Kitu kampu

Povilas Šimkavičius,

LŽS narys

2016 m. kovo pradžioje, Vilniuje šurmuliuojant Kaziuko mugei, įstojau į LŽS. O kovo viduryje susipažinau su aktyvia ir kūrybinga LŽS Senjorų klubo taryba: Jadvyga Godunavičiene, Gerda Gudjurgiene, Alfonsu Kairiu (pirmininko pirmasis pavaduotojas), Gediminu Končiumi, Algirdu Matulevičiumi, Ipolitu Skridla (klubo pirmininkas), Albertu Vaidila, Vytautu Petru Vaitkumi (pirmininko pavaduotojas) ir Vytautu Žeimantu (LŽS internetinio laikraščio www.lzs.lt redaktorius). Senjorų klubo pirmininkas I. Skridla įstojimo į LŽS proga dedikavo man savo naujausią eilėraščių knygą „Pamąstymai", o balandžio 6 d. klubo susirinkime, kuriame dalyvavo LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius, pristatė mane kolektyvui. Bet apie vieną pažintį norėčiau pakalbėti plačiau, nes ji siejama su Lietuvos atgimimo laikotarpiu ir tuometinių institucijų bei pavienių asmenų rūpesčiu lietuviais bei jų vaikais, gyvenančiais už Lietuvos ribų, o ypač su laiškais, kuriuos mūsų šeimai parašė tuometinės Švietimo ministerijos Mokyklų valdybos inspektorius, kraštietis, dabar LŽS Senjorų klubo pirmininko pirmasis pavaduotojas Alfonsas Kairys.

Nuoširdūs laiškai iš Lietuvos ir reali pagalba

Pažintis su A. Kairiu prasidėjo laiškais, kurie 1989-1990 m. pasiekė mūsų šeimą, tuo metu gyvenusią Ukrainoje. Š. m. kovo 15 d., praėjus beveik 27 metams nuo gauto pirmojo laiško, Vilniaus žurnalistų namuose (Jogailos g. 11) įvyko netikėtas, bet malonus susitikimas su laiškų autoriumi. O kovo pabaigoje, Alberto Vaidilos tapybos ir grafikos parodos „Kūno kalba" atidarymo metu, įteikiau A. Kairiui jo rašytų laiškų kopijas.

Gyvendami Ukrainoje pastebėjome, kad mūsų dukra Laura ir sūnus Kastytis, ištisas dienas praleisdami vaikų darželyje, kur vyravo rusų ir ukrainiečių kalbos, jau ir namuose į lietuvių kalba užduodamus klausimus atsakydavo rusiškai. Tai ir paskatino imtis veiksmų - daugiau dėmesio skirti lietuvių kalbai, ieškoti lietuviškų knygučių, vadovėlių pradinių klasių vaikams. Mūsų su žmona Vida rūpestis vaikų ateitimi buvo išgirstas artimųjų ir visai nepažįstamų žmonių, su kuriais vėliau tapome gerais draugais. 1989 m. balandžio 6 d. pirmame laiške A. Kairys rašė: „Norėčiau, kad Jūsų dukra ir sūnus išaugtų gerais savo Tėvynės vaikais, vaikais mokančiais mūsų protėvių kalbą". Šie nuoširdūs žodžiai atkeliavo kartu su pirmai ir antrai klasei skirtais vadovėliais „Vyturėlis". O po vienerių metų, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, balandžio 7 d. mus pasiekė dar vienas A. Kairio laiškas: „Te lietuviškas žodis skamba kasdien Jūsų namuose, te vaikai dažniau turi galimybę paimti knygą į rankas, o lietuvišką žodį į protą". Su šiuo laišku mūsų šeimos bibliotekėlė pasipildė keliomis dešimtimis lietuviškų knygų, kurias padovanojo Vilniaus universiteto studentai.

1989 m. gruodžio 4 d. Panevėžio aukštesniosios olimpinio rezervo mokyklos (dabar Panevėžio Senvagės pagrindinė mokykla) mokytojos Gražinos Judickienės laiškas pradėjo skaičiuoti Judickių ir Šimkavičių šeimų nuoširdžios draugystės, kuria džiaugiamės iki šiol, dienas. Šios draugystės krikšto tėvas - A. Kairys, tuo metu paskelbęs mūsų adresą lietuviškoje spaudoje. Kiekviename Alfonso Kairio, Gražinos ir Algirdo Judickių laiške jautėsi rūpestis mūsų vaikų ateitimi, jiems buvo siunčiamos lietuviškos knygutės, kuriose skiepijamas lietuviškumas ir meilė Tėvynei.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo" mūsų šeimai buvo lyg švyturys, kviečiantis į kelionę. Jau liepos mėnesį visiems laikams atvykome į Lietuvą, o rugsėjo 1-ąją dukra Laura įžengė į Panevėžio Juozo Miltinio vidurinės mokyklos trečiąją klasę, o sūnus Kastytis - į vaikų lopšelį-darželį „Voveraitė".

Džiaugiamės bendrų pastangų vaisiais

Džiaugiamės, kad laiškai, lietuviška spauda ir knygutės vaikams, siųsti į Ukrainą, davė savo vaisius, kurie atsispindi mūsų vaikų piešiniuose „Gedimino pilis" (1990 m.), „Mes gyvenam Lietuvoj" (1991 m.), „Gimtoji šalis" (1991 m.) ir kituose. Džiaugiamės, kad vaikai gyvena ir dirba Lietuvoje, nors dukra magistro studijas baigė Norvegijoje, kad jie kalba savo gimtąja kalba.

Džiaugiamės malonia pažintimi su A. Kairiu ir gražia draugyste su Judickių šeima. Šių žmonių nuoširdūs ir geri darbai visam laikui įžiebė mūsų širdyse šiltus ir nepamirštamus jausmus.

Šiandien bendraujame su Vokietijos lietuvių bendruomenės Hamburgo lietuviais: Dalia Henke - Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininke, Terese Lipšiene, Martynu Kurschat, kuriam kiekvieną mėnesį siunčiame lietuvišką spaudą.

2016 m. balandžio 14 d.