, arba su aiškiu jo antspaudu.
„Akmuo šuliny" („Versmės" leidykla, 2018) - toks pirmosios L. Poniškaičio knygos, pasirodžiusios 2018 metais, pavadinimas. Dauguma iš daugiau nei šimto eilėraščių turi tokią estetinę esmę, kurią gali suteikti Šventojo Rašto pažinimas. Štai kaip autorius poetiškai aiškina knygos pavadinimą: „Akloj tamsoj / šaltam šuliny / mane ištroškusį / randi - / nuo to vandens, / kurio negėriau nuo rudens". Eilėraštyje yra keturios strofos. Norisi pacituoti ir paskutiniąją, kurioje į Viešpatį kreipiamasi „Tu": „Tu taip prakalbini / mane, / užmirštą šulinio dugne, / ir aš laimingas, / kad randi / mane vėl gyvą / šuliny".
L. Poniškaičio eilėraščiai gimė iš Jėzaus Kristaus išaukštinimo, iš religinės literatūros, Biblijos pažinimo. Dabar daug kas rašo eilėraščius, sugalvoja išleisti savo minčių ir išgyvenimų knygas. Bet kalbant apie L. Poniškaitį (jis - vyskupo Arūno Poniškaičio pusbrolis), būtina paminėti biblinį raštingumą, be kurio jis negalėtų kurti. Knygoje yra eilėraštis „Marana tha". Jame yra trys citatos - iš apaštalo Jono, apaštalo Pauliaus laiško Filipiečams ir „Įstatymų knygos". Žodžiais „Ateiki, Viešpatie" prasideda kiekviena strofa (o eilėraštis ilgas, šešių rimuotų strofų), ir kiekvienoje lyrinė gaida nenutrūksta. Paskutiniąsias strofas pacituosiu: „Ateiki, Viešpatie, - jie nebeturi vyno - / Ir nuodus jų savo krauju pakeisk. / Ateiki, nes ką daro, jie nežino / Ir jei gali, Tu jiems kaltes atleisk. / Ateik ir dovanok jiems naują širdį, / Kad jie Tave pažintų, kaip juos pažinai - / Ateiki į jų puotą, kaip jų lėtą mirtį / Ir pasilik jų taurėse, kaip vynas - amžinai".
Biblijos minčių ir jausmų refleksija lyrinė - pirmosios L. Poniškaičio knygos motyvas - atgaila. Netgi ne religinėse eilėse („Rudeninis vėjau", „Žiema", „Mano vasara", „Maža skruzdėlyte", „Tavo meilės ašara", „Žodžiai"), kur nefigūruoja net kreipinys Tu, gana dažnai vartojamas, L. Poniškaitis įsileidžia į begalinį ir amžiną ilgėjimąsi, kuris yra ne kas kita, kaip Dievo ilgesys... O be žodžių, sakyčiau, „antrinių" (apie laukimą, susitikimą, ilgesį), reikia poetui paieškoti sudėtingesnių ir stilistiškai pilnesnių, kokius skaitome gana vykusiame L. Poniškaičio eilėraštyje „Rudeninis vėjau", kurio lyrinis objektas - vėjas.
Vėjo gūsiai rudenį staigūs, neramūs, susiję su nestabilia žmogaus nuotaika... „Ko tu blaškaisi, rudeninis vėjau" - pirmoji eilutė, o trečioji itin originali rimo požiūriu „pernykščių lapų nepailstantis šlavėjau"... Trečią strofą reikia pacituoti, ji prasideda mažąja raide, kadangi autoriaus mintis nepabaigta: „kuriom užgroji, rudeninis vėjau, / užgaudamas apmirusias stygas - / ilgiuosi tos šalies, tos šalies, iš kur atėjęs, / kaip piligrimas, Tu esi ir aš..."
Eilėraštis su asocijuota mintimi, su alegorine nuostata panašus į psalmę. Tokių labai daug pirmojoje knygoje. L. Poniškaičio eilėraščiai susideda iš 5, 4 eilučių, kartais ritmas stilistiškai „sugriūva", atsiranda autoironijos ar lyrikos gaidelių, - skaitome išradingesnį eilėraštį. Iš 100 eilėraščių, panašių į psalmes, atsiranda supanašėjimas, kurį, deja, sukelia didaktikos pavojus, atsirandąs su stilistiškai pamėgtais (kitas kritikas pasakytų „nuvalkiotais") žodžiais. Didaktikos išvengti padeda eilėraščiai su pavadinimu „Vaikų skaičiuotė", kupini gražios fantazijos apie mažą skruzdėlytę, mažą paukštelį, naujus žiogo namus. L. Poniškaitis šitą temų liniją turėtų tęsti, nes atsiras didaktika, galinti sunaikinti tikruosius lyrikos ir fantazijos sugebėjimus, tada gali nepadėti ir Dievo ilgesys... Apie tai rašoma viename iš paskutinių knygos eilėraščių „Žodžiai". Pirmoji strofa prasideda žodžiais „Branginu šitą tylą" ir dar kartą pasikartos penktoje strofoje: „Branginu aš tą tylą, / kai susirenka žodžiai - jie mane dar palaiko / ir neleidžia nuobodžiai / kasdienybėn nugrimzti - // mano žvilgsnis pakyla, / ir kai bangos nurimsta, / įbrendu aš į Tylą..."
„Žodžiai" ir „Tyla" poetui (ar L. Poniškaičiui, ar kuriam kitam) visų pirma tepavirsta poetiniu skrydžiu...
Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Komentarai (2)