Kitu kampu

Eldoradas Butrimas

Šį megztuką su nusiminusiu elniuku nusipirkau Kyjive prieš vykdamas į Vilnių. Pagalvojau - savo liūdesiu esame kažkiek panašūs, kare baigiu prarasti gebėjimą šypsotis. Gal todėl, kad kasdien kalbinu bendražygius praradusius karius ar dėl žuvusių sūnų raudančias mamas.

Meldžiuosi kas rytą už artimuosius, už Ukrainos pergalę, už sutiktų karių gyvybes ir už tai, kad karas neateitų į Lietuvą. Tačiau žinios nedžiugina: priešas skverbiasi, civiliai toliau žūsta. Mylimame Charkive, vos už 700 metrų nuo mano buto, bomba prieš kelias dienas nusinešė šešias gyvybes. Ukrainos žvalgybos duomenimis, sausio 7-10 dienomis Kremlius gali surengti žiaurų bombardavimą, keršydamas už prasimanytą pasikėsinimą į Putiną. Norisi skubiai ten grįžti, būti liudininku, bet privalau lankytis pas gydytojus.

Karas palieka savo antspaudą: miegas išsiderinęs, pulsas šokinėja, neadekvačiai reaguoju į kiekvieną garsesnį triukšmą. Drauge su kasdienių sprogimų iškankintais charkiviečiais vyliausi, kad D. Trumpo atėjimas priartins taiką, tačiau ši paskendo nežinomybės rūke. O prasidėję neramumai Venesueloje tą miglą dar labiau tirština. Neramina ir „rotacijos" Ukrainos valdžioje - keli garsūs vadai viešai kreipėsi prašydami to nedaryti, bet...

Tekstas publikuotas autoriaus „Facebook" paskyroje 2026-01-06.