Kitu kampu

Spalio 6 d. Lietuvos edukologijos universiteto alumnų draugija surengė konferenciją-popietę, skirtą Tarptautinei mokytojų dienai. Tai ir prof. Liudmilos Rupšienės vadovaujamos LETA nuopelnai burti LEU senjorus. Pasirodo žmonių dvasia gyva, tvirtesnė už mūrus ir valdžios vyrų intrigas: p. Steponavičius ir kiti jam pritariantys, garsiai koneveikę pagrindinę, istorijoje pasiteisinusią, reikalingą šiandien mokytojų rengimo instituciją, gebėjo sugriauti, iššvaistyti didžiulius, kažkodėl niekieno neskaičiuojamus valstybės pinigus, bet nesugebėjo sunaikinti ją kūrusių dvasios.

Vileišiadą tebetęsiantis profesorius-emeritas Jonas Aničas plačiai prisiminė savo Mokytojus. „Nuo aštuonerių mane mokę visi mokytojai buvo talentingi. Negaliu rasti žodžių, galinčių išreikšti jų kilnumą", - sakė buvęs Vilniaus pedagoginio instituto rektorius, Kalnuose išgyvenęs vaikystės metus. Pumpėnų valsčiaus įdomiai vadinamuose kaimuose subrendo ne vienas žinomas žmogus. 1817 m. Birželiuose gimė

Rozalija Jasienskytė-Landsbergienė, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio motina. 1852 m. čia gimė ir pats Žemkalnis. Paliukuose skulptorius Juozas Zikaras, Stebeikėliuose Bernardas Brazdžionis, Dirvonuose agronomė Ona Gaučienė ir kt.

Prieškaryje visus mokslus pradėdavo po ganiavos. Klasėn sugūžėjusiems piemenėliams mokytojai, vyresni labiau raštingi broliai, padėdavo pasivyti toliau pažengusius. „Laisk, tėvai, vaiks gabs, tegu mokos...", - ir Jurgėnų mokyklą baigusį iš Kalno kaimo Joną nuvežė į Pasvalį. 1935 m. architektas Karolis Reisonas, karo metais buvęs Panevėžio meras, suprojektavęs Lietuvoje daug pašto pastatų, Prisikėlimo bažnyčią Kaune ir kt., pastatė Pasvalio gimnaziją. Buvusi aukštesnio komercijos mokykla 1934 m. gavo Petro Vileišio vardą. 1935 m. atidengtas skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas Petrui Vileišiui. 1936 m. mokykla tapo Pasvalio inž. Petro Vileišio valstybinė gimnazija.

Prof. Aničas vaizdingai prisiminė prabėgusios vaikystės, paauglystės metus brandinusius pedagogus V. Jankevičienčę, N. Juškaitytę, A. Musteikį, H. Jasaitytę, H. Nastopkaię-Korsakienę, Šimkevičių, mama vadintą A. Mačiukienę, E. Kuprytę, St. Vaičekonį ir kitus.

Žurnalistas ir pedagogas, knygų autorius prof. Jonas Dautaras prisiminė Pedagoginio instituto kūrimo Klaipėdoje pradžią, ypatingą intelektualo Vytauto Soblio asmenybę, Tulūzos, Paryžiaus Sorbonos universitetų auklėtinį. Ir kitus supratingus intelektualus, siekusius, kad Mokytojas Lietuvos padangėje būtų ta Saule, kuri apšviečia vaiko kelią. Kiekvienas mūsų galėtume papasakoti apie savuosius mokytojus, kurie sovietmečiu buvo šviesa. Tik dabar kai kurie, apie molį rašantys, šito nesupranta, nes baisi juoduma (gal savų namų?) aptemdė jų akis.

Nuolat rašymo neapleidžiantis prof. Vytautas Uzdila susirinkusius paakino reikšmingų knygų apie gimnazijų istorijas Lietuvoje svarba. Parodė savo darbą, išskyrė kelis ypač reikšmingus gimnazijų istoriją parašiusius autorius: prof. J. Aničą (Pasvalio), Venantą Mačiekų (Rokiškio), Vytautą Baliūną (Panevėžio)... „Gimnazijos istorijos (pa)rašymas - ne koks ten eilinis triūsas, kurį kasdien esi įgudęs dirbti, o ilgas, kelerius metus iš eilės trunkantis darbas - ėjimas į nežinomybę, jos išaiškinimas ir pateikimas. Pagal sudėtingumą, knygos autorių (ar sudarytoją) lydinčią įtampą, gimnazijos istorijai reikalingos medžiagos rinkimą, rašymo planingumą ir ritmą, parašyto darbo išleidimo sunkumus galima viską, drauge paėmus, suprasti kaip nuotykį. Istorijos, kurios maža išlikusių liudytojų, nelengvai parašomos. Užtat reta mokykla turi leidyklos išleistą savo istoriografijos kūrinį. Ją turi, jei atsiranda nebijantis didelės įtampos autorius, kuris, turėdamas daug laisvo laiko (jo daug turi pensininkai, jei dar puiki jų sveikata), gali atsidėti kelerių metų aukštos kvalifikacijos pasiaukojančiam darbui. Atsiranda istoriografų, kaip sakytų kritikai, keistuolių, kurie be atlygio, o tik vedini meilės gimtinei ir mokyklai, sutinka ilgai ir atkakliai dirbti keblų darbą. Rašoma dėl pačios kūrybos, jos vertės ir prasmės", - kalbėjo J. Uzdila.

Mūsų krašte veikusios gimnazijos buvo svarbūs mokslo žinių ir kultūros židiniai. Todėl, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daug žvilgsnių pakrypo į turėtų gimnazijų, kartais vadintų mažaisiais universitetais, istoriją. Kiek ja domisi šiandienos jaunimas? Kiek ji ir gimnazijų dabartis įdomi naujajai žiniasklaidai?

Šie klausimai sukėlė susirinkusiųjų šurmulį. Pedagogams skirta spauda atgautosios Nepriklausomybės laikais dingo. Ar visus patenkina internete matomos mintys? Kur rašyti svarstant problemines temas? O pakalbėti yra apie ką. Jaunoji karta nebežino netgi Lietuvos pedagogikos istorijoje savo darbais įsirašiusių asmenybių... Jų niekas nebeprimena.

Prof. Antano Kiverio paakinti konferencijai pasisakymus mokytojų rengimo ir kitais klausimais paruošė doc. Stanislovas Jankevičius, apie muzikos mokyklų situaciją turėtų ką pasakyti „Liepaičių" chorinio dainavimo mokyklos direktorė Edita Jaraminienė ir kiti pedagogų bendruomenės nariai.

Tačiau labiausiai susibūrimas buvo reikšmingas profesoriams, kurie liko atskirti nuo akademinės bendruomenės. Džiaugsminga akimirka tapo prof. Aničo užtrauktas tėviškės dainos posmas: „Tu neklausk kam aš nešioju, baltą žiedą atlape..." Išeidamas pro duris nebe pasigedo net lazdos!

Negalima pamiršti vienam kito. Būkit, balandėliai, ir susičiulbėkit!

Su Mokytojo diena!