Kitu kampu

Česlovas Skaržinskas

Sukako 25-eri metai nuo tragiškųjų Sausio 13-osios įvykių. Seime buvo surengtas labai pompastiškas lietuvių tautos 1991-ųjų sausio pergalės minėjimas. Bet susidarė įspūdis, kad šventė tik valdžia, o ne paprasti žmonės... Jei ne tų kelių tragiškų įvykių dalyvių - Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotojos gydytojos Vandos Pumputienės, kunigo Roberto Grigo, prie televizijos bokšto sužeisto Vilniaus universiteto prof. Arūno Ramanavičiaus - prisiminimai, vargu ar Seime surengtą pompastišką renginį būtų galima vadinti anų tragiškų įvykių minėjimu. Talpioje senojoje Seimo salėje vietos užteko ne tik visai Vilniuje sėdinčiai valdžios grietinėlei, bet ir net rajonų, miestų merams, įvairių valstybinių institucijų vadovams ir t. t. Kitaip tariant, pasireiškė nauji tų dienų kovotojai ir nauji didvyriai. Kai kurie jų tomis lemtingomis dienomis ir lemtingais metais (iki pat Maskvos pučo žlugimo) tyliai sėdėjo saugiose vietose. Seime kažkodėl nebuvo surasta vietos nors keliems šimtams nepriklausomybės gynėjų, kurie su kitais drąsiais, kilniais žmonėmis savo kūnais tąsyk apgynė mūsų Aukščiausiąją Tarybą. Okupantų kariuomenė tą naktį nedrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos tik todėl, kad nepriklausomybės ginti prie dabartinio Seimo rūmų buvo susibūrusi didžiulė Lietuvos patriotų minia. Okupantai pabūgo. Jų kariuomenės vadai raportavo Maskvai, kad, jei puls, bus daug aukų (anot jų, mėsos), nes tą naktį jie jau buvo pralieję Lietuvos gynėjų kraują prie Vilniaus televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastatų. Na, jei tarp valdžios žmonių neužteko vietos mūsų didvyriams, gal juos derėjo nors per iškilmingą minėjimą pakviesti prie Seimo rūmų? Gal į nepriklausomybės gynėjus reikėjo kreiptis kaip tąsyk iš atidarytų langų? Kaip tai darė nepriklausomybės vedliai? Kodėl buvo taip, o ne kitaip pasielgta? Gal dabartinė valdžia bijo didesnio nepriklausomybės gynėjų sambūrio? Juk mūsų valdžia labai neturi kuo pasigirti: beveik milijoną gyventojų išvijo iš Lietuvos, baigiamas sunaikinti kaimas, daugiau kaip pusė mūsų atsidūrė ant visiško skurdo ar skurdo ribos, pensijos - vienos mažiausių Europos Sąjungos šalių. Taigi - tikriausiai valdžiai būtų buvę baisiai nejauku žiūrėti nepriklausomybės gynėjams į akis, girdėti jų priekaištus, kodėl nūnai Lietuvoje gera gyventi tik valdžiai, atskiroms žmonių grupuotėms, kodėl per 25-erius metus labai nedaug nuveikta ekonomikos, socialinės apsaugos ir kitose srityse? Taip, esame NATO, ES nariai. Tai, žinoma, gerai. Saugesni tapome. Bet liūdna nūnai konstatuoti: didvyriškos tautos suvereną valdyti valstybę perėmė valdžia, nes jai tai leidome daryti. Patys kalti: sulaikėme okupantų, bet neatsilaikėme prieš savųjų tankus...

***

Įvyko Lietuvos žurnalistų suvažiavimas, kuriame dalyvavau. Jo išvakarėse elektroniniu paštu buvo išplatinta informacija: neva Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius nesieks naujos kadencijos. Mano bičiulis žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas atsargiai pasiteiravo D. Radzevičiaus: ar tikrai jis pasirašęs tokį laišką kolegoms? Žurnalistų sąjungos vadovas paneigė tokią žinią. Pasirodo, išplatintas melas. Spėjama, kad toks laiškas D. Radzevičiaus vardu sukurptas kai kurių jo priešininkų. D. Radzevičių vėl išrinkome Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovu. Mūsų gerbiamą Dainių, kuris savo erudicija, principingumu, demokratiškomis savybėmis vienija žurnalistų bendruomenę. Po žurnalistų suvažiavimo nusprendžiau įsilieti į Lietuvos žurnalistų sąjungos Regioninės žiniasklaidos ir žemės ūkio žurnalistų klubą. Kreipiausi į šio žurnalistų klubo vadovą Viktorą Trofimišiną, pasiteiravau jo: ar priimsite į savo gretas? „Nėra jokių problemų - parašyk prašymą", - atsakė Viktoras. Ir pasijutau kur kas jaukiau...

***

Tik 2016 metais po Kėdainių rajone, Saviečių kaime, įvykusios tragedijos, kai girtas tėvas sumetė į šulinį du mažamečius savo vaikus, Lietuvoje girtavimui paskelbtas karas. Kalbomis ir rašiniais žiniasklaidoje be jokio gailesčio talžomas neva prasigėręs kaimas. Ar iš tikrųjų? Suskaičiavus visus girtuoklius mieste ir kaime, kyla abejonių, ar provincijoje jų yra daugiau. Antai Vilniuje, Pašilaičiuose, kuriuose gyvenu, parko teritorijoje nuo pat ryto būriuojasi girtuokliai - daug trisdešimties-penkiasdešimties metų vyrų. Draugiją jiems palinksmina ir viena kita moteriškė. Darbingo amžiaus girtuokliai prie daugiabučių langų maukia pigų alų ar vyną tiesiog iš butelių. Tiesa, pastaruoju metu juos jau policija dažnai išvaiko, nes gyventojai ėmė neapsikęsti ir skųstis dėl keliamo triukšmo, tiesiog šlapinimosi po langais... Bet tik policija išvažiuoja, žiū, po pusvalandžio jie vėl būriuojasi.

Dar baisesnis vaizdas būdavo Žirmūnuose, kuriuose gyvenau. Žinoma, kaime šis reiškinys - labiau pastebimas. Gal todėl ir trimituojama, kad kaimas prasigėręs. Jeigu taip, kodėl prasigėręs? Todėl, kad mūsų kaimas užmirštas, daugelis jaunų darbingų jo žmonių išvaikyti į miestus, Vakarus, likusieji palikti be darbo, nes kaimo stuburui - smulkiems ir vidutiniams ūkiams - nėra jokių šansų išsilaikyti, kai Europos Sąjungos ir Lietuvos biudžeto parama skiriama ar pasiekiama tik stambiesiems ūkininkams. O ir jų, pavyzdžiui, Varėnos rajone, - tik kelios dešimtys. Ką kitiems daryti? Ne vienas jų ir geria iš nevilties. Žinoma, yra daug apsigimusių girtuoklių. Bet, kad ir kaip būtų, girtuokliai irgi mūsų piliečiai. O gal tai ne Lietuvos žmonės, kaip reikia suprasti iš visuotino kaimo puolimo? Jeigu Lietuvos - padėkime jiems! Žinoma, nereikia manyti, kad visi jie su mūsų pagalba išsikapanos iš šio baisaus liūno. Bet jei jau trečdalis jų atsistos ant kojų - irgi bus gerai. Tik ar norime jiems padėti? Ar tik dar kartą sugebame pasmerkti? Daugiau kaip dvidešimt metų stebiu kaimo puolimą, dažniausiai - vakarykščių kaimiečių, atsikėlusių gyventi į miestą. Labai liūdna ir skaudu pasidaro. Atrodo, niekas ir nesikeis, nes patys kritikai nenori keistis...

***

Anądien teismai išteisino mūsų šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėją Daivą Ulbinaitę. Kaltino ją dėl neva valstybinės paslapties paviešinimo. Išteisino, nes, manau, kitaip ir negalėjo būti. Tačiau teisėsauga ilgai tąsė žurnalistę po teismus. Vis aiškinosi, kokiu būdu į Baltijos šalyse veikiančią naujienų agentūrą (BNS) pakliuvusi neva slapta mūsų saugumo informacija apie Lietuvai keliamas grėsmes. Kelis kartus perskaičiau, kas ten baisaus atskleista? Ogi bendrų frazių raizginys apie kažkokias menamas grėsmes. Ir daugiau nieko. Kas ten slapto, kad Maskva trintų rankas iš džiaugsmo sužinojusi, taip ir nesupratau... Neatsitiktinai po teismų Prezidentė sugrąžino D. Ulbinaitę į prezidentūrą. Principingai pasielgė, neatstūmė nekalto žmogaus. Ko nepasakysi apie kai kuriuos mūsų vadovus, kurie nepagrįstai užpultą pavaldinį... palikdavo likimo valiai, bijodavo, kad tik nebūtų suteptas jų munduras.... Žinau ne vieną tokį atvejį. Parašyčiau, bet nenoriu minėti nuskriaustų žmonių pavardžių, vėl jiems aitrinti žaizdų. Jie neatsilaikė prieš puolimą, nes paprasčiausiai niekas jų negynė. O D. Ulbinaitė atsilaikė, nes turėjo atramą. Iš pat pradžių netikėjau šiai žurnalistei mestais kaltinimais, nes ją seniai pažįstu: dar nuo tų metų, kai ji pradėjo žurnalistinį darbą Šalčininkuose. Pažįstu kaip sąžiningą, gabią spaudos ir televizijos žurnalistę.

***

Buvau pakviestas dalyvauti vienos partijos Vilniaus skyriaus grupės susirinkime. Kaip vėliau paaiškėjo, pakvietė, kad surinktų kvorumą, t. y. kad pagal partijos įstatus būtų galima rengti tokį susirinkimą. Dienotvarkę sužinojau tik prieš pat susirinkimo pradžią. Žodžiu, kad visiems grupės nariams nereikėtų „kvaršinti galvos", grupės pirmininkas ir jo pavaduotoja, kaip ir anksčiau būdavo, iš anksto numatė, kas atstovaus Vilniaus konferencijai ir partijos suvažiavimui. Kaip įprasta - vėl tie patys žmonės: anksčiau visur grupės pirmininkas atstovaudavo, dabar - pavaduotoja. Taip iki gyvos galvos... Viskas vyko sklandžiai - kaip sovietų metais. Ak, kaip „gera" buvo tame susirinkime - jo atmosfera nors trumpam mane sugrąžino į jaunystę - maždaug 1980-uosius... Sako, kad tuo laikotarpiu buvo pats brežnevinės stagnacijos žydėjimas. Maniau, viskas negrįžtamai nugrimzdę į praeitį. Kur tau! Netiesa, toks susirinkimas dar kartą įrodė, kad iki šiol anų metų dvasia ne visus žmones apleidusi. Sovietinis mąstymas gyvas kai kurių galvoje. Ir, kaip paprasti žmonės sako, net grabas tokių neištiesins. Žinoma, toje grupėje yra ir labai protingų, gabių žmonių, žaviuosi nauju jų mąstymu. Bet nei jie, nei aš, kaip vėl sakytų paprasti žmonės, neturime balso. O jei jo neturime, kokio velnio dalyvauti imituojamoje veikloje, kur demokratija nė nekvepia? Greičiau - chunveibinizmu... Kažkada Kinijoje buvo toks „kultūrinis" judėjimas.

Išėjau iš tos partijos. Gailiuosi, kad ten buvau patekęs. Apskritai, kokio velnio man buvo ten eiti... Gyvenime esu padaręs nemažai klaidų, ši - viena iš didesniųjų...

***

Gyvenime teko turėti tikrų ir netikrų draugų. Kas jie tokie iš tikrųjų, supranti, kai staiga netenki ar išeini iš vadovaujamo darbo ar atsitikus bėdai. Antai tokį tariamą draugą drįstu plačiau paminėti. Vieną kaunietį žurnalistą rekomendavau tuomečiam laikraščio, kuriame dirbau, vyriausiajam redaktoriui priimti į redakciją. Priėmėme kaunietį į darbą. Ir iš tikrųjų vyrukas tiesiog nėrėsi iš kailio. Atrodė, kad jis man buvo be galo dėkingas už parūpintą darbą. Bet kai išėjau iš tos redakcijos, mūsų bendravimas iš karto gerokai atšalo. Bet ir neteigčiau, kad tapo oficialus. Ir toliau bendravome. Dažniausiai - elektroniniu paštu. Vis kviečiau jį pasisvečiuoti. Kaunietis mandagiai atidėliojo susitikimus. O norėjau su juo susitikti: pasidomėti, kaip sekasi dirbti tame pačiame laikraštyje, norėjau paklausti, kodėl iš senojo kolektyvo teliko dirbti tik penki žmonės? Rūpėjo ir kiti redakcijos reikalai. Daug ko norėjau paklausti savo senojo bičiulio, kuris visada dėjosi nuoširdžiu draugu. Kaunietis vis žadėjo susitikti: jei ne Vilniuje, tai mane vasarojantį kaime aplankyti. Bet... Taip tęsėsi aštuonerius metus. Supratau, kad ir aš nebenoriu - nustojome bendrauti net elektroniniu paštu. Tik švenčių metu dar vienas kitą pasveikindavome. Jau buvau susitaikęs su mintimi, kad ir šis, atrodo, buvęs ištikimiausias draugas, mane pamiršo, nes jam, pasirodo, nebuvau naudingas. Ir staiga vieną dieną, po aštuonerių metų pertraukos, kaunietis pats primygtinai ėmė siūlytis aplankyti mane. Tik kažkodėl ne Vilniuje, kuriame nuolat gyvenu, bet vasarojantį kaime. Vis dėlto, kad ir be didelio entuziazmo, sutikau kolegą priimti kaime. Priėmiau kaip pridera. Nakvojo pas mane. Visą viešnagės laiką kaunietis elgėsi kažkaip keistai. Viską įdėmiai apžiūrinėjo, bet vengė pernelyg klausinėti. Prisipažinsiu: jau iš karto jo vizitas sukėlė įtarimą, mąsčiau - su kokia misija jis atvykęs. Gal manė, kad aš prisivogęs pinigų, pasistatęs kaime dvarą... Tačiau pamatė, kad viso labo poilsiauju tėvų sodyboje. Kitą dieną jį išlydėjau kaip ir nelabai linksmą, kaip derėtų būti tokiam pabuvus pas artimus bičiulius. Supratau, kad kažkas ne taip. Nerado sensacijos? Galiausiai perkandau, kas yra vadinamieji draugai ir kodėl jie tokie buvo. Džiaugiuosi, kad tokių nebeliko.

Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimop fondo projekto dalis