Negaliu prieštarauti rašytojui ir žurnalistui Romui Sadauskui, kad "Žuvėdros" leidyklos išleistoje jo knygoje "Katino dienos. Gyvenimas. Žygiai. Darbai" esantis katinas Mikutis nėra pats protingiausias, gudriausias ir smalsiausias.

Katino dienos - senas lietuvių kalbos priežodis, frazeologijos žodyne aiškinamas kaip patogaus, lengvo gyvenimo apibūdinimas. Maždaug toks gyvenimas ir jo efemeriškas laikinumas - bene svarbiausias šios Romo Sadausko knygos leitmotyvas.

Šaunaus katino Mikio, senelės Irutės bei senelio Romo darbai, nuotykiai ar žygiai vaizduojami gyvai, nuotaikingai, ne be subtilaus humoro. Kalbant net apie labai rimtus dalykus.

Rašytojas sako, kai ši knygelė pasieks pasaulį, t.y. mielųjų vaikelių bei jų gerųjų suaugusiųjų rankas, - tada visi žinos jog Mikutėlis arba Mikutis - tai katinukas, kurį mums, o ypač senelei Irutei, padovanojo mūsų vienintelė ir vienatinė anūkėlė Monika. Auginame jį ir globojame, tikėdamiesi, jog kada nors Mikutėlis išaugs į Mikutį, o dar kada nors subręs į išmintingą ir didelį katiną Mikį.

Jau dabar katinukas - gal ne visai Mikutėlis, o jau beveik Mikutis, nors vis toks pat žavus, išdykęs ir žaismingas.Ką jis bedarytų, miela matyti , net sapnuodamas žaidžia.

O kad regėtum jūs, mieli vaikeliai bei jūsų gerieji suaugusieji, kaip Mikutėlis vandenį geria, kai pasijunta ištroškęs - vaizdelis iš animacinio filmuko...

Kad tas filmukas būtų dar įdomesnis, senelė Irute nupirko dailią lėkštelę paauksuotais krašteliais. Ji katinukui lyg ir patiko, tik ta lėkštelė, žiūrėk, net ūsų nepamirkius pati ar ne pati apsiversdavo dugnu į viršų.

Apvertęs lėkštelę paauksuotais krašteliais, Mikutis, o gal dar Mikutėlis, lyžteli išsiliejusį skystymėlį ir lekia į lauką prie didžiojo slenksčio akmens su apvalainu išdubimu viršuje.

Stryktelėjęs ant akmens Mikutėlis pirmiausia apsilaižo. Paskui merkia ūsus į akmeninį dubenėlį ir ima plakti liežuvėliu. Tik plakt paplakt, plakt paplakt, plakt paplakt, kol liaujasi kilti bangelės, o dubenėlis ištuštėja. Tada dar išlaižo drėgną akmeninio dubenėlio dugną. Tai mes ir praminėme tą didžiojo slenksčio akmens įdubimą Mikučio ežerėliu...

Romo Sadausko knygoje katinas Mikutis kupinas išdaigų, gražių žmogaus ir jo tarpusavio santykių. Katinas stengiasi su Irute ir Romu susikalbėti įvairiai vizgindamas uodegą, kraipydamas ūsus...

Katinui Mikiui labai parinka baltųjų dobiliukų pievelė.Gražu žiūrėti, kaip Mikis, ieškodamas patogiausio vietos išsitiesti, apuosto kiekvieną žiedą, kiekvieną galvutę. šiaip jau baltieji dobiliukai lyg nekvepia, nebent skleidžia vos bepagaunamą dvelksmą, tačiau žmogaus ir katino nosys skirtingos, mums ir pelės arba paukšteliai be kvapo. Uostydamas dobiliukus Mikis vis tylutėliai murkia, o jo uodega vedega be perstogės šneka ir šneka.

Šią knygą labai spalvingomis, simpatiškomis iliustracijomis papuošė dailininkė Audronė Uzielaitė.

Tikiu, kad ši Romo Sadausko knyga pelnytai užims deramą vietą lietuviškos vaikų literatūros lentynoje.

Labai įžvalgiai autorius aptaria klausimą - skaityti ar neskaityti.Šis amžinas žmonijos klausimas neišvengiamas, kai imi į rankas naują knygą. Arba ne naują, o tik girdėtą. Arba girdėtą, bet nematytą ir rankose nelaikytą. Išeitų, kad čia geriausias patarėjas - rankos. Nuo jų prasideda pažintis su knyga. Arba ausys. Arba akys. Matote, kiek patarėjų esama į šį klausimą atsakyti: skaityti ar neskaityti? Ogi kaip nori, taip daryk. Skaityk, jeigu neturi ką daugiau veikti.

Beje, tokios nemažos knygos tinka ne tik skaityti, ironizuoja Romas Sadauskas. Tinka net ir pieno puodynei uždengti, kad musių beprikristų. O verčiausia, pataria autorius, būtų pasiteirauti katino Mikio, jis daug ką gali patart nors knygų neskaito, net raidžių nepažįsta. Tai kaip - skaityti ar neskaityti?

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-06-27 12:08

Atgal