Kitu kampu

Alfonsas Kairys

Lietuvos edukologijos universiteto Profesinių kompetencijų  tobulinimo institutas, LŽS narys

Prie Panerių memorialo susirinko kelios dešimtys Vilniaus romų ir jų bičiulių, kad paminėtų Tarptautinę romų holokausto aukų atminimo dieną. Čia iš akmenų romų vaikai sudėliojo „romų ratą" ir papuošė jį gėlių puokšte.

Tradiciškai viso pasaulio romai rugpjūčio antrąją prisimena šimtus tūkstančių nekaltai žuvusiųjų, nužudytų vien dėl to, kad juos vadino romais. Tik 1944-ųjų metų rugpjūčio mėn. iš antrosios dienos į trečiąją ir tik Aušvico - Birkenau koncentracijos stovykloje apie tris tūkstančius romų tautybės žmonių liko gulėti po žeme. Būta ten ir išvežtųjų iš Lietuvos. Jų - romų - kraujas pralietas ir Šalčininkų rajone, Kauno IX forte, Pravieniškių darbo stovykloje... Sakoma, kad Lietuvoje vokiečių okupacijos metais žuvo kas trečias romas.

Tą pačią dieną Genocido aukų muziejuje (Aukų g. 2A, Vilnius) įvyko renginys, skirtas Tarptautinei romų Holokausto atminimo dienai paminėti. Renginį organizavo - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) ir, kaip visada, VšĮ Romų visuomenės centras.

Renginio vedėja Genocido muziejaus darbuotoja Ramunė Driaučiūnaitė, paprašiusi visus susikaupti ir Tylos minute paminėti šimtus tūkstančių suskaičiuotų ir kita tiek galbūt nesuskaičiuotų romų atminimą, pristatė JAV Holokausto memorialinio muziejaus Vašingtone paskolintus Lietuvos romų Zofijos Beresnevičiūtės-Sinkevičienės, Alekso Aleksandravičiaus ir Vlado Arlausko atsiminimų dokumentinius kadrus, nufilmuotus dar 1998 m. Ir iš ekrano kalbėjusieji priminė, ką teko išgyventi patekus į konclagerius, kai per dieną gaudavai tris nenuluptas bulves ir kažkokių žolių sriubos, kurioje kur ne kur plaukiojo makaronas, matyti, kaip žudomi vaikai, seneliai, kaip po sunkių katorginių darbų prievarta liepta dainuoti, šokti... ir nustebta, kaip per stebuklą išlikta gyvais ir atsidurta Amerikoje... Visko nepapasakosi: filmą reikia pamatyti ir išgirsti skaudžių prisiminimų prisodrintus pasakojančiųjų balsus.

Įdomiai kalbėjo Vilniaus universiteto Kultūrinių bendrijų studijų centro lektorė, romų kultūros Lietuvoje tyrinėtoja antropologė Aušra Simoniukštytė. Ji skaitė ekspedicijose surinktus atsiminimus, kurių autoriai romai, vienaip ar kitaip susidūrė su genocidu. Skambėjo žodžiai: šaudė, kankino, mušė, badu marino, dujomis troškino...

VšĮ Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja apgailestavo, kad Europos Sąjunga iki šiol nepripažįsta romų holokausto, o Vilniaus čigonų bendrijos pirmininkas Stepas Visockis sakė tikįs, kad ES pripažins romų genocidą ir papaskojo susirinkusiems savo tėvų istoriją: jie buvo išvežti sunkiesiems darbams į Vokietiją, ten visą siaubą patyrė ir sesuo Angelė...

O surengta Genocido aukų muziejaus paroda supažindino su ilgaamže romų bendruomenės istorija Lietuvoje ir nacių okupacijos metais (1941-1944) vykdytą jų persekiojimą.

Fotografijose ir eksponuojamuose dokumentuose, gautuose iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Vytauto Didžiojo karo, Utenos kraštotyros, Kauno IX forto, Šiaulių „Aušros" muziejų rinkinių ir privačių asmenų kolekcijų - romų persikėlimas vežimais iš vienos vietos į kitą, romai turguje, laužų liepsnos, būrimas kortomis, laidotuvės... Artimųjų išsaugotose nuotraukose - sušaudyti Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje ar priverstiniams darbams į Vokietiją ar Prancūziją išveržt romai. Įvadinio parodos teksto autorius dr. A.Bubnys rašo: (...). čigonai turėjo būti siunčiami į Daugailių stovyklą su visu savo turtu. Turimi čigonų arkliai su vežimais privalėjo būti iš jų paimami ir perduodami valsčių viršaičiams... (...) Bene daugiausiai Lietuvos čigonų buvo įkalinta ir nužudyta Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje. ...Kalinimo sąlygos Pravieniškių lageryje buvo gana sunkios. Kaliniai gyveno barakuose, dirbo sunkius darbus miške, maitinimas blogas, kentėjo fizines bausmes ir nuolatines patyčias". Ne ką lengvesnė dalia buvo ir išvežtųjų priverstiniams darbams į Vokietiją ar Prancūziją.

Renginyje dalyvavo LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, VšĮ Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja, Vilniaus čigonų bendrijos pirmininkas Stepas Visockis, naujai įsteigto Tautinių mažumų departamento atstovė Gražina Sluško, Lygių galimybių kontrolierė Agneta Lobačevskytė, Tautinių bendrijų namų direktorė Gedaminskienė, istorikas Ilja Lempertas, romų kultūros Lietuvoje tyrinėtoja antropologė Aušra Simoniukštytė. Gaila, kad renginyje nebuvo kviestųjų LR Seimo, Vyriausybės atstovų. Matyt, atostogos koją pakišo... O būtų išgirdę...

Panevėžietė Vida Beinortienė, didelę savo laiko ir energijos dalį pagalbai romams skirianti moteris, "Panevėžio balse" (2015 08 03) rašo: „Apie čigonų genocidą dabar beveik niekas nekalba - atrodo, tarsi jo nė nebuvo. O juk iš tikrųjų į koncentracijos stovyklas vežtos, kankintos ir išžudytos ištisos šios tautybės žmonių šeimos". O tokių tyrimų reikėtų, reikėtų, kad galėtume nuodugniau pažinti vieni kitus, gyvenančius toje pačioje valstybėje. Tai minčiai pritarė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Renginio svečiams įteiktos dovanos - 2013 m. Lietuvoje pristatytos kilnojamosios parodos „Totalitarizmas Europoje. Fašizmas, nacizmas ir komunizmas" katalogas. Parodoje pateikiama fašizmo, nacizmo ir komunizmo XX a. įvykdytų nusikaltimų aukų statistika iš dvylikos šiandienos Europos Sąjungos valstybių: Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Nyderlandų, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Slovėnijos, Rumunijos bei Bulgarijos. Čia galima rasti skaičius ir apie nacių okupacijos metais nužudytus romus. Na, o kiekvienam dalyviui parengti lankstukai: „Holokaustas" bei „Dosta! Pakaks! Sulaužyk stereotipus, pažink romus".