Vytautas Žeimantas

Lietuvos mokslų ir enciklopedijų leidybos centras išleido solidžią, daug vertingos informacijos turinčią knygą "1926-2016 Lietuvos radijas. Faktai. Kūrėjai. Laidos".  Ji skirta Lietuvos radijo devyniasdešimtmečiui, gana ilgam laikotarpiui, per kurį ir mūsų valstybė, ir, aišku, jos radijas pergyveno ne tik kelias valdžių griūtis, įvairius okupantus, bet ir augimo, vilties ir laisvės troškimo metus.

Manau, kad daugiaplanis istorinis fonas, lydėjęs radiją, knygos sudarytojoms Laurai Blynaitei, Vilijai Kneitienei, Eglei Pocevičienei, Onai Pečiūlienei, Irenai Stankevičienei ir dr. Gintarei Viselgienei, ne tik sudarė sunkumų renkant ir vertinant radijo vystymosi faktus, bet ir suteikė puikią galimybę parengti įdomų, intriguojantį knygos turinį.    

Lietuvos radijas atsirado panašiu metu, kaip ir daugelio kitų Europos šalių nacionaliniai transliuotojai. 1926 metų birželio 12 dieną, šeštadienį, 19 valandą iš Kauno pirmą kartą Lietuvos istorijoje radijo eteris prabilo lietuvių kalba. Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti 1961 m banga nuolatinę lietuvišką radijo programą. Sakyčiau, kad tai buvo istorinis įvykis šalies mastu, tautine, politine ir kultūrine prasme.  Radijas prabilo lietuviškai į kiekvieno lietuvio širdį, jis padėjo konsoliduoti tautą po alinančių Nepriklausomybės kovų, stiprinti valstybės pamatus, mažinti tuo metu priešiškų mums kaimynų - Sovietų Sąjungos ir Lenkijos radijų įtaką. Radijas darė perversmą ir kultūros srityje. Jau tais pačiais, 1926 metais, radijo klausytojas net tolimiausiame Lietuvos kampelyje galėjo klausytis ką tik susibūrusio Radijo orkestro koncertų,  iš Valstybės teatro transliuojamos Š. Guno operos "Romeo ir Džiuljeta" (opera - bakūžėje!). Netrukus įvyko ir pirmojo radijo spektaklio L. Giros "Beauštanti aušrelė" transliacija. Be to buvo skaitomi pranešimai, naujienos, orų prognozės, laikraščių apžvalgos, grojama muzika iš plokštelių. Visą veiklą prižiūrėjo specialiai šiam reikalui sukurta Radijo taryba.

Džiugu, kad prieškario veiklai leidėjai nepagailėjo nei savo laiko, nei knygos ploto. Kiekvieniems metams - po atskirą straipsnį, iki karo pradžios skaitytoją palydi net 149 knygos puslapiai. Vartant juos tarsi vėl į mus prabyla radijo diktoriai Petras Babickas, Irena Garmiūtė, Alfonsas Vabalas, Kazys Inčiūra, Irena Oškinaitė, kiti. Suskamba smagūs Pupų Dėdės - Petro Diržio kupletai, palydimi armonikos garsų.  Išgirstame šv. Mišias transliuotas iš Kauno arkikatedros bazilikos, gedulingą S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvių ceremoniją, džiaugsmingas žinias iš Kauno sporto halės, kur mūsų krepšininkai kovėsi dėl Europos čempionų vardo, tiesiogines transliacijas Vilniaus atgavimo proga. Prabyla ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Tai buvo vilties metai, vilties radijo transliacijos.

Knygos leidėjai neapeina ir skaudžių temų. Metai po metų skupulingai nušviesdami radijo kelią. Aprašo valdžių ir santvarkų virsmą. Taip jau buvo, kad ir vieni, ir kiti okupantai gerai suprato radijo svarbą, todėl radijas nenutilo ir karo, ir sunkiais pokario metais. Tik kalbama buvo kitaip.

1940 m. birželio 15 d. Valstybės radiofoną užėmė Raudonoji armija. 1940 m. spalio 26 d. jis pertvarkytas į Radiofikacijos ir radiofonijos komitetą prie Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos ir įjungtas į SSRS Visasąjunginio radiofikacijos ir radiofonijos komiteto sudėtį. Įkurtos naujos redakcijos, pradėtos transliuoti rusų kalbos pamokos, marksizmo ir leninizmo paskaitos, raudonarmiečių koncertai. Nutraukti ryšiai su Vakarų Europos šalimis, radijas tapo stalinistinės propagandos tribūna.

1941 m. birželį, prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, trumpam buvo atkurtas Valstybės radiofonas, po to jo pagrindu sukurtos dvi įstaigos - „Landessender Kauen" ir „Landessender Wilna" Vokietijos radijo kompanijos „Reichsrundfunk GmbH" sudėtyje.

1944 m. bolševikams besiveržiant į Lietuvą, Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos radijo stočių įrengimus vokiečiai išsivežė į Vokietiją, o Kauno radijo stotį susprogdino.

Daug radijo bendradarbių ir nukentėjo: vieni turėjo trauktis į Vakarus, kiti buvo ištremti į Sibirą, kalinti. Apie tai irgi rašoma knygoje.

Jos turinį gerokai praturtina ne ištraukos iš oficialių dokumentų, bet nuoširdūs radijo žmonių prisiminimai. Jų paskelbta labai daug, jie kvepuoja autentika, todėl ir yra vertingi.  

 Daug dėmesio skirta ir  radijo veiklai Atgimimo laiku, atskleista kaip radijas ne tik aktyviai padėjo skleisti Sąjūdžio idėjas, bet ir plėtojo jas. Man, kaip eiliniam radijo klausytojui, labiausiai įsiminė 1988 metų spalio 19 diena, kai 12 valandą nuskambėjus Gedimino aikštės bokšto laikrodžio dūžiams, mes išgirdome Televizijos ir radio valstybinio choro įdainuotą "Tautišką giesmę".    

Dabar Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT) - valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga -transliuoja tris radijo programas - „LRT Radijas" daugiausia dėmesio skiria aktualijoms ir populiariai muzikai, „LRT Klasika" - kultūrinėms laidoms ir klasikinei muzikai, jaunimui skirta „LRT Opus" groja nekomercinę muziką. Visos šios programos taip pat transliuojamos ir internetu.

Knygos vertę didina ir niekur neskelbtų nuotraukų bei kitų iliustracijų gausa. Jas parengusi Laima Gelčiūtė į knygą sudėjo daug garsių ir mažiau garsių radijo bendradarbių portretų, įdomių tuometinių studijų, senųjų radijo stočių, radijo imtuvų nuotraukų, periodinės spaudos apie radiją iškarpų, plakatų, reklamų.  Prieduose - senųjų radijo programų pavyzdžiai, Lietuvos radijo vadovų chronologija, svarbiausių radijo istorijos faktų santrauka, siųstuvų išsidėstymo Lietuvoje žemėlapiai, kitkas. Visa tai talkins kultūros, ryšių ir žiniasklaidos istorikams, žurnalistikos studentams, visiems besidomintiems mūsų radiju. Lietuvos visuomenė gavo vertingą knygą.

Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.