Naujos knygos, leidiniai

Vilniuje aktyviai veikianti rašytojo, LŽS nario Stasio Lipskio leidykla "Žuvėdra" Išleido Šiaulių krašto poeto Vytauto Kirkučio eilėraščių knygą "rūko ženklinimas". Tai naujausių eilėraščių rinkinys, kuriame atskleidžiami šiandienos žmogaus dvasiniai ieškojimai, giluminiai sielos pokyčiai, nuolatinio atsinaujinimo būtinybė. Glaustuose, koncentruotuose minties kūriniuose atsiveria išgyvenimų daugiasluoksniškumas.

"Rūko ženklinimas"- dvidešimt ketvirtoji rašytojo Vytauto Kirkučio knyga. Autorius yra išleidęs šešis eilėraščių rinkinius: "Atotakos(1994), ""Randai ant rentinio" (1996), "Veidrodis altoriuje" (1998), "Tarpuamžio lopšinė" (2001), "ad Ventus" (2006), ir "rūko ženklinimas" (2019).

Pasak literatūros kritiko S. Lipskio, ypač daug dėmesio skiriama gamtos ir žmogaus poetiniams ir filosofiniams apmąstymams, nuolatinei laiko kaitai ir išliekančioms pastovioms dvasinėms vertybėms.

Norėčiau iš karto pasakyti, kad skaitydamas mano žemiečio kuršėniškio poeto V.Kirkučio eilėraščius nerasite dirbtinai nugludintų, saldžių posmų, dominuoja giliai išmąstyti žodžiai.

Šiaulių universiteto literatūrologijos magistrantė Lina Bivainienė sako, kad poetas retoriškai klausia:

"Gal eilėraštis padės suprasti, kokios įvairių kartų , epochų, kultūros, būties ir buities atotakos atsrovena per žodžius į mūsų gyvenimą." Tai tarsi apibrėžiama pagrindinės eilėraščio funkcijas -išsisakymo galimybes. Eilėraščių tekstuose susipina individualios ir metafizinės žmogiškosios egzistencijos problemos.

Knygoje nemažai taiklių ketureilių:

"nuo likimo nepabėgo niekas-

jis nesiveja mūsų -

mes bėgame jam iš paskos

ir bijome kad nepasivytų

***

Jis ėjo ėjo ėjo

nežinojo - iš kur ir pas ką

be tikslo ir be prasmės

niekas nežino - kažkur

o paklaustas sakydavo :

benamiai niekados

nebūna namisėdos.

***

Laikina viskas laikina

per amžių amžius

ir per kitus amžių amžius

nes laikina yra amžina.

Poetas labai grakščiai aprašo artèjančio pavasario dvelksmą:

kovarnių vėjas

dvylika kovarnių

dvylika pavasario apaštalų

dvyliktą valandą

parskrenda nematomi-

išsirita

iš nakties kiaušinio

polaidžio vandenys

apsemia parko takus

diena sudžiauta

ant medžių sausta

dvylika kovarnių

išgena debesis iš lizdų

prasideda šitaip kovas

tamsėja šalnų sidabras

daigūs žolynų lietus

iš lėto sudygsta

virš lizdų jau plevena

kovarnių išrėktas vėjas

Poetas V. Kirkutis, molingos Kuršėnų žemės vaikas atiduoda duoklę puodžių puodžiams - molio karaliams. Savo eilėraštyje "Molio karaliai" jis sako:

Po žolės šaknimis - giliai,

Kur tamsiausia tamsa įtemusi,

Molio pievos, molio keliai-

Molėta Kuršėnų žemė.

Ten ramybė - rūkas rudenį -

Įsisukęs sunkiai - į molį.

Ir vakaro saulė įrudusi

Pareina molynais namo.

Sunkiai sukasi ratas užkimęs

Kaip gyvenimo laikrodis-žiedžia

Mūsų valandas - mūsų likimą

Kartais - puodžiai, kartais -viešpačiai.

Ant krosnies aksomo juodo

Gula liepsnos - nugula klostėmis.

Kaip duona iškepa puodas,

Karščio delnais nuglostytas.

Puodžių puodžiai - molio karaliai

Prieš saulę švytinčiom rankom

Iš molio nulipdo kelią,

Sujungiantį žemę ir dangų.

Beje, šios recenzijos autoriaus seneliai gyveno 4 km nuo Kuršėnų, prie Ventos intako Ringuvos upelio prigludusiame Gedinčių kaime. Atmenu kaip mes,vaikiščiai, miestelio puodžiams karjeruose prikasdavome molio, o už tai gaudavome gražių švilpynių.

Poetas V.Kirkutis savo naują poezijos knygą palydi tokiais romantiškais žodžiais: "Vėjas įpainiojo šermukšnio šakosna tankų rūką. Spurda, plazdena, plevesuoja (...) Rūkas smelkiasi į tave, įsigeria į mintis, žodžius, sielą, jausmus. Tampi blyškus trumparegis miglos žmogus, kartais liūdnas, nustebęs kartais piktas, įširdęs, svajingas, apsiblausęs, švytintis.Visoks - kaip ir pats rūkas.