2019 m. rugsejo 23 d., Pirmadienis

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Alfredas Guščius apie tris poetus

2019-09-05
 
Alfredas Guščius

Alfredas Guščius

Prof. Ona Voverienė


T
egu ir kapų su pušelėm pavėsyje,
Tegu ir aukščiau baltų debesų, -
O kol gyva žmonėse bus poezija, -
Jums priminsiu; aš tebesu!
Vacys Reimeris

 

Tokia įžanga prasideda naujausioji dešimtoji literatūros kritiko, publicisto, poeto ir rašytojo Alfredo Guščiaus parašyta ir išleista knyga „Jums priminsiu, aš tebesu!" (2018)". Prieš ją buvo: „Teisės ir zigzagai" (1976), „Kintantis prozos pasaulis" (1985), „Vienam glėby" (1992), „Ieškau konstantos" (2000), "Po aukštu dangum". Monografija apie Vytautą Bubnį (2007), „Kartu, bet vienas". Monografinė studija apie Vladislovo Blinstrubo gyvenimą ir kūrybą (2012), ‚Savistaba ir nuostata". Rašytojų žvilgsnis į save ir kitus (2014), " Plastėk, širdie! Plastėk, širdie! „Literatūrinis kritiko dienoraštis (2010), „Apsvaigęs būtimi". Eilėraščiai. (2015).
Knyga „Jums priminsiu, aš tebesu!" - apie poeziją ir poetus: Feliksą Jakubauską (1935-2008); Gintautą Iešmantą (1930-2016) ir Vacį Reimerį (1921 - 2017). Kaip rašoma knygos pratarmėje: „Jie jau mirė, bet kiekvienas paliko po poetinę žvaigždę, galinčią sušildyti skaitančiojo sielą". Knyga skirta kritiko žmonai Veronikai, sūnui Jurgiui, dukroms Agnei, Kristinai, Mortutei, Elzytei, Žydrei bei jų draugei Žydrūnei. Suprantu tą įrašą, žinau, kad rašytojas Alfredas Guščius sunkiai sirgo, o kada ištinka tokia neganda, visada galvoji, kad jau ši knyga - paskutinė; ji tarsi paguoda atsisveikinant. Tačiau skaitant A. Guščiaus recenzijas viešojoje spaudoje ir šią jo dovanotą knygą, protingas, išsamias, pasigerėtinas kalbos gražumu ir logika, atrodo kad į jo kūrybą sugrįžta mums gerai pažįstamas kritikas ir „Literatūros ir meno" ilgametis darbuotojas A.Guščius, kuriuo mes visada žavėjomės ir stebėjomės jo talento šviesa ir šiluma.
Ir šios naujausios jo knygos pirmajame skyriuje „Sielos peizažas gilėja. Apie poetą, dramaturgą Feliksą Jakubauską", kūrėją iš Zarasų krašto Gurnapolės gyvenvietės, rašytojas A. Guščius tai ryškiai parodo. Feliksas Jankauskas parašė nuotaikingų pjesių (daugiausia vaikams). 1991 m. Kanados lietuvių kultūros paskelbtame pjesės (komedijos) konkurse jis laimėjo aukščiausią vietą. Yra parašęs apybraižų - ypač šilta apie jo ilgametį bičiulį poetą Paulių Širvį, išleidęs aštuonias poezijos knygas, tarp jų plačiai pasklidusias: „Upė, trokštanti vandens" (1998); „Tylos giesmė", „Žaizdota Lietuva. Kentėjimo duona", poezijos rinktinę „Angelai palieka žemę" ir t.t.
Literatūros kritikas Alfredas Guščius poeto Felikso Jakubauskao kūrybą vertina, kaip jo „sielos biografiją", pasakojančią ką mėgo ir mylėjo poetas - Lietuvos gamtą, jūrą, keliones po vandenynus, jūras ir marias, ko siekė, ko neapkentė, apie ką svajojo - visa tai sudėjo į savo eiles. Apibendrindamas straipsnio apie poeto F. Jakubausko kūrybą mintis, literatūros kritikas padarė išvadą: „be atvirumo, be nuoširdumo, bei kartais iki ašarų geliančios poeto išpažinties bei širdgėlos F. Jakubausko poezijoje esama taurios sakralinės šviesos ir slėpiningos metafizinės gelmės. Pro išorinį kartais šiek tiek familiarų santykį su biografijos faktais prasišviečia gilesnis ir slėpiningesnis tikrovės klodas, kurį mes, skaitytojai, paprastai visada viliamės išvysti ar pajausti talentingo poeto eilėraščiuose. Šis klodas ir sudaro tą poezijos aurą, kuri laiduoja kūrybai ilgaamžiškumą".
Kitas knygos skyrius „Kažkas paliko tarpdury žibintą. Mintys apie Gintauto Iešmanto (1930-2016) kūrybą". Gintautas Iešmantas pradėjo rašyti eilėraščius, būdamas 17 metų. O skelbti savo eiles tik po 73 metų, kai jam sukako 70, ir Lietuva jau tapo nepriklausoma (1990). Sovietinės okupacijos metais Gintautas Iešmantas savo kūrybos skelbti negalėjo, nes buvo režimo politinis kalinys, aštuonerius metus atbuvęs Rusijos Šiaurės kalėjimuose. Lietuvos nepriklausomybės metais parengė ir išleido įvairiausio žanro kūrinių - eilėraščių rinkinių, epinių poemų, draminių poemų, publicistikos rinkinių: „Liūdesio dainą aš dainavau" (1999). G. Iešmanto eilėraščiai, parašyti 1947-1980; „Gyvybės šaknys" (2000, jo kalinimo ir tremties 1980-1988 laikotarpio poezija); „Lietuviškoji misterija" (1992); „Pasilenk prie versmės" (1994);"Pirmykščiai ežerai" (1997); „Srautas" (1999); „Išbandymas" (1998, istorinė draminė poema); „Gaisai debesyse", 1997) (dvi istorinės poemos, parašytos 1974-1975); „Amžių vėjas" (2018, epinės poemos, parašytos 1970-1987 m., jų 19); „Liudijimai" (1998, publicistikos rinkinys); „Blyksniai" (2000, publicistikos rinkinys); „Kelio ženklas" (2001, publicistikos, parašytos 1977-1979 rinkinys).
Trečiasis knygos skyrius „Būk auksu, ketureili mano" skirtas poetui Vaciui Reimeriui (1921-2017). Tai kritiko recenzija paskutinei V. Reimerio knygai „...ir jūs pasakysite...", kurioje pateikta daugiau negu du tūkstančiai ketureiliais surimuotų sentencijų, paties autoriaus pavadintų katrenais. Tai ne pirmoji poeto katrenų knyga. Prieš ją buvo „Katrenai rytui ir vakarui" (1999), ir antroji „Posmų gervės" (2011) kurioje šalia katrenų pateikta kanoninio pobūdžio poezijos žanro kūrinių - trioletų, sonatų; bei atsiminimų V.Reimerio knyga „..buvo" (2009). Literatūrologas paskutiniąją poeto knygą „...Ir jūs pasakysite..." vertina, kaip jo beveik autobiografinės knygos „...buvo..." antrąją dalį, kurioje „prie išorinio gyvenimo plėtotės pridėtas „vidinis", t.y. autoriaus vidinių išgyvenimų poetinis pasaulis". Rašytojo pasirinktą literatūros žanrą kritikas vertina, kaip siekį minimalistine poetika atsakyti į žmogų visą gyvenimą kamuojantį klausimą apie jo gyvenimo prasmę. Literatūrologo nuomone, V. Reimeris, lakoniško žodžio literatūros krypties pradininkas, sulaukė ir pasekėjų - poetus Juozą Macevičių, Ramutę Skučaitę ir netgi Justiną Marcinkevičių. Ir neatsitiktinai. „V. Reimeris kūrybine pastanga lakonizuoti poetinę formą, o jos turiniu harmonizuoti gyvenimą, lyriškai prie jo prisiglausti ar ironiškai nusišypsoti, adoruoti gėrį, grožį, manytume, patenka į tą pačią mentaliteto platumą kaip ir prieškariu gimę poetai, nebijantys savo kūryba angažuotis pilietiškai, visuomeniškai... V. Reimeris yra iš paskutiniųjų mohikanų padermės atstovų, kurie į poeziją ir apskritai į meną žiūri kaip į sielos terapiją, kaip į dvasios ekologiją. Ar išliks tokie dinozaurai ateityje? Tai paliudys tik ateitis." - teigia kritikas. Apibendrindamas savo pastabas apie paskutinįjį poeto V. Reimerio katrenų rinkinį, literatūrologas jį vertina taip: „... jo poezijoje, kaip sakyta, daug mūsų gyvenimą harmonizuojančių fermentų, optimistinių katalizatorių. Meile pasauliui, žmogui, gamtai, pagarba gyvybei plazda dažnas rinktinės katrenas".
Na, o mums, pradžiamoksliams literatūroje, patyręs literatūros kritikos grandas pataria suvokti, kad „...kūrėjas ateina pasaulin su prigimtiniu meniniu genu, išsilaikančiu visą gyvenimą. Bet išsilaiko tik tai jo branduolys, o molekulės, atomai, elektronai visą laiką sukasi, vartosi, išdarinėdami visokias konfigūracijas. V. Reimeris priskirtinas prie savo prigimties nelaužančių kūrėjų tipo, tačiau dalelių, besisukančių aplink jo genetinį branduolį orbitos gana plačios".
Knygoje jos autorius savo eilėraštyje „Poezija" pateikia ir savo kelio į poezijos pasaulį istoriją: prieitą ir praeitą kryžkelę tarp muzikos (A.Guščius turi gražų balsą) ir literatūros, bei pastarosios pasirinkimą savo gyvenimo žvaigžde:
Daviau ausims savoms vokalo meno -
Skambėjo nuostabūs duetai, trio....
Paskui užkliuvo akys už eilių Verleno -
Stebėtinai lengvai ją vyzdžiai išplėsti prarijo.
O juk Verlenas apie Sodomą ir Gomorą rašė,
Apie savuosius šunkelius tamsius...
Bet man Golgotos tos tebuvo vertos grašio -
Tegaudžiau jo poezijoje įvaizdžius žavius...
Sugavo. Ir pats buvo tų įvaizdžių pagautas... tapo ir literatūros kritiku ir poetu. Visam gyvenimui. Ieškojusiu ir tebeieškančiu kiekviename įprastame, netgi kartais mums, eiliniams skaitytojams, atrodančiame atstumiamu ir bjauriu reiškinyje grožio daigų, jų buvimo arba netgi ir žydėjimo „Nes skaitant apie purvą, mane ištinka amnezija - / Ir tai, kas buvo jų gyvenime kloaka, / Man noris pavadinti upeliu skaidriu!" - rašo poetas kitoje to paties eilėraščio strofoje (A.Guščius. Ten pat, p. 33). Šias eilutes perskaičiau su didžiausiu vidiniu pasipriešinimu - visa širdimi ir visais jausmais. Kaip galima pavadinti „upeliu skaidriu" Mariaus Ivaškevičiaus cinišką romaną „Žali". Atradau savyje jėgų perskaityti tik kelintąją dalį to romano. Ir man to užteko, kad Marius Ivaškevičius amžinai išeitų iš mano gyvenimo. Nesugrįžtamai. Jis man miręs. Ir savo visą aplinką įtikinau, kad šis rašytojas aplink save skleidžia pasibjaurėjimo, mirties ir puvėsių dvoką. Gi literatūros kritikui poetui Alfredui Guščiui Mariaus Ivaškevičiaus kūryba - tai tik viena iš dabartinio maištaujančio jaunimo karo prieš grožį, gėrį, harmoniją - naujos literatūros krypties paieška, kurios tikslas ir „...menininko pareiga sukurti apokalipsę mūsų galvose, kad mes ją patirtume ir jau niekada nebenorėtume pakartoti... Nes karas prasideda tada, kai žmonių galvose nebelieka baimės. Kai viską užkloja vieninga pražūtinga drąsa" (Marius Ivaškevičius, Delfi, 2015). Ar reikia mums tokios literatūros, adoruojančios karus, žudynes, destrukciją, smurtą, chaosą, ir kitokią bjaurastį? Ar ne pakankamai tų blogybių turime pasaulyje ir pačioje Lietuvoje? Nudžiugau, tekste atradusi literatūrologo A.Guščiaus šios literatūros krypties mokslinį vertinimą: „Kad blogis, bjaurastis, smurtas, karai yra ne dangiškos, o socialinės, vadinasi žmogiškosios prigimties ir kilmės. Ir menas ir literatūra gali blogį didinti ir sudaryti prielaidas jam atsirasti, ir gali siekti jo priešingybių. Deja, Mariaus Ivaškevičiaus nominavimas Nacionalinei kultūros premijai rodo, kiek jau beviltiškai daug ta M. Ivaškevičiaus plėtojama literatūros kryptis padarė blogo Lietuvai, kad net Nacionalinės premijos teikimo komisijos nariai, balsavę už jį - tapo destrukcijos ir blogio skleidėjais visoje Lietuvoje (išskyrus tuos, kurie nebalsavo už jo kandidatūrą, tik ar buvo tokių?) Tai ir yra baisiausia, kai blogis, kovojantis prieš gėrį, viską aplink save paverčia BLOGIU. Ko ne naujos formos hitlerizmas ar stalinizmas? Ir jo ideologija persiėmusi literatūros kryptis? Ačiū Dievui, kad mūsų literatūroje dar yra ir kitaip mąstančio literatūrinio jaunimo. Kritikas savo straipsnyje pozityviai vertina Vainiaus Bako, Dalios Tamošauskaitės poeziją, kuri, anot jo - „tikrai, intelektuali, pasižyminti humanistine kultūra". Susirasiu ir būtinai perskaitysiu.
Apibendrindamas pakankamai plačią dabartinės mūsų literatūros analizę kultūrologas ją baigia optimistinėmis išvadomis: „Seno ir naujo, tradicijų ir novacijų, pažangos ir atžangos bei kitų alternatyvų varžybos, suprantama, niekada nesibaigs. „Pažadėtąją žemę" sunku surasti, ypač tokią, kurioje nesilaikant tradicinių tos žemės pažinimo, įtręšimo, sėjomainos, atsižvelgimo į gamtines krašto savybes bei kitų gerai sėjai būdingų savybių ir būtų galima tikėtis gero derliaus". Mums, žmonėms, kaip ir medžiams, reikia plačiai išsikerojusių šaknų, pasiekiančių žemės gelmes. Juk nepalūžta tik tas, kurio šaknys siekia giliausiai esančius derlingos dirvos klodus. Jis stiebiasi aukštyn į saulę, kad galėtų gerti jos šviesą, ir kartu yra pakankamai tvirtas, kad galėtų apsiginti nuo vėjų ir vėtrų. Leidžiant sau nekreipti dėmesio į pamatus, egzistencija tampa panaši į šaknis, pakibusias ore.". Straipsnis baigiamas moralu - „neleiskime sau nekreipti dėmesio į egzistencijos pamatus...".
O aš manau, jeigu mes turėtume bent dešimt tokių lietuviškos literatūros kritikų, koks visada buvo ir yra Alfredas Guščius, tokios tragiškos padėties dabartinėje mūsų kultūroje ir literatūroje, neturėtume. Juk labai retai sutiksi kritinį straipsnį apie mūsų literatūrą, dailę, muziką viešojoje spaudoje - objektyvų, kvalifikuotą, nebijantį pasakyti tiesos apie kūrinio spragas, keliantį ir auginantį tikrą talentą kultūroje. Pavargsi ir su žiburiu beieškodamas vidury dienos. Belieka tikėtis, kad į literatūros kritiką ateis ne vien tik humanitarai, bet ir kitų profesijų žmonės, ir ši Alfredo Guščiaus knyga taps jiems puikia mokymosi priemone, kaip reikia analizuoti kūrinį ir parašyti jam recenziją, mokytis iš jos žmoniškumo ir mūsų tautinės kultūros pagrindų, siekiant mūsų kultūros savitumo ir pozityvumo, ugdant grožį, jo siekimą kultūroje, o per juos ir mūsų tautos dvasinį tobulėjimą.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-09-05 13:45
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media