Kitu kampu

LŽS narys, social.m.dr. Algimantas Indriūnas

            Žurnalistai turėtų žinoti ne tik tas problemas, kurias 2014 metais atskleidė  Latvijos Seimo rinkimai, bet ir priežastis tas problemas pagimdžiusias. 

            Okupantas visame Pabalytyje vykdė vienodą „tautų maišymo" politiką, stengdamasis į šias respublikas atkelti kaip galint daugiau gyventojų iš šalies gilumos, tuo pačiu „atskiesti" šių respublikų nacionalinę sudėtį, iš kurios sklido didesnis ar mažesnis pasipriešinimas okupantų valdžiai.

            Kyla klausimas, kodėl okupanto inicijuota „tautų maišymo" politika Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje buvo vienoda, tuo tarpu rezultatai tapo skirtingi?

            Visų pirma turime išsiaiškinti, kokia ta „tautų maišymo" politika buvo?  Sąjunginės ministerijos Pabaltijo respublikose dirigavo kur ir kokias didžiules įmones - monstrus statyti. Skirdamos lėšas kiekvienos įmonės statybai kartu skirdavo ir tam tikrą ir nemažą dalį lėšų vadinamo „gyvenamojo ploto" statybai.  Vadinasi, kartu su įmonės pastatais kilo tame pačiame mieste ir daugiabučiai namai, kurie visi buvo valstybiniai. Tokios įmonės statybos metu ir ją pastačius šalies gilumoje vyko naujai statomai arba jau pastatytai įmonei darbuotojų verbavimas, neva turinčių analogiškoje įmonėje darbo patirtį arba tik ką baigusių atitinkama statomos įmonės profiliui aukštąjį mokslą specialistų. Bet tokių su atitinkama patirtimi ar specialybe buvo vienas kitas. Demografinės okupanto politikos esmė buvo ta, kurią numatė ir įstatymai, kad tokie atsiųsti darbuotojai butus gaudavo praktiškai be eilės, kai vietiniai gyventojai įprastai buto laukdavo dešimtis metų.

            Dėl tokios „tautų maišymo" politikos intensyviai keitėsi Pabaltijo respublikų tautinė sudėtis. Duomenys, kaip tai vyko, pateikti lentelėje. Būtina pažymėti, kad prieškariniai gyventojų surašymai Lietuvoje buvo tik 1923 m., Latvijoje - 1935 m., Estijoje - 1934 m. Tiesa, Lietuvoje gyventojų surašymas buvo ir vokiečių okupacijos 1942 metais, kurie parodo, kad Lietuvoje gudų, tuo pačiu rusų buvo 2,9 proc. kai 1923 m. rusų ir gudų 2,7 proc., vadinasi, prieškariniu laikotarpiu rusakalbių gyventojų dalis Lietuvoje praktiškai nesikeitė. Dar būtina pažymėti, kad neoficialūs duomenys rodo, kad 1939 m. atgavus Vilniaus miestą ir aplinkinę teritoriją lenkų tautybės gyventojų keliais procentais padidėjo, tuo pačiu lietuvių sumažėjo, bet nenukrito žemiau 80 proc. ribos.

Lentelė              

Kai kurių tautybių gyventojų skaičiaus pokyčiai Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje (%).

Lentelė rodo, kad Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje demografiniai pokyčiai, ypač rusakalbių požiūriu, iki 1959 metų vyko maždaug tolygiai, tuo tarpu nuo 1959 m. iki nepriklausomybių šiose šalyse atkūrimo Lietuvos demografiniai pokyčiai keletą kartų mažesni negu Estijos ir Latvijos. Vienas šių pokyčių aspektas, visuomenės nuomonės kaita. Buvo taip.

Man pradėjus dirbti žurnale „Moksas ir technika" architektas Steponas Stulginskis atnešė straipsnį, kuriame jis siūlė, apriboti visų pirma Vilniaus ir Kauno, taip pat ir Klaipėdos, Šiaulių ir dalinai Panevėžio miestų ugdymą, o pramonės įmonių statybą nukreipti į mažuosius miestus. (Stulginskis S. LTSR pramonės išdėstymas ir miestų ugdymas. - „Mokslas ir technika", 1959, Nr. 1, p.10-12).

Manau, jauniems žurnalistams sunku įsivaizduoti, ką reiškė prevencinė spaudos cenzūra, kurią vykdė tam skirta įstaiga įprastai vadinama Glavlitu. Tuo metu visus rankraščius prieš atiduodant spausdinti reikėdavo pateikti Glavlito cenzoriui. (plačiau apie sovietinę cenzūrą žr.:  http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/6055-leonas-gudaitis-uzdusinti-zodziai-sovietine-cenzura-pokario-lietuvoje). Rankraščius Glavlitui galėdavo nunešti bet kuris redakcijos darbuotojas, o atsiimti galėdavo tik vyriausieji redaktoriai ar jų pavaduotojai, kuriems cenzorius tik žodžiu pasakydavo savo sprendimą. Žurnalas „Mokslas ir technika" buvo tik ką įsteigtas, jo redakcija buvo Kaune, redakcijos darbuotojai pagrindinai buvo inžinieriai, neturintys leidybinės patirties, todėl pirmojo numerio dienraščius teko nešti į Glavlitą keletą kartų, cenzoriai vis rasdavo priekabių. Mūsų žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi buvo paskirtas antraeilininkas Kauno politechnikos instituto prorektorius prof. Marijonas Martinaitis, todėl santykių su Glavlitu tvarkymas teko man, kaip jo pavaduotojui. Glavlito sprendimą buvo draudžiama kam nors pagarsinti, tarp visų ir autoriui, už tai grėsdavo net laisvės atėmimo bausmė  kaip už valstybinės paslapties paskelbimą.     

Kaune Glavlito vyresniuoju cenzoriumi dirbo kažkos Jurborskis, kuris pats būdamas žydas mėgdavo pasakoti žydiškus anekdotus. Mane kiti žurnalistai įspėjo apie šią Jurbogskio silpnybę ir patarė niekuomet neatsiprašinėti, kad neturi laiko, kol jis nebaigė pasakoti anekdotų. „Tapsi amžinu priešu", -  pasakė. Supratęs tai aš į  Glavlitą  eidavau prieš pietų pertrauką ir atidžiai klausydavau jo pasakojamų anekdotų, kol jo žmona paskambindavo  ir jam priekaištaudavo, kad jis laiku neateina pietų. Savo atidžiu klausymusi jo pasakojimo įgijau jo pasitikėjimą ir man jis kartais pasakydavo ir  laikomus slaptais dalykus.  

Redkolegijos posėdyje aptariant  S. Stulginskio straipsnį, neprisimenu kuris redkolegijos narys   užsiminė, kad įgyvendinant jo  idėjas reikės mažiau statyti gyvenamųjų namų. Po šio posėdžio mane išsikvietęs akademikas Algirdas Žukauskas, kuris tuo metu buvo Valstybinio mokslo ir technikos komiteto pirmininku, pasakė, kad apie gyvenamojo ploto statybos galimus pokyčius įgyvendinant S. Stulginskio idėjas nebūtų skelbiama, nes tada gali būti mums priekaištaujama, kad mūsų idėjos orientuotos ne į sąjunginių, o į vietinių tikslų įgyvendinimą, kas centrinės valdžios buvo smerkiama.

Kai nuėjau atsiimti rankraščių tarp kurių buvo ir S. Stulginskio straipsnis Jurborgskis man pasakė, kad šį straipsnį spausdinti negalima ir pradėjo pasakoti anekdotus. Aš atidžiai jo klausiau, kol jo žmona paskambino dėl pietų. Tada aš pradėjau prašyti, kad jis paaiškintų draudimo priežastis ir leistų šį straipsnį spausdinti.  Jis pasakė, kad jis nieko prieš, bet skyrius (tikriausia Centro Komiteto) neleidžia. Mat Maskva reikalavo pramones įmones statyti tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, be to tuo metu Lietuvos komunistų partijos vadovybei buvo priekaištaujama dėl Trakų pilies restauravimo. Pažymėtina, kad dėl Trakų pilies restauravimo po kurio laiko buvo pašalintas iš pareigų antrasis CK sekretorius Vladas Niunka (1961 m.). Cenzoriui visą laiką įrodinėjau, kad aš nukentėsiu, jei S. Stulginskio straipsnis neišvys šviesos, ir įkyriai trukdžiau jam eiti pietauti, kol jo žmona antrą kartą paskambino ir pradėjo bartis dėl pietų. Tada Jurbogskiui trūko kantrybė ir jis patarė, parašyti, kad šis straipsnis spausdinamas diskusine tvarka, tada nereikės atsakyti nei man nei jam.   

            Nežinau kai būtų klostęsi reikalai, jeigu ne antras cenzoriaus žmonos skambutis, bet jis lėmė, kad S. Stulginskio straipsnis, neatitinkantis Maskvos reikalavimų, išvydo šviesą. Po to teko organizuoti diskusiją, kuri tęsėsi per kelius žurnalo numerius.  Rezultate buvo suformuota visuomenės nuomonė, kad pramonė be didžiųjų miestų - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio būtų plečiama dar penkiuose miestuose - Alytuje, Marijampolėje, Plungėje ar Telšiuose, Tauragėje ir Utenoje. Šią idėją perėmė ir Mokslų akademijos Ekonomikos institutas, kuris 1962 m. parengė Lietuvos gamybinių jėgų išvystymo  planą, kuris ir buvo realizuotas. (žr. Tiškus G. Planavimo procesai Lietuvoje: Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas, nacionalinis plėtros planas bei jų įtaka regionų plėtrai šalyje. - www.logincee/4054/library). Mažuose miestuose darbo jėga buvo telkiama iš aplinkinių kaimų, todėl daugiabučių namų buvo statoma mažiau, to pačiu ir atvykėlių iš šalie gilumos buvo mažiau. Nors ir šiuo atveju buvo klaidų, pavyzdžiui, Alytuje statyti dideles įmones buvo persistengta, todėl čia atvykėlių buvo palyginti daug daugiau negu kituose keturiuose mažuosiuose miestuose.

            Yra nuomonių, kad minimus demografijos procesus lėmė ir tai, kad komunistų partijoje , kuri dirigavo visus pagrindinius krašto raidos procesus, Lietuvoje palyginti buvo daugiau vietinių gyventojų, kai Latvijoje ir tuo labiau Estijoje šiose partijose ypač jų vadovybėje dominavo „importuoti" iš šalies gilumos su latviškomis arba estiškomis pavardėmis, surusėję net tų kalbų nemokantys asmenys, kurie daug mažiau rūpinosi vietos reikalais negu Lietuvoje.

Šiandieną matome, kad toks pramonės vystymas, didelių pramonės įmonių - monstrų plėtra turėjo daug neigiamų pasekmių, daugelyje vietų buvo neleistinai teršiama gamta, bet demografiniu požiūriu, tautos išlikimo požiūriu suvaidino teigiamą vaidmenį. Tuo tarpu Estijoje pramonės plėtra tuo metu buvo sutelkta pagrindinai Taline ir Tartu, Latvijoje - pagrindinai Rygoje, Liepojoje ir Daugpilyje. Pažymėtina, kad pastarajame  mieste nepriklausomybės atstatymo metais buvo likę tik 16 proc. vietos gyventojų. Ir šiandieną Lietuva nesusiduria taip aštriai su rusakalbių problema, kaip Estija ir Latvija.