Kitu kampu

Pasakysiu tiesiai: man buvo be galo malonu ir įdomu sklaidyti tuos 165 tvirta ir gražia rašysena išmargintus rankraščio puslapius, nes iš jų dvelkė tikras, nepagražintas, nenuglaistytas gyvenimas. Netgi daugybė tarmiškų žodžių ir skolinių, įvairių daiktų ir darbų pavadinimų pulsavo kaimo tikrove, skleidė XX amžiaus Lietuvos kaimo kvapą, iliustravo didžiuosius istorinius ir politinius mūsų šalies sukrėtimus.

Jono Dapkūno (1898 - 1981) gyvenimo prisiminimuose politikos nedaug. Nuo pat gimimo (autorius kažkodėl pasijaunino gal dvejais metais, nes tikroji jo gimimo data - 1898 m. birželio 24-oji, būtent Joninės) kaimo vaikas dirbo visokius darbus, o jų našta ėmė ypač slėgti, kai 1904 m. mirė tėvas Motiejus Dapkūnas, kilęs iš Lazdijų rajono Naravų kaimo, o dar po ketverių metų - ir motina. Tai buvo amžių sandūra - sudėtingas metas tautiškai atgimstančiai Lietuvai. Visa Palenkė arba Užnemunė iki 1915 m. priklausė Lenkijos karalystei, kuri savo ruožtu įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Ji ribojosi su Rytų Prūsija, kuri vėlgi priklausė kitai - Vokietijos - imperijai.

Tos imperijos netrukus susidurs, Rusijoje dar įvyks bolševikinė revoliucija, ir tai labai paveiks bręstantį jaunuolį. O gyveno jis Rūdvališkėse, kurias dabar vargu ar besurasi, paskui Liudvinave, dirbo pas ūkininkus. Broliai ir seserys ieškojo laimės už Atlanto, Jonukas - karo siaubiamoje Lietuvoje (fronto linija ėjo kaip tik tarp Liudvinavo ir Marijampolės).

1919-ųjų kovą įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, trejus metus - iki 1921 m. birželio - pliekėsi ir su bolševikais, ir su lenkais, ir su vokiečiais. Politikos jo pasirinkime nedaug, bet vis tiek prisiminimuose išryškėja palankumas Lietuvos nepriklausomybei, pašaipa visokio plauko engėjams ir okupantams. Po tarnybos vėl lenkė nugarą pas ūkininkus, kol 1923 m. įsidarbino „Dirvos" spaustuvėje. Galbūt tai ir buvo brandaus jaunuolio posūkis į kitokią sritį, nes vis dažniau į rankas paimdavo leidyklos leidžiamą knygą, įvairius leidinius. Po keliolikos metų laikraštis „Verslas" rašys, kad „knygininkas J. Dapkūnas švenčia savo 15 metų prekybinio darbo jubiliejų... ir jam, pradėjusiam biznį su pora dešimčių litų, pakako prasimušti iki didelių laimėjimų".

Bet iki to biznio dar buvo toloka. O kol kas - meilė Konstancijai (Kastutei) Dereškaitei, 1923-iųjų rugpjūtį - vestuvės. Beveik po metų gimė dukra Kazytė, kuri vėliau, kaip ir tėvas, perėjo sunkius tremties kelius...

Paskui dirbo Marijampolės pašte, kartu dalyvavo geležinkelio stoties statyboje, pardavinėjo saldainius Vilkaviškio ir Kauno gatvių sankirtoje esančioje krautuvėlėje. Taupiai gyvendami su Kastute susitaupė keletą dešimčių litų ir nusipirko krautuvėlę Liudvinave. Ko gero, tuomet ir prasidėjo tikroji verslininko J. Dapkūno veikla. 14 metų jis buvo renkamas Lietuvos verslininkų sąjungos Marijampolės skyriaus sekretoriumi, o nuo 1927 m. teikė dar ir taksi paslaugas, nusipirkęs „pagyvenusį" „Ford", paskui „Chevrolet". Vienur verslas nesisekė, kitur ėjo kaip sviestu pateptas. 1930 m. savo mažmožių krautuvėlėje sugalvojo įkurti knygų biblioteką, knygynėlį. Iki 1936 m. pabaigos veikusiame knygyne buvo apie 3 000 knygų ir kitokių leidinių. Paskui jis perėmė Vytauto knygyną, 1934 m. tapo dar ir leidėju bei žurnalistu: pradėjo leisti satyrinį savaitraštį „Pašinas".

Keista, bet prisiminimuose šio fakto autorius nemini, nors būtent tai jam atsiliepė 1940 m. birželį, kai į Lietuvą atžlegėjo rusų tankai...

Vokiečių okupacija verslininkui atnešė nuostolių: supleškėjo knygynas Vytauto gatvėje. Teko netoliese įsigyti kitas patalpas. Grįžus rusams 1944 m. rugpjūtį prasidėjo J. Dapkūno paieškos, nes šis slapstėsi aplinkiniuose kaimuose. Tai buvo suėmimų, tardymų, daboklių metas. Jis kaltintas antitarybinės literatūros platinimu ir dauginimu. Kaip ir daugelis šviesuolių, buvo suimtas 1946 m. balandžio 30 d., išvežtas 1947-ųjų vasario 16 d. ir daugiau kaip 6 metus mito rupia tremtinio duona Krasnojarsko krašto Zatono apylinkėse. Į Sibirą ištremta kaip vyro bendrininkė iš esmės niekuo dėta ir žmona Konstancija. Į Taišetą pateko ir jo duktė Kazimiera, kuri buvo suimta Kaune beveik kartu su tėvu. Gavusi 10 metų, į tėvynę ji grįžo 3 metais vėliau - tik 1956 m. gruodį.

Tremties periodas prisiminimuose aprašytas gana smulkiai, matyt, tai J. Dapkūnui buvo ypač jautrus ir svarbus laikmetis. Visa šeima - žmona Konstancija, dukra Kazimiera ir tėvas - Lietuvoje draugėn susiėjo tik po dvylikos su puse išsiskyrimo metų - 1958-ųjų rugpjūčio 5 d. Nuo tada gyveno įvairiose Marijampolės vietose, 41-erių sulaukusi Kazytė 1965 m. birželį ištekėjo už Kazio Valionio...

MANO GYVENIMO PRISIMINIMAI

Nuo 1926 iki 1940 metų vidurio - 14 metų buvau Lietuvių verslininkų sąjungos Marijampolės skyriaus sekretorius. Kai 1940 metais atėjo tarybinė valdžiukė, tai tokius, kaip mes, prekybos specialistus, visus vienos rankos mostelėjimu nušlavė į šiukšlyną. Mat jie skaitė, kad visi privatūs prekybininkai, nors legalūs ir su patentais, vis vien yra parazitai. Per tą savo visuomeninės 14 metų veiklos laikotarpį nemažai esu parašęs straipsnių iš prekybos srities į laikraščius. Daug skyriaus susirinkimuose daręs pranešimų, dalijęs patarimų apie prekybą. Aš sakydavau, kad geras prekybininkas turi būtie tam tikros rūšies inteligentas, mandagus, sąžiningas ir net visapusiškai išsilavinęs.

1932 metais toj pat krautuvėj įsteigiau knygų skaitymo biblioteką. Išsiėmiau iš apskrities viršininko bibliotekai laikytie leidimą (jį lengvai ir greitai išdavė, nė pusvalandis nepraėjo ir aš leidimą rankose turėjau). Iškabinau iškabą „J. Dapkūno knygų skaitymo biblioteka". O bibliotekos užuomazga buvo tokia, kad, kaip minėjau, toj krautuvėlėj apyvarta buvo maža, tad ir darbo buvo maža, daug laiko knygoms skaityti. Aš, kaip didelis knygos mėgėjas ir gerbėjas, turėjau nedaug knygų - apie 50 egzempliorių. Buvo ir lengvo turinio, kas jaunimui gana patrauklu, kaip „Grafas Montekristas", „Raupsuotoji", „Juodoji kaukė", „Viešnia iš šiaurės" ir kt. Atėję į parduotuvę vienoki ar kitoki klientai, daugumoj jaunimas, berniukai, mokiniai ir mergaitės, pamatę mane skaitantį knygą tuojaus sakydavo: „Vaje, kokią gražią, įdomią knygą skaitote, gal man duotumėte paskaitytie." Aš lengvai duodavau, kas tik paprašo. Bet po kiek laiko žiūriu, kad ne visos knygos sugrįžta atgal.

Kai kartą vienas iš pirmųjų mano skaitytojų grąžino knygą ir vėl paprašė kokią duotie, aš tuom tarpu lyg petim patraukiau, lyg čiulpstausi. Jisai, pastebėjęs, kad aš lyg ir nenorįs duotie šiam vyrukui (tai buvo Pačėsa Albinas iš Naujamiesčio neturtingos šeimos), sako: „Ponas Dapkūnas, jau už perskaitymą kiek imkit atlyginimo ir užrašykit, kas paėmė jūsų knygą." Aš savo gyvenime nebuvau jokioj bibliotekoj buvęs, tad neturėjau jokio supratimo, nei kaip užrašytie, nei kiek už knygą imtie. Tam Albinui ir išdaviau pirmą knygą jau kaip oficialiai iš bibliotekos, tuom tarpu užrašiau tik pavardę - Pačėsa Albinas. Knygas sunumeravau nuo pirmo numerio, na, o kiek imtie už perskaitymą, nenumaniau. Pagalvojau imtie 10 centų. Kaip ir maža, nes girdėjau, kad Kaune privačiose bibliotekose imdavo 20 centų. Pagalvojau, kad provincijoj pakaks 15 centų. Užvedžiau knygų sąrašą, taip pat ir skaitytojų. Nuo to berniuko Albino gal ir nereikėjo imtie pinigo, jis ilgai buvo mano bibliotekos skaitytojas. Jisai neturtingas, bet ir aš ne iš bagočių, ėmiau nuo visų lygiai - bagotas ar biednas, giminė ar negiminė - lipk iš grūšios, ir man reik gyventie. Ir taip už dienos, kitos, už savaitės, už mėnesių mano bibliotekoj augo knygų, kartu ir skaitytojų. Knygas gražiai sunumeravau, tvarkingai sustačiau lentynose. Vis pirkau naujų knygų, o prie jų nemaža ir darbo atsirado: kataloguot, numeruot, aplenkt, be to, jau reikia ir įrištie, nes neįrištos greitai susidėvi.

Dar vis būdamas neturtingas pradėjau pats jas rišti, o kaip rištie, tai jokio supratimo neturėjau. Kaip jas įrištie, jeigu aš jokio įrankio tam neturiu, išskyrus adatą, siūlų ir duonriekį peilį? Dar ilgai prie to knygų rišimo vargau, bet jau šiek tiek geriau gavosi, tik vis vien meistrai tas mano įrištas knygas vadino samadielkom. Po metų jau pradėjau duotie įrištie meistram specialistam - Dzencevičiui Modestui, Pucitai ir kitiems. Ir taip mano biblioteka didėjo, gražėjo.

Savo skaitytojams vis dariau lengvatų: užstato už knygos gavimą neėmiau, skaitytie duodavau dviem savaitėm laiko. Katalogus sudariau pagal knygos paskirtį: lietuvių autorių, vertimų ir jaunimo atskirai ir vienas bendras visų knygų katalogas. Ilgainiui atsirado ir užsienio kalboj - rusų, prancūzų, anglų, vokiečių. Šių dar daug neturėjau, tai buvo vienas bendras užsienio katalogas. Knygas beveik visi laiku grąžindavo, gana padorūs buvo skaitytojai, tik iš jaunimo buvo ir pramuštgalvių. Kai kurie imdavo kasdien po knygą, net ir po dvi.

Vieną kartą tokio berniuko, kuris ėmė po dvi knygas į dieną, paklausiau: ar tu šias knygas, kurias grąžinai, abidvi perskaitei? Jisai man sako: „Perskaičiau." Na, tai papasakok kiek nors turinio iš šitos knygos. Aš paimu knygą, o jis atmintinai iš vienos, iš kitos knygos tik renčia žodžiu. Kitą kartą einu po darbo namo per miesto sodą, jau sutemę, bet mėnulis gerai šviečia. Žiūriu - tas pats berniukas sėdi ant suolelio sode ir skaito iš mano bibliotekos knygą. Buvo gana rimtų knygų skaitytojų - Grincevičiai, net anglų kalboj imdavo, Žukauskai Juozas ir Jonas, Laukaitytė Zabelė ar Adelė Pilypienė, girininkas Siaurusevičius. Iš ūkininkų - Brazienė, Dagilis, Dabulevičius ir daug kitų, kurie į savaitę ėmė po tris ar keturias.

Šalia tos mūsų prekybėlės namą statė policijos viršila Šitkauskas. Jisai buvo numatęs tame naujame name parduotuvei įrengti patalpą. Einant to namo statybai prie pabaigos Šitkauskas kalbina mane, kad aš pas jį pereičiau su parduotuve - ten bus kambarys, virtuvė, didelis sklepas, tvartukai. Ką gi, per daug nesipriešinau. Viena, vis tik policijos pareigūnas, antra, jau mumi toj mažoj parduotuvės patalpėlėj buvo gana ankšta, nes prasigyvenom. Taip pas jį persikėlėm, o buvusioj mūsų vietoj kitas atidarė tokią pat parduotuvę, bet mes jau buvom šiek tiek prasisiekę, turėjom nemaža klientų, tai beveik nejautėm tos jo prekybos. Tai buvo Bencevičius, gana ramus, rimtas žmogus. 1934 metų rudeniop pas mus atvyko mano pusseserė Lukoševičiūtė Stasiukė iš tos mūsų visų Dapkūnų ir Lukoševičių tėviškės, iš Rūdvališkių, iš tos Marijampolės apskrities užkampės, nuo vadinamo Alytiškės miško. Toji kaimo vargdienukė truputį nusiskundė varganu kaimo gyvenimu, rokuoja: kaime liūdna gyventie, darbų nėra, kad nors kiek užsidirbtum, nors apsirengimui. Pas didžialaukius ūkininkus už samdinę mergą nėra akvatos parsiduotie metams. Namuose reikia gaspadoriaus, nes Kaziui ta ūkė pavesta, o jisai visai nešeimininkauja. Eina per kaimus ūkininkams kailinius ir sermėgas siūdamas, o viena mamelė nepajėgia visko sutvarkytie. Na, ir dar daug bėdų nupasakojo. Šiaip merginukė linksmo būdo, nenusiminus, nenusiteikus nerūpestingai, žvali, gyva, drąsi. Jinai man sako: „Jonuk, gal čia pas jumis galima ką nuveiktie, gal čia už ko nors būtų galima užsikabintie?" Kuom aš tau galiu padėti, kaimo vargdienėle, kad mes vos išsikrapštę iš tų savo prekybinių nesėkmių, dar neseniai atsikratę antstolių! Jau šiek tiek geriau užsidirbam pragyvenimui, bet tarnaitės ar pardavėjos neturim iš ko samdytie. Aš sakau Stasiukei, kad tau, vaikeli, niekuo negalim padėtie, nes mes po sunkių finansinių pergyvenimų tik pradedame atsigautie, atkustie. Pasiūliau jai bandyt nueitie į turgų. Daviau prekių: sąsiuvinių, pieštukų ir kitų smulkmenų. Jinai pasiėmė tas prekes ir išėjo į turgų. Kaip tik buvo mokslo metų pradžia, po rugsėjo pirmos. Atrodė, kad turėjo pirktie šias prekes, bet kur tau - merginukė už poros ar trijų valandų pareina iš turgaus nešina tom prekėm atgal. Tik žengdama per slenkstį jinai man sako: „Jonuk, kad nuo manęs niekas neperka." O kaip nuo jos pirks, kas tokių prekių visi knygynai ir kitos parduotuvės buvo kimšte prikimštos. Be to, pirmą kartą tokioj situacijoj, nedrįso kam nors pasiūlytie ir mažai pardavė. Šitaip apsivylus Stasiukė vėl atgal į kaimą kiūtino nusiminus. Laikui bėgant aš Stasiukę sutikau vėl mieste, sakė, kad dirba vieno žydelio restorane padavėja. Apie tolesnį savo gyvenimą jau jos reikalas parašytie.

Naujoj mūsų vietoj pas Šitkauską prekyba ėjosi neblogai, apyvarta darėsi vis didesnė. Ir biblioteka augo, kartu ir skaitytojų daugėjo. Tik sako, kad tryliktas numeris nelaimingas. Apie 1935 metus, kaip tik per Naujus metus, įvyko nesėkmė. Kazytė miesto sode bešokinėdama nuo vieno suolelio ant kito neišlaikė pusiausvyros, paslydus nupuolė ir ranką žemiau alkūnės susilaužė. Greit sugriebę ją nuvežėm pas daktarą, ranką sutvėrė, sugipsavo. Jinai kenčia skausmą, o kartu ir mes, tėvai, dūsaujam. Kazytės ranka sugijo, į mokyklą pradėjo eitie, gyvenimas vėl lyg ir stojo į normalias vėžes. Prekyba ėjo gerai, biblioteka irgi gyvavo normaliai.

Taip begyvenant tame tryliktame Šitkausko name kitais metais susirgo žmona. Jai po kaklu augo didelė struma, pradėjo dusytie, reikėjo darytie operaciją. Teko kreiptis į daktarus. Pasitarę vykstam į Kauną pas profesorių Kuzmą . Profesorius savo namuos apžiūrėjo ir pasakė, kad reikės gultis į ligoninę operacijai. Paskirtą dieną nuvykom į ligoninę prie Rotušės aikštės. Padarė operaciją, gerai pasisekė. Ji ligoninėj gulėjo 12 dienų, tada išrašė. Dar parvykus namo keletą dienų pragulėjo, susveiko, sustiprėjo ir taip mudu vėl toj prekybėlėj darniai darbavomės.

Prekyba ir bibliotekos reikalai ėjo gerai. Mūsų biblioteka jau išaugo iki 3 000 tomų. Jau mes ir čia, pas Šitkauską, neišsitenkam, nesutalpinam prekių ir bibliotekos. Taip dar tęsėm iki 1936 metų pabaigos. Aš vėl nenuorama, mudu su Kastule tariamės, kaip čia reformuoti prekybą, gyvenimą. Nutariam persikelti į miesto centrą ir atidarytie knygyną su biblioteka. Bet kur patalpą gautie knygynui?

Kai kas galėjo man sutrukdytie šiame reikale, bet aš ėmiausi atsargumo priemonių.

Dar lapkričio pabaigoj išsiėmiau knygynui 1937 metams patentą. Turėdamas patentą rankoj jau pradėjau drąsiai toj pačioj patalpoj šeimininkautie, visus prekybai įrengimus ruoštie: naujus prekystalius, spinteles, lentynas ir kita. Viską laisvai suspėjom įsirengtie iki 1937 metų pradžios. Prekybą tryliktame name pardaviau labai geram, teisingam žmogui - Vaičiuliui. Prekių toje mano krautuvėj buvo už 3 500 litų.

Vieną dieną į pavakarę einu su reikalais į miestą. Einant Vytauto gatve man šmėstelėjo tuščia patalpa, gražiai suremontuota prekybai. Man kaip tik, pačiame miesto centre, Vytauto gatvėje, 26 namas. Pil. Ribickio namas. Šeimininkas žydelis, vargu ar išnuomos. Bet pinigas nugali ir idėjas, ir nacijas, ir kita. Įsidrąsinęs užeinu pas tuos žydelius, palabinu, dar šiaip dairausi po jų krautuvę. Jie laikė gražių prekių parduotuvę: vyno, saldainių, šakuladų, obuolių, užsienietiškų kriaušių, apelsinų, citrinų ir kitų.

Aš pasisakau, kokiu reikalu užėjau, kad norėčiau iš jų laisvą patalpą išsinuomoti knygynui. Tie šeimininkai tuojaus paprašo mane užeitie į kambarį ir greitai man pareiškia: „Oi, ponas, jumi su mielu noru išnuomosim." Sutariam dėl nuomos ir dar karštom rytoj eitie pas advokatą Špunderį - irgi žydelį - sutarties surašytie. Sutariam nuo 1937 metų sausio pirmos nuomą mėnesiui mokėtie po 120 litų. Ką gi, nuoma brangi, bet viską apskaičiavau: apsimoka ir tiek mokėtie, nes čia bibliotekos skaitytojų iškart padidės ne mažiau kaip dvigubai ir knygyno prekių apyvarta darysis. Parėjęs namo apie visa tai papasakojau savo draugutei ir abudu buvom patenkinti, džiaugėmės, kad taip greit pasisekė gautie patalpą. Išeidamas dar tų šeimininkų paprašiau, kad šitą mūsų sandėrį kol kas palaikytų paslaptyje.

Mes ruošėmės persikeltie į tą sutartą vietą ir atidarytie knygyną.

Kad tik man kojos nepakištų kiti tokios rūšies prekybininkai!

Ypač baiminausi dėl Siručio, kuris turėjo visam mieste pagarsėjusį „Dirvos" knygyną. Jisai mieste buvo įtakingas asmuo, Tautininkų partijos narys, Lietuvos banko valdybos narys, lietuvių verslininkų Marijampolės skyriaus pirmininkas (o aš sekretorius). Jisai 1 000 litų, šiai sumai išdavė man vekselius. Vėliau pagal susitarimą visiškai atsiskaitė.

Kai atidariau knygyną, skaitytojų, kaip ir buvau numatęs, padaugėjo. Jau pirmom dienom šoktelėjo dvigubai, kiek vėliau vis didėjo. Prekių apyvarta darėsi irgi patenkinama. Knygynui nemaža reikėjo turėtie pinigų, bent 8-10 tūkstančių litų, o aš jų turėjau ribotai, vos 3 tūkstančius grynais. Knygyno atidarymui prekių iš Kauno parsivežiau ribotai, bet asortimentas buvo nemažas. Į lentynas išdėstėm lyg retokai, bet pasirinkimas buvo platus - ko pirkėjai pageidavo, to ir gavo. Beletristikos, naujausių leidinių ir į lentynas, ir į lango vitriną dėjom, o tai neblogai akį traukė. Mokslo vadovėlių tuomkart nepirkau, nes aš apie juos mažai nusimaniau. Apie romanus jau nusimaniau neblogai, nes per tuos kelerius metus gerai įsisavinau, be to, liaudis nemažai prie to prisidėjo, daug išmokino, ant kelio užvedė. Jau pradėjau žinotie, kas klasikas, nes per tą laiką daug įvairiausių knygų perskaičiau, ne vieną, o keletą šimtų. Atskyriau bulvariškas Piliponio ir į jį panašių rašytojų, kaip Hugo, Puškinas, Tolstojus, Diuma ir kita.

Knygyną įsteigtie ir jame dirbtie dar reikėjo ne tik kapitalo, bet ir gabumo, proto. Prie mokslo knygų reikėjo patyrusio žmogaus. Kaip tik pasitaikė tokia tinkama merginukė, kuri jau dirbus keletą metų pas savo tetą Surdokienę. Tai buvo Albinukė Sinkevičiūtė nuo Šeštokų, Surdokų augintinė, tad ją visi vadino Surdokaite. Jos tetėnas Surdoka Marijampolėj, Vytauto gatvėj, turėjo knygyną, kuris vadinos „Vytauto knygynas". Taip ji kelerius metus dirbo pas savo globėjus Surdokus tame knygyne. Kai Surdoka mirė, knygyno jos nesugebėjo toliau tvarkyti, todėl pardavė pil. Dobilui. Taip Albinukė liko be darbo, o buvo gana gera ir teisinga mergaitė. Aš Albinukę pakalbinau į savo knygyną pardavėja, ji mielai sutiko ir stojo pas mane dirbtie. Ir taip mumi neblogiausiai ėjosi. Jinai apie mokslo vadovėlius gerai nusimanė, aš - apie beletristiką.

Šiam knygynui vestie, tvarkytis, vadovautie man netrūko gabumų ir proto, bet buvo maža pinigo. Vėl kreditoriai, skolos, vekseliai, žinoma, jau ne tiek, kaip buvo su tais nelemtais automobiliais. Čia reikalus tvarkiausi saikingai, apsiskaičiavęs, kad vėl taip neapsunkinus prekybos finansiškai, kaip kadaise. Prekybai normaliai funkcionuojant, judant, krutant, ir tos skolos, vekseliai buvo nebaisūs. Albinukė, pas mus padirbus apie porą metų, ištekėjo, teko ieškotie kitos. Pasitaikė ir kita, tai Lušaitytė Adeliukė, gera ir teisinga merginukė. Tik mažiau mokyta ir mažiau apie prekybą nutuokianti. Su Adeliuke irgi sugyvenom gražiai, gerai, greit prasilaužė prekyboje. Šitai Adeliukei pas mus apie metus pradirbus pasitaikė jaunikis Bujauskas Jonas, jiedu apsivedė. Mes vėl netekom geros, prasilavinusios pardavėjos. Knygyne ir bėdų netrūko, rūpesčių, pirkimo vekselių, bet ne tiek daug, kaip su tais automobiliais. Tokių, kaip vieną kartą su sunkvežimiu.

Tuo kartu iš Marijampolės išvykome vėl pas tą Essą malūne pasikrovę pilną mašiną miltų, važiuojam Kauno link. Bevažiuojant ties Karvelio ar Petrulio dvaru, netoli mėsos fabriko „Maistas", vasaros laike nuo karščio sprogo užpakalinio rato padanga. Kaip tik į tą dvarelį ir vežėm miltus. Ką darytie, atsarginės padangos neturime. Pinigų taip pat neturiu, sėdžiu toj nukrypusioj mašinoj iš rūpesčių galvą susiėmęs ir verkiu, kaip tas vaikas nuo motinos pasiklydęs. Žinoma, ir čia buvo padaryta roda. Nueinu į tą dvarelį, pasakau apie mano nesėkmę. Jie tuojaus pasiuntė savo arklius, pakinkytus į vežimus. Atvykę miltus perkrovė į savo vežimus ir nusivežė į dvarą. Aš tuom tarpu iš to dvaro paskambinau savo žmonai, pasakiau, kas man nutiko, ir prašiau, kad nueitų pas mūsų tarpininką Ribickį, kad man atvežtų padangą, nusakiau, kokią ir panašiai. Už pusantros valandos jau atvyko pats Ribickis su nauja angliška padanga už 500 litų. Pinigų čia neprašė (galimas daiktas, jisai gerai žinojo, kad aš jų neturiu). Kaip parvykom namo, tada susitvarkėm. Pinigų neturėdamas pasirašiau 500 litų vekselį. Skolos vis augo...

Padangos knygyne nesproginėjo, tokių žiaurių bėdų nebuvo, skolas beveik baigiau mokėtie, bet reikėjo ir suktis. Kartais akis ir užpakaly reikėjo turėtie, nes artėjo negeri laikai, žmonės su pinigu pradėjo nesiskaitytie, apyvarta diena iš dienos didėjo, pinigų pas mane atsirado. Rodos, viskas gerai, gyvenk ir džiaukis. Bet, deja, neilgai teko ta laime džiaugtis.

Pas mus jau veikė rusų bazės, artėjo 1940 metai. Tai mums, lietuviams, didelių įvykių ir nelaimių metai. Apie 1940 metų birželio 10-12 dieną keitėsi mūsų Lietuvos vyriausybė. Jau birželio 15 dieną prezidentas Smetona su keliais savo ministrais pabėgo iš krašto, viską palikdami Dievo valiai. Bėgo pro Marijampolę keliom lengvosiom mašinom į užsienį, Rytprūsių link. 9 pėstininkų pulkas traukė prie Vokietijos rubežiaus. Dėl ko jie ten vyko ir kodėl atgal sugrįžo, apie tai kitų reikalas parašytie.

Rytojaus dieną jau rusų 63 tankai į Marijampolę įriedėjo, ant jų žydukai, užsikabinę su raudonom vėliavom, kareivinių link pro mus.

1940 m. birželio 16 d. į Marijampolę įžengė okupacinė Raudonoji armija pravažiavo. Už valandos atvyko vyresnių kariškių vadų lengvosiose mašinose. Kitą naktį mūsų mieste žydams krautuvių ir butų langus uždarė (o kas juos daužė, iki šiai dienai niekas nežino, be to, nebuvo ir kam ieškotie, nes 2-3 dienas nebuvo jokios vyriausybės). Tik kitą dieną pas mus buvo paskelbta komendanto valanda, tai tęsėsi 2-3 dienas. Rusų komisaras Dekanozovas paskyrė tarybinę vyriausybę su Justu Paleckiu priešakyje, tarp jų buvo Gedvilas, Mickus, Venclova, Kleiza ir kiti. Saugumą ir ryšius sau pasiliko.

Nuotaika prislėgta. Žydai apsiramino, krautuves atidarė. Rusai dėl tų išdaužytų krautuvių langų nieko nedarė, nesiėmė jokių represijų. Po dienos kitos jau nauja vyriausybė pradėjo leistie įvairius įsakymus, nutarimus - tik spėk skaitytie. Pradėjo rašytie apie demokratiškiausius rinkimus į seimą ir kitus. Prasidėjo mitingai, kalbos, liaudžiai aukso kalnai žadami, atrodė, tik paukščio pieno trūks. Pirmiausia pradėjo prekybą, pramonę, bankus nacionalizuotie, be teismo konfiskuotie tikrą teisėtą nuosavybę. Iš pirmų dienų iš savo tarpo daugumoj nemokšius darbininkus kaip įgaliotinius pastatė parduotuvių, fabrikų saugotie, kad tikras šeimininkas ko neišsineštų. Mano knygyno nenacionalizavo, bet prekių nedavė, kaip nori, taip gyvenk. Mes buvom pakibę lyg ore - nei bėgt, nei rėkt. Šiaip visokiom madom elgėmės.

Nuvykęs į senas žydų bazes Kaune dar rasdavau pažįstamų pardavėjų. Po kelių valandų stoviniavimo ir man kaip tam šuneliui numesdavo kaulą apgraužtie - truputį prekių duodavo. Tada, kai jau aptarnaudavo rusiškai ir žydiškai kalbančius, kuri iš tų žydžiukių sakydavo: „Nu, dabar, draugas Dapkūnas, aš jau jums duosiu."

Knygyne apyvarta darėsi, tik prekių turėk. Rusai civiliai ir kariškiai viską pirko masiškai. Daugiausia sąsiuvinius, vokus, parkerius, skustuvus, peilius, kerpamas mašinėles, odines pinigines, šukutes. Už mėnesio jau pas mus atsirado pinigų, litų.

Mudu su žmona seniai svajojom kokiu nors būdu kad ir nedidelį savo namelį įsigytie.