2021 m. gruodžio 3 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Antanas Šimkūnas: Kada sužinosime visas Sausio 13-osios paslaptis?

2020-12-10
 
Antanas Šimkūnas:

Antanas Šimkūnas:

Antanas Šimkūnas,
LŽS narys
Sovietinės imperijos sukurta KGB sistema buvo pati didžiausia, paslaptingiausia, klastingiausia saugumo ir kišimosi į kitų valstybių reikalus sistema, apraizgiusi savo voratinkliais visą pasaulį, kuris turėjo priklausyti arba paklusti tos sistemos šeimininkams Ji ir dabar, persitvarkiusi, pakeitusi savo iškabą, tęsia senas kagėbistines tradicijas, bando reguliuoti kitų valstybių gyvenimą, kištis į rinkimus, partijų veiklą, sėti nesantaiką, skaldyti, naikinti savo priešininkus namuose ir net gavusius prieglobstį užsienyje.
O demokratiški, korektiški, mandagūs Vakarai, nepajutę ant savo pečių kagėbistinės letenos, labiau tiki tuo ką sako tos sistemos melagiai šeimininkai, o ne tuo ką ta sistema daro. Taip buvo suskaldyta Moldova, Gruzija, užgrobtas Krymas Tik po to Vakarų politikai, žvalgybininkai ėmė aikščioti: kaip mes to nejutome, kaip nesupratome, kam formuojamos „žaliųjų žmogeliukų" divizijos, kam telkiama kariuomenė prie Ukrainos sienos. 
Vakarai viliojo Ukrainą į savo glėbį, o nelaimėje paliko ją vieną - ginkitės patys. Niekuo nepagelbėjo JTO, ESBO, kitos taiką mitingais ginančios organizacijos. 
Taip atsitiko ir Lietuvai 1991 metų sausyje. Vieni "pramiegojo", kiti Persijos įlankoje kariavo, treti ragino Lietuvą neskubėti ginti Nepriklausomybės. O KGB dirbo savo juodą darbą. Ir to darbo kai kurias paslaptis sužinojome vėliau. Jas atskleisti padėjo demokratiškai nusiteikę rusai kariškiai ir žurnalistai.
1991 m. lapkričio 24 d. laikraštis „Moskovskije novosti" paskelbė plačią medžiagą apie kruvinus įvykius Vilniuje. Žurnalistas J. Tepliakovas pasakoja apie sausio 14-ąją įvykusį susitikimą su SSRS sausumos kariuomenės vadu generolu V. Varenikovu Vilniuje, Šiaurės miestelyje. Į žurnalisto klausimą, kaip buvo ryžtamasi panaudoti kariuomenę, generolas atsakė" Apie tai pakalbėsime čia pat susitikę po metų..."Nepraėjo nė metai, tik keli mėnesiai, kai ordinais apsikabinėjęs generolas V. Varenikovas atsidūrė Maskvos kalėjime. O Šiaurės miestelyje vėl apsilankęs J. Tepliakovas nebesutiko ne tik savimi pasitikinčio kariuomenės vado, bet ir pulko vado N. Astachovo, kuris buvo pasiryžęs vykdyti bet kokį Nacionalinio gelbėjimo komiteto prašymą. Jį pakeitė naujas divizijos vadas pulkininkas V. Frolovas. Smulkiai aprašydamas pokalbį su juo, žurnalistas prisimena, kas dėjosi Šiaurės miestelio kabinetuose tragiškomis sausio dienomis. Čia buvo susirinkę aukščiausio rango kariškiai nuo Maskvos iki Rygos. Civiliai apsirengę įvairiausio lygio politrukai ir kagėbistai redagavo atsišaukimą - prakeikimą „Jelcinai, mes net vardu tavęs nevadinsim..." Buvo bandoma įrodyti pasauliui, kad kariuomenė Vilniuje nieko nežudė ir neužpuldinėjo, o tai darė patys provokatoriai nacionalistai...
Praėjus metams po kruvinos Sausio 13-osios , 1992 m sausio 13 d. vakare Lietuvos televizija transliuoja dokumentinį filmą „Agresijos kronika". Filmą komentuoja rusų majoras M. Pustobajevas, pasibaisėjęs desantininkų ir kagėbistų veiksmais Vilniuje. Jis sako, jog agresijai rengtasi iš anksto. Iš Maskvos bei Pskovo atsiųsti karininkai apžiūrėjo apie 90 objektų, kuriuos buvo rengiamasi pulti. L. Kravčenka iš SSRS RTV komiteto atsiuntė grupę darbuotojų susipažinti su Lietuvos RTV aplinka, svarbiausiais objektais, įsitikinti, kaip jie saugomi, kaip lengviau juos būtų galima okupuoti.
Sausio 6 d. Pskovo desantininkai jau buvo Lietuvoje, nors kariškiai Lietuvos AT informavo tik sausio 7 d., kad atvyks kariniai daliniai gaudyti naujokų. Buvo atvežta ir sugedusi technika, skirta sunaikinimui, kad būtų galima demonstruoti pasauliui, kaip lietuviai nacionalistai panaudoja baisų ginklą, sprogdindami net sovietų tankus. Lietuvos RTV buvo numatyta užgrobti sausio 11 d . Kariškiai vėlai vakare žiguliais apvažiavo RTV rūmus, apsižvalgė, tačiau, pamatę daug žmonių, puolimą nutarė atidėti. Tai daryti vertė ir kita aplinkybė: dėl oro uoste streikavusių darbuotojų „Alfa" grupė atskrido pavėlavusi sausio 11 d. „Alfa" grupė buvo aprengta karine uniforma, su šalmais, aprūpinta portatyvine radijo stotimi. Įsiveržusi į RTV rūmus drauge su desantininkais, ši grupė pro langus mėtė sprogstamuosius užtaisus. Tai esą buvo lietuvių smogikų darbas. Po valandos prie RTV rūmų atvežti draugovininkai su raudonais raiščiais ir metaliniais strypais, kad „apgintų darbo žmones nuo lietuvių smogikų".
Karininkas V. Pustobajevas sako: jeigu okupantams būtų pavykę įvykdyti perversmą Vilniuje, Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų gubernatoriumi būtų tapęs šovinistas V. Alksnis. Būtent jis pirmasis apkaltino M. Gorbačiovą Sovietų Sąjungos griovimu ir išdavyste. Kruvinų įvykių Vilniuje metu jis nemažai laiko praleido Vilniuje, susitikinėdamas su M. Burokevičiaus platformininkais, sovietų kariuomenės kariškiais.
Filme „Agresijos kronika" matome užsienio korespondentų vaizdo įrašus. Rodomi vaizdai iš AT rūmų. Tą naktį čia buvę AT deputatai sako: mums reikia daug liudininkų, o ne daug aukų. A. Butkevičius ragina žmones nueiti nuo AT rūmų. Minia šaukia: „Ne! Ne!" Jei pradės šaudyti į AT rūmus, mano vyrai atidengs ugnį į kariškius, sako A. Butkevičius. Kunigas R. Grigas AT rūmuose esantiems siūlo nuodėmių atleidimą: gelbėkitės, duodu nuodėmių atleidimą, būsiu su jumis, kol galėsiu.
Aikštėje prie AT rūmų moteriškė atneša Marijos statulą, popiežiaus atsiųstą į Lietuvą. Jis vadinasi „Paslaptingoji rožė". Moteriškė sako: „Marija, Paslaptingoji rože, gelbėk mus" ir pastato statulą prie barikadų.
Toliau filme matome, kaip užsienio korespondentai AT rūmuose pasakoja, ką sovietų kariškiai darė prie RTV rūmų. Girdėti, kaip okupantai garsiakalbiais pranešinėja,, kad valdžią Lietuvoje paėmė Nacionalinis gelbėjimo komitetas. J. Jermalavičius per garsiakalbį iš tanko šaukia: „Eikit namo, mes ginam darbo žmonių interesus..."
Atvykę liudininkai nuo RTV rūmų ir TV bokšto pasakoja, kokius okupantų žiaurumus matė. M. Laurinkus praneša, kad kolaborantas J. Jermalavičius per okupuotą televiziją rengia pirmą laidą apie smogikų nužudytus kareivius. A. Butkevičius: „Tai pučas, armijos nebekontroliuoja Maskva". V. Landsbergis: „Latvijos AT pirmininkas A. Gorbunovas nusiuntė protesto notą M. Gorbačiovui. Gal ir mums reikia daryti kažką daugiau už protestą. Reikėtų atstovybei Maskvoje suteikti ambasados statusą ir atšaukti ambasadorių". K. Saja skaito kreipimąsi į Lietuvos gyventojus, raginantį nepasiduoti baimei, nevilčiai, okupantų vilionėms. Č. Stankevičius pateikia įstatymo dėl Vyriausybės emigracijoje projektą. Ją sudaryti pavesta A. Saudargui . 
V. Landsbergis kreipiasi į žmones, susirinkusius prie AT rūmų: „Jūs sušalote, pavargote, o vis dėlto užslopinkit pyktį, atsukit priešams nugaras, tik nesiplūskime, nesipeškime, giedokime, dainuokime. Nekreipkime dėmesio į tuos šaudymus. Tai dvėsiančio žvėries paskutinės konvulsijos..." 

Žiūriu į šiuos istorinius kadrus ir galvoju: to niekada nepamirš ateinančios kartos. Kaip ir Žalgirio mūšio.

KAS DAVĖ ĮSAKYMĄ ŠAUDYTI?

 

1992 m. lapkričio 25 d. „Svobodos" radijas baigė transliuoti ciklą laidų „Kas davė įsakymą šturmuoti Vilniuje TV bokštą? Anksčiau niekur neskelbti dokumentai". Šių laidų ciklą parengė „Svobodos" radijo korespondentas Sankt Peterburge A. Valovikovas. Jis ilgai vaikščiojo nusikaltėlių pėdomis, kalbėjosi su Lietuvos prokuratūros darbuotojais, kol išaiškino tuos „scenaristus", kurie planavo ir vykdė kruvinąją operaciją Vilniuje. Jis nurodo, kad pirmuosius šio scenarijaus autorius pavyko išaiškinti po 1991 m. rugpjūčio pučo Kremliuje rasti dienoraščiai ir užrašai. Pirmiausia - 1990 m. sausio 5 d. Sausumos kariuomenės vado, būsimojo SSRS gynybos ministro pavaduotojo, V. Varenikovo ranka rašytas laiškas KPSS CK politinio biuro nariui, KGB pirmininkui V. Kriučkovui. Tai buvo pradžia kruvinų Vilniaus įvykių, sukrėtusių visą pasaulį. Kadangi tai buvo labai slaptas laiškas, jis, be abejo, buvo perduotas V. Kriučkovui tiesiai į rankas.
Štai kai kurios eilutės iš to laiško. „...Situacija yra tokia, kad naujomis sąlygomis mes deramai neįvertinome savo galimybių, mūsų valstybės priešų jėgų. Mes pasidavėme vienai nuomonei, siekdami sušvelninti prieštaravimus, tuo pat metu duodami galimybę kontrrevoliucijai ne tik suleisti gilias šaknis, bet ir pereiti į kontrpuolimą. Lietuvos kompartijos XX suvažiavimo nutarimai - tai ne perkūnas iš giedro dangaus. Toną veiksmams davė Sąjūdis, kuris, mūsų manymu, yra centras, palaikantis ryšius su Vakarais, koordinuojantis kontrrevoliucinių jėgų veiksmus ne tik Pabaltijo respublikose, bet ir kitose sovietinėse respublikose". Toliau laiške V. Varenikovas siūlo V. Kriučkovui, kaip reikėtų kovoti su kontrrevoliucija. Jo nuomone, efektyviausios būtų tokios priemonės: sustiprinti teisėsaugos institucijas, laikytis sovietinės konstitucijos, kuo greičiau izoliuoti kontrrevoliucinių organizacijų lyderius, nes „ jie mums liberalizmo nerodys - susidoros žiauriausiu būdu, o kad tai nepakenktų Sovietų Sąjungai ir būtų priimtina JAV, gal tą problemą būtų naudinga iškeisti į Afganistano klausimą..."
„Prašau turėti omeny, jog tai ne vien mano nuomonė", - rašo V. Varenikovas. KGB vadovui to ir tereikėjo. Jis pradeda veikti.
Netrukus situacija Lietuvoje svarstoma KPSS CK politiniame biure, kuriame dalyvauja M. Gorbačiovas, N. Ryžkovas, V. Kriučkovas, D. Jazovas, kai kurie CK nariai. Apie ką kalbėta politbiuro posėdyje (1990 03 22), Prezidento taryboje (1990 04 09), galima spręsti iš D. Jazovo dienoraščio, nors ne viskas ten įskaitoma. Bet kiekvienas žodis, kiekviena ten užrašyta pavardė daug ką pasako. Pavyzdžiui, užrašuose apie politinio biuro posėdį užrašyta: „Vytautas Landsbergis, Kazimiera Prunskienė, dėl atsakomybės už antivalstybinius raginimus (10 metų su turto konfiskavimu") Tai jau kalba apie kontrrevoliucionierius, kuriuos V. Varenikovas siūlo izoliuoti.
Kitas įrašas tame pačiame posėdyje: M. Gorbačiovas: „Stiprinti valdžią. Jų įstatymų nepripažinti. Daryti spaudimą, jeigu reikia - ryžtingai". Toliau cituojamas N. Ryžkovas: „Reikia nuversti tuos vadovus, kurie neteisėtai atėjo į valdžią. Reikia sukurti kitą organą, kuris gintų SSRS pozicijas. Reikia išvaikyti muitines ir pasienio punktus..." Toliau toks įrašas, matyt, iš M. Gorbačiovo kalbos: „ Remtis komitetu ir visur kurti komitetus. Pavesti URM, kad nebūtų Lietuvos pripažinimo. Kaip vyksta nuginklavimas? Kiek atiduota ginklų?"
Iš tolesnių užrašų galima spręsti, kas buvo nutarta ir kaip atsakyta į klausimus. „Klausimas: numatoma? Atsakymas: būti pasirengusiems užimti televizijos centrą..."
Dienoraštis padeda suvokti, kas buvo kalbama Prezidento tarybos posėdyje, įvykusiame 1990 m. balandžio 9 d. D. Jazovas rašo: „Gorbačiovas: Lietuvos klausimas toli išėjo už Sąjungos rėmų. Negalima diržu duoti Lietuvai per bambą. Tačiau mes ieškome lengvų kelių, o jų nėra. Kokia Maskvos pozicija? Suvažiavimas pripažino Landsbergio įstatymus neteisėtais. Reikia griežtai ginti konstituciją. Kitas dalykas jūsų įstatymai. Tačiau jie turi būti Sąjungos konstitucijos rėmuose. Viską, ką jūs priėmėte, sustabdykite..."
Tolesni D. Jazovo užrašai - visiškas perversmo scenarijus: „Lietuva. Apie 100 tūkstančių gyventojų prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, gaisrininkų mašinos pila vandenį. Visi prieš kainų pakėlimą...Išplatinti: visuotinis streikas. Bus telegrama, kad atšaukė savo įstatymus, atkūrė konstituciją. Leidyklą, priklausančią KPSS, paimti. Kitas etapas - didinti spaudimą Aukščiausiajai Tarybai ir sukelti kolektyvus. 17 val. viskas bus baigta. Vilnius, Kaunas, Klaipėda. 16 d. didelis mitingas. VRM - yra išdavikų. Laidotuvės - po 25 tūkstančius iš Gynybos ministerijos, užuojautos..."
Visa tai rodo, kad rengiant Vilniaus kruvinų įvykių scenarijų, dalyvavo visa Sovietų Sąjungos vadovybė, įskaitant ir M. Gorbačiovą, nors jis sakėsi , jog Vilniaus įvykius „pramiegojęs". Viską numatė, viską suplanavo, kiek žus, kiek kainuos laidotuvės, kaip didžiuosiuose Lietuvos miestuose bus organizuojami mitingai prieš teisėtą Lietuvos valdžią. Tik pamiršo vieną - kokią kainą lietuviai pasiryžę sumokėti už laisvę. 
A. Volovikovas nurodo, jog visi Rusijos teritorijoje esantys nusikaltėliai turi būti išduoti Lietuvai.
Lietuvos vadovai, teisinės institucijos ne kartą kreipėsi į Rusijos vadovus prašydami išduoti nusikaltėlius, sudaryti sąlygas apklausti buvusius sovietinius pareigūnus, tačiau visos pastangos buvo bevaisės. 
1991 m. lapkričio 17 d. Lietuvos AT pirmininkas V. Landsbergis nusiuntė oficialų raštą Rusijos prezidentui B. Jelcinui, kuriame minimos pavardės daugiau kaip 20 aukštų pareigūnų, kuriems iškeltos bylos „dėl mėginimo įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvos Respublikoje 1991 m. sausio ir rugpjūčio mėnesiais". Rašte prašoma tarpininkauti, kad Rusijos kompetentingi asmenys sudarytų galimybę Lietuvos generalinės prokuratūros darbuotojams apklausti liudininkus. 1992 m. vasario mėnesį Nusikaltimų tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras J. Gaudutis su grupe Generalinės prokuratūros tardytojų daugiau kaip dvi savaites dirbo Maskvoje, bandydami apklausti buvusius aukštus sovietinius pareigūnus, susijusius su Sausio 13-osios įvykiais Vilniuje. Nors buvo gautas leidimas apsilankyti Matroskaja tišina gatvėje esančiame izoliatoriuje ir susitikti su ten laikomais buvusiu SSRS gynybos ministru D. Jazovu, KGB pirmininku V. Kriučkovu, Sausumos kariuomenės vadu V. Varenikovu, KPSS CK sekretoriumi O. Šeninu, tačiau rimtai apklausti jų nepavyko. Nesulaukta atsakymo ir iš M. Gorbačiovo, kuriam taip pat pasiūlyta duoti parodymus.

 

30 metų praėjo po karinio nusikaltimo Lietuvoje 1991 metais. Tik dabar Lietuvos Apeliacinis teismas užverčia 800 tomų bylą. Sprendimą žadama paskelti 2021 m. kovo 15 d. Nuo 4 iki 14 metų nuteisti 67 nusikaltėliai, didžioji dalis už akių, prieš teismą stojo tik 2. Kadangi pagrindinius šio nusikaltimo organizatorius Rusija ir Baltarusija atsisakė išduoti, vargu, ar galima sakyti, kad visos Sausio 13-osios paslaptys jau yra žinomos.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-12-29 12:42
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media