Kitu kampu

Baisogala - vienas iš mano mėgstamiausių miestelių. Apie ją net esu sukūręs eilėraštį: „Baisogala mano prie kelio, prie kelio širdin Lietuvos, čia savo surandame dalią džiaugsme ir nelaimėj varguos.

Žiema ar pavasario rytas, gerumo žiedai čia žali, miestelio nerandame kito pačioj tolimiausioj šaly". 

Talentingasis Vilimas Malinauskas šiems žodžiams sukūrė melodiją. Tą dainelę vėliau įjungėme į mūsų, kartu su Maestro, bendrai kurtą operetę „Laumės pirtyje." 

Nerasi Lietuvoje žmogaus, kuris nežinotų kur yra Baisogala ir Šeduva. Šeduva išgarsėjo savo malūnais, ties ja laimėtomis didžiausiomis lietuvių kautynėmis su bermontininkais, dabar dar šalyje garsėjančiais „Šeduvos bernais".

Baisiogalą išgarsino jos meno kolektyvai, ypatingai daugely pasaulio kraštų koncertavusi kapela „Žvangulis", kuriai vadovauja Vilimas Malinauskas.

Pasiekė žinios, straipsniai rajono spaudoje, kad gražiame Baisogalos miestelyje užvirė aistros, pasipylė vieni kitų įžeidinėjimai. Stebimasi, kodėl vadovauti kultūrai be konkurso paskirta, jokios patirties tame darbe neturinti, pradinių klasių mokytoja. Tokio pat išsilavinimo žmogus vadovauja ir gydymo įstaigai. Tai ne mano reikalas - vietoje geriau matyti. Miestelis nuo seno buvo garsių ir atkaklių dešiniųjų gerbėjų citadelė. Atvykus į kultūros centrą, atkreipdavo dėmesį tai, kad galinė siena už pagrindinio stalo, buvo nukabinėta šventųjų paveikslais, o virš jų buvo pritvirtintas prof. Vytauto Landsbergio portretas. 

Profesorius Vytautas Juozapaitis dažnai čia ir gimtajame Radviliškyje lankydavosi, gausių koncertų metu vis perduodavo linkėjimus tėviškėnams. Neabejojau, kad jis tėviškėje rinkimų metu įveiks bet kurį kandidatą. Vis dėl to garsus dainininkas čia pralaimėjo rinkimus vienmandatinėje apygardoje mažai kam žinomam oponentui. Kadangi du minėti postai atiteko konservatoriams, oponentai tai įvertino kaip neobjektyvumą ir galimai ruošiant dirvą galimam „revanšui.". Surinkus daug parašų, jie kažkodėl pasiųsti ne Kultūros ministerijai, o konservatoriui, seimo nariui, profesoriui Vytautui Juozapaičiai, kuris jį persiuntė atgal į rajoną, partiniams kolegoms, dėl kurių veiksmų ir buvo skundžiamasi.Tai buvo lig benzinas į laužą. Aistros dar labiau užvirė. 

Mažai kas žino, kad tokio pat pavadinimo kaimas yra ir tolimajame Sibire. Rusai lietuvius pradėjo tremti į Kalugos guberniją dar Ivano Rūsčiojo laikais. Po sukilimų nemažai lietuviškų kaimų atsirado prie Volgos. Didžiausias iš jų „Čiornaja padina" iš kurio milijonierius Kazickas jau šiais laikais atvežė grupę vaikų Lietuvon. Visi tie kaimai gavo rusiškus pavadinimus, retas kuris kaimo žmogus bemokėjo lietuviškai. Lietuvišką tėviškės vardą išlaikė tik vienintelė Sibire įsikūrusi Baisogala. Svarbiausia, kaimo mokykloje ir kaime buvo kalbama tik lietuviškai, dainuojamos iš tėviškės atsivežtos dainos, giedamos giesmės. Žmonės išlaikė gražią lietuvišką kalbą valdant carams, revoliucijų, pilietinių karų, kolektyvizacijų metu. Lietuvybės židinį sužlugdė chruščioviška „perestroika". Mokykla apkaltinta, kad mokinius blogai išmokoma kalbėti rusiškai. Jis padalytas tarp dviejų administracinių rajonų. Susieiti bendron vakaronėn, pamokoms pasidarė nebeįmanoma. Su vienu ten gimusiu, Buchmalecu, kuris dirbo Naujosios Akmenės cemento gamykloje, teko daug bendrauti. Lietuviškų žodžių jam niekada nepritrūkdavo. Toks pat buvo ir Eduardo Gudavičiaus bendradarbis, daug rašęs apie Lietuvos statutą. Didžiuojantis dabartinių Baisogalos proprosenelių narsa, susiklausymu, man ypač skaudu, kad jų palikuonys Lietuvoje neranda kalbos dėl smulkmenų, tartum žvėrys įsikandę tampo tik į savo pusę kažkokį postą Apkaltintas net Vilimas Malinauskas, kad jis retai pasirodo „Duokim garo" laidoje, nors jo kolektyvas net du kartus ten dainavo ištraukas iš minėtos operetės. Beje porą klipų iš jos Klaipėdos Bendruomenių rūmuose, liaudiškų kapelų sąskrydyje padainavo ir Klaipėdos muzikinio teatro aktorė Judita Butkytė - Komovienė. Taigi ir pastarojo kūrinio net keturios ištraukos viešai sudainuotos televizijoje.

Prieškary garsėjo ir netoli Smolensko esantis lietuviškas Malkavos (rusiškai „Malkovo") kaimas iš kurio buvo kilęs Lietuvos SSR ministrų tarybos pirmininkas Juozas Maniušis. Čia buvo įkurtas net lietuviškas kolūkis. Kaimo gyventojų likimas buvo tragiškas. Karo metu į kaimą atžygiavo didelis sovietinių partizanų būrys. Partizanai, apkaltinę žmones, kodėl jie neišėjo partizanauti, suėmė ir sušaudė 72 suaugusius kaimo vyrus. Po to žmonės nebedrįso lietuviškai net kalbėti. Teko su vienu buvusiu to kaimo gyventoju dirbti. Išduodant jam pasą, įrašyta surusinta pavardė, vardas, užrašyta, kad jis rusas, nors buvo gryniausias lietuvis. Prie to kaimo pokary nukrito didžiulis keleivinis lėktuvas su žymiausiais Lietuvos gydytojais. Net aprašant jų žūtį ima siaubas. Lėktuvui, esant 10 kilometrų aukštyje, pasukus nosį žemyn, jo nebesisekė ištiesinti, nors ekipažas isteriškai vis šaukė kažkuriam įgulos narių - trauk, trauk. Likimas, matyt, nusprendė, kad keleiviai patyrė dar per mažai siaubo, neįtikėtinų pastangų dėka, prie pat žemės pavyko sparnus pasukti priešinga kryptimi. Lėktuvas staiga visa jėga šovė aukštyn. Vėl atsidūrus dešimties kilometrų aukštyje, ekipažas galutinai suprato išsigelbėjimo nebėra: „praščiajte" rusiškai atsisveikino su Maskvoje jų laukusiais kolegomis. Lėktuvas kaukdamas vėl nėrė žemyn ir smigo žemėn netoli sušaudytųjų kaimo vyrų vietos. 

Apie vienintelę Sibiro Baisogalą liko geri prisiminimai . Tokie pat ir apie Lietuvvoje likusis žmones. Ar nesugadins jų savo peštynėmis Lietuvoje likę jų ainiai?

Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.