Naujos knygos, leidiniai

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido antrą (pataisytą) partizano, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus, Laisvės premijos laureato Jono Kadžionio-Bėdos knygos „Per skausmo pelkes" laidą. Pirmoji laida buvo išleista pernai, ji išpirkta per 3 mėnesius.

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos paskutiniojo vado Jono Kadžionio-Bėdos vaizdingoje prisiminimų knygoje - autentiški įvykiai, realūs veikėjai, herojų laimėjimai ir klystkeliai, drąsa, neapykanta ir meilė. Siūlome vieną ištrauką iš knygos "Per skausmo pelkes".

„Jau ankščiau esu minėjęs, kad partizanų poveikis buvo tiesiog magiškas. Žmonės jais pasitikėjo, juos gerbė ir mylėjo, dėl jų aukojosi net su visa šeima. Partizanų autoritetas buvo didžiulis ir mums. Su jais mes jautėmės kaip tvirtovėje ir - staiga jie žuvo, jų nebėra ir niekada nebebus... Padėtis tapo nebeprognozuojama. Rugpjūčio 19-ąją, penktadienio vakare paliko mus ir Konkurentas, pabrėždamas, kad išeina į savo kraštą ir nepalikęs jokių ryšių. Supratome, kad vargu ar kada nors dar su juo teks pasimatyti. Likome vieni, be jokių slėptuvių, be jokių maisto atsargų, be jokio ryšio su kitais partizanais. Tie bunkeriai, kuriuos žinojau, jau nebebuvo prieglobstis, nes iš jų buvo paimti du gyvi partizanai, kurie galėjo neišlaikyti kankinimų. Ką dabar daryti, kokią rasti išeitį?

Vietoj partizaniškų vestuvių, kurias ruošėmės atšvęsti - partizanų laidotuvės, netektis. Prisimenu, mums būnant bunkeryje pas Petrą Radvilą Malvina man pasakė: „Jonuk, kai aš, prieš kalbėdama rožančių, pabučiuosiu kryželį, tai bus mano priesaika tau, kad esu nekalta." Kadangi iki mūsų vestuvių likusias dienas buvo galima ant pirštų suskaičiuoti, tai tokiu savo poelgiu ji tikriausiai troško parodyti savo jaunystės Kraitį ir suteikti man dar daugiau džiaugsmo mūsų meilėje. Ir va - mūsų džiaugsmingas svajones ir viltis aptemdė kraupūs debesys.

Išėjus Konkurentui aš įtaisiau geresnę slėptuvę dobilų prėsle, įsikasiau giliau. Per plyšius sienoje galėjome matyti vienas kitą, ir toji į mūsų „rūmus" sklindanti meilės šviesa atnešė jaukią ramybę. Sekmadienį, rugpjūčio 21 dieną, mes sušnekom apie tolesnį mūsų likimą. Juk likome gyvi, sveiki ir esame dabar tokie laimingi būdami kartu. Priėjom išvadą, kad likome vieni, kad partizaniškų vestuvių mums niekas nebekels, ištikusi nelaimė mūsų širdžių nepakeitė, savo troškimams įgyvendinti neturime kliūčių ir tokiomis sąlygomis galime pasielgti taip, kaip kunigai aiškino per pamokslus: jei nėra galimybių susituokti bažnyčioje, reikia tuoktis, duodant priesaiką Dievui. Su ta sąlyga, kad, atsiradus galimybei, šita priesaika būtų patvirtinta bažnyčioje, priimant Moterystės sakramentą.

Kai nusprendėme, jog abudu esam tikrai pasirengę žengti šitą žingsnį, kad ir koks būtų gyvenimas, Malvina dar paklausė, ar aš galutinai apsisprendžiau. Priminė, kad ji už mane vyresnė ir prašė, kad viską gerai ir nuoširdžiai apgalvočiau, prieš žengdamas šitą lemtingą žingsnį, kad vėliau nesigailėčiau. Kai galutinai patvirtinau esąs apsisprendęs, Malvina pasakė: „Jonuk, mes prisieksime ne tam, kad galėtume gyventi kaip vyras su žmona, šita mūsų priesaika bus mums kaip santuoka." Persižegnoję pabučiavome tą patį rožančiaus kryželį, kuriuo nesenai ji prisiekė esanti nekalta.

Taip išsipildė visos lakiausios jaunystės ir meilės dienų svajonės. Mes buvome neapsakomai laimingi. Mus jungė šventa Meilė, netemdoma aistrų šešėlių. Tai buvo laimingiausia mūsų gyvenimo diena. Netekę bendražygių, namiškių, laisvės, nieko savo nebeturėdami, lydimi mirties šmėklos, džiaugsmingai šventėme savo gyvenimo šventę. Mes nesinaudojome vedusiųjų teise, tik džiaugėmės palaiminga savo širdžių pergale, ir tas džiaugsmas buvo nenusakomas, jį reikia patirti, išgyventi... Ir tasai pergalės džiaugsmas lyg Angelas sargas lydėjo mus visą vargingą ir pilną pavojų gyvenimą.

Meilė, kurią vainikuoja ištikimybė, lyg kelrodė žvaigždė rodė mums kelią gyvenimo audrose ir sutemose, teikė stiprybės, džiaugsmo ir vilties. Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu mus stiprino ir guodė. Savo vargus jungdami su malda nuolatos jautėme palaimingą ramybę."

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Daugiau informacijos:

Dalius Egidijus Stancikas

Vyriausiasis specialistas

Strateginio vystymo ir komunikacijos skyrius

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius

Tel. (8 5) 275 1266

Mob. 8 612 60604

dalius.stancikas@genocid.lt