Naujos knygos, leidiniai

Visi mes turėjome ar tebeturime savus tėvus. Įvairūs jų gyvenimo keliai, įvairūs likimai.

Mano žemietis ilgametis Šiaulių prekybos įmonių vadovas Vytautas Jankauskas išleido autobiografinę knygą apie savo tėvą Joną Jankauską. Šis paprastas kaimo valstietis 1921 - 1940 metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir visą tarnybos laiką vežiojo Lietuvos kariuomenės vadus ir Krašto apsaugos ministrus. Po būtinosios karinės tarnybos J. Jankauskas buvo paliktas tarnauti Lietuvos kariuomenės autokopoje Kaune. Jam buvo paskirtas lengvasis automobilis, nustatytos darbo valandos. Nuo tada J. Jankauskas visą tarnybos laiką dirbo kariuomenės štabe ir vežiojo aukšto rango karininkus. 

Kaip pasakojo savo sūnui, Jonas Jankauskas, jo nuomone, kariuomenė išgyveno skirtingus vystymosi laikotarpius, kurie pasibaigdavo kokiu nors įvykiu. Pirmasis laikotarpis baigėsi 1926 metais majoro Povilo Plechavičiaus perversmu. Antrasis, kurio metu į kariuomenę atėjo jaunųjų generolų karta, pasibaigė

1934 metais nepavykusiu generolo Petro Kubiliūno perversmu. Trečiojo laikotarpio pabaiga - 1941 metų nepriklausomos Lietuvos kariuomenės žlugimas. 

Pirmasis, kuriam 1925 - 1926 metais V. Jankausko tėvui teko tarnauti, buvo Vyriausiojo štabo viršininkas, 31 metų amžiaus generolas leitenantas Kazys Ladyga. Šis buvęs carinės Rusijos kariuomenės kapitonas, už nuopelnus Pasauliniame kare apdovanotas daugeliu caro apdovanojimų, greitai padarė karjerą nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje ir buvo priskiriamas prie "jaunųjų" Lietuvos generolų. Tarp generolų jis buvo jauniausias, tačiau tikras "karo vilkas". Nuo pat nepriklausomybės kovų pradžios įstojęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, jis kovojo ten, kur sunkiausia. 

Jis vadovavo kovoms su bolševikais, lenkais, o ypač su bermontininkais. Nuo 1919 metų buvo bataliono, pulko, brigados, armijos, fronto vadas. 1920 metais malšino probolševikinį kareivių maištą Panemunėje. Gabus buvo žmogus. 1923 metais baigė Čekoslovakijos generalinio štabo akademiją, 1925 metais paskirtas Lietuvos kariuomenės štabo viršininku, jam suteiktas generolo laipsnis. Jo likimas tragiškas - 1940 metais KGB agentai jį areštavo, 1941 metais sušaudė.

Prisimindamas generolą K. Ladygą, J. Jankauskas pasakojo apie jo staigų būdą, didelę energiją ir nesugyvenamą charakterį. Tačiau vairuotoją jis gerbė, nepriekabiavo. Automobilis galėjo ir neblizgėti, kad tik važiuotų. Dažnai išsikviesdavo mašiną naktį ir vykdavo tikrinti karinių dalinių. Kartai važiuodavo į savo dvarą, kur ruošėsi įkurti pavyzdinį ūkį.

Beje, iš "senųjų" generolų kartos vairuotojas J. Jankauskas ypač išskirdavo S. Žukauską. Senasis generolas buvo vienas iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadų. Solidaus amžiaus generolas buvo aukštas, lieknas, tankiais, žilais, trumpai kirptais plaukais, visada tvarkingas, kariškai pasitempęs. Per kariuomenės šventes paradus priimdavo jodamas ant žirgo. Žirgus jis mėgo labiau negu automobilius. 

Vairuotojas J. Jankauskas vežiojo dešimtosios ir vienuoliktosios Lietuvos Respublikos vyriausybių krašto apsaugos ministrą, Vyriausiojo štabo viršininką generolą Teodorą Daukantą. 

J. Jankauskas savo sūnui pasakojo apie generolą Povilą Plechavičių, kurio jam neteko vežioti, bet apie jį kaip paprastą, atlaidų, draugišką bendravimą su žemesnio laipsnio ir pareigų karininkais ir kareiviais žmogų daug girdėjo.

Kariuomenės vadas, lankydamas karinius dalinius, nevengdavo prie pietų stalo pakviesti savo vairuotoją ir kitų karininkų nuostabai pasiūlyti taurelę "dėl apetito".

P. Plechavičiaus vairuotojas J. Jankauskui pasakojo, kad kartą važiuodami kaimo vieškeliu, jie pastebėjo dirvą ariantį žmogų. Kaimietis, apsivilkęs drobiniais marškiniais, apsiavęs naginėmis, susilenkęs ėjo paskui žagrę. Staiga pasigirdo: "Stok! Hupūže, stok!" (P. Plechavičius dažnai vartodavo šį lietuvišką keiksmažodį neištardavo r garso). Sustojus jis puolė iš automobilio ir, klimpdamas šviežiai suartoje dirvoje nubėgo prie artojo. Ilgai jie glėbesčiavosi, mojavo rankomis, net abiem kepurės nuriedėjo. Po pusvalandžio grįžęs prie automobilio, P. Plechavičius paaiškino: "Supranti, kas tai per žmogus! Už brolį brangesnis! Tai pirmasis savanoris, kuris devynioliktaisiais atėjo į Sedos komendantūrą ir dar vokišką šautuvą atsinešė."

1931 metais puskarininkis J. Jankauskas šventė savo tarnybos kariuomenėje dešimtmetį. Ta proga už ilgametę, nepriekaištingą tarnybą kariuomenėje J. Jankauskas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.

J. Jankauskui teko net penkerius metus vežioti generolą Stasį Raštikį. Kariuomenės vadas labai pasitikėjo savo vairuotoju, pasikalbėdavo su juo įvairiausiais klausimais domėjosi, kaip sekasi šeimai. 

Pasak Jono sūnaus Vytauto, jo tėvas, prisimindamas prieškario laikus, per daug jų negyrė. Sakė, kad tada žmonės gyveno blogiau ir nėra ko žiūrėti į Kauno inteligentiją, o reikėtų prisiminti kaimą, kuriame tada gyveno apie 80 procentų gyventojų.

Apie Lietuvos kariuomenę Jonas Jankauskas kalbėdavo su ypatinga pagarba. Geru žodžiu prisimindavo daugelį generolų: S. Raštikį, P. Kubiliūną, T. Daukantą ir kt. Didžiuodavosi, kad per dvidešimt tarnybos metų pažinojęs beveik visus Lietuvos kariuomenės vadus ir generolus, kurių priskaičiuodavo per penkiasdešimt, ir kad didžioji jų pusė pažinojo jį -Lietuvos kariuomenės štabo ilgametį vairuotoją puskarininkį J. Jankauską.