2022 m. sausio 25 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Iššūkiai ūkininkui neleidžia senti

2014-10-03
 
Žurnalistai įdėmiai klausosi ūkininko pasakojimo. Daivos Červokienės nuotrauka

Žurnalistai įdėmiai klausosi ūkininko pasakojimo. Daivos Červokienės nuotrauka

 

Rasa Liškauskaitė

 

Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai, pakviesti Žemės ūkio ministerijos, aplankė Ukmergės rajono ekologinius ūkius, pasinaudojusius Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonėmis.

Pivonijos seniūnijoje, Vozgėliškyje gyvenantis ūkininkas Juozas Kulėšius valdo 112 ha žemės, šiuo metu turi 39 karves ir pabrėžia, kad daugiau kaip 45 ūkyje nebus.  „Mažas ūkelis - šeimos modelis. Filosofija paprasta - jokios kontrolės nei saviems, nei samdomiems. Reikia sugebėti perduoti atsakomybę žmogui. Mudu su žmona Janina, melžėja, technologė, besirūpinanti produkcijos perdirbimu ir sūnus Svajūnas, talkinantis parduodant pagamintus produktus", - išvardija šeimininkas.

Kulėšiai iš ekologiškai ūkininkauja tryliktus metus, turi sertifikatą, kad jų pieno ūkis ekologiškas - naudoja jokių priedų pašarams,  neseniai įrengė pieno perdirbimo cechą, kuriame gaminami ekologiški produktai. Juos reikia greitai parduoti, kad nesugestų. Sūrius, varškę, giertinę, pieną veža į ūkininkų turgelius, Tymo turguje, prekiauja mugėse. „Kol kas daugiau gaminių parduoti pradedantiesiems sunku", - prisipažįsta ūkininkas ir svajoja, kad būtų kaip Prancūzijoje - pirkėjai patys atvažiuoja į ekolginį ūkį pirkti ekologiškų produktų.

Sulaukęs žurnalistų, energingasis šeimininkas pats perša temą: kodėl nekalbame apie politiką. Iš karto provokuoja:"Politiką formuojame ne mes. Mes gyvename pagal tam tikrą politiką. Kodėl traktorių pirkau - Europos Sąjunga parėmė. Kol nebuvome Europos Sąjungoje, niekas neėmė žemės. Man patinka ūkininkauti - esu laisvas. Per 20 metų visi darėme klaidų. Ir politikai, ir ūkininkai... Padarai, o paskui svarstai - taip ar ne. Galiu būti gudresnis už ministrą atbuline data, bet į priekį negaliu numatyti".

Paklaustas, kodėl jis, būdamas inžinierius statybininkas, pradėjo ūkininkauti, šypsodamasis atsako: „Kad nesentum - reikia iššūkių".

 

Genutės ir Mindaugo Sakalauskų sodybą Žalgirio kaime, netoli Deltuvos, žino ne tik vietiniai, bet ir didmiesčių gyventojai, važiuojantys pro šalį. Ypač rudenį, kai soduose pilna obuolių, daržuose - moliūgų, morkų. Ūkininkai augina serbentus, avietes, braškes, šilauoges, gamina uogienes,  tyres, sirupus, bet ir spaudžia sultis. Ne tik iš savo sodo ir daržo gėrybių, bet ir visiems, atvežusiems savo derlių. Prie vaisių ir daržovių perdirbimo cecho, įrengto  2013 m. pasinaudojus kaimo plėtros parama, didžiausios krūvos maišų, ant kurių užrašyti savininkų vardai. Žmonės nelaukia kol bus išspaustos sultys, nes nusidriektų didžiulės eilės - tiesiog palieka vaisius ir daržoves ir atvažiuoja pasiimti gatavos produkcijos - pasterizuotos, išpilstytos į 3 arba 5 litrų talpas. Jokio vargo ir rūpesčio - įsipili ir geri šviežias sultis.

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-10-05 19:31
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Oi

2014-10-04 08:51

Rasa, o pienelio atvežei?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media