Naujos knygos, leidiniai

Povilas Šimkavičius,

LŽS narys

Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) pristatytas leidinys anglų kalba „Passport". Leidinį, kurio dėmesio centre yra žmogaus asmenybės santykis su jį supančia aplinka, pristatė jo sudarytojas Kęstutis Pikūnas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Norbertas Černiauskas, menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Eglė Jaškūnienė, teatro režisierius Oskaras Koršunovas ir politikos mokslų daktaras Darius Udrys.

Gausiai susirinkusių pristatymo dalyvių gretose buvo režisierius Gaudentas Aukštikalnis, architektas Algirdas Kaušpėdas, žurnalistas, fotografas Zinas Kazėnas, mokslo istorikas dr. Ramūnas Kondrotas, prof. Vytautas Landsbergis, kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis, habil. dr. Giedrius Subačius, muzikos prodiuseris ir kompozitorius Gediminas Zujus, žurnalistas, politinis bei visuomenės veikėjas Artūras Zuokas ir kiti.

Išskirtinis leidinys apie Lietuvą, skirtas užsieniečiams

Menotyrininkė dr. E. Jaškūnienė pabrėžė, kad knyga „Passport" yra informacinis-reprezentacinis leidinys, skirtas pristatyti Lietuvą užsieniečiams. Ir tai viskas, kas joje įprasto. Toliau menotyrininkė atsakė, kodėl šis leidinys yra neįprastas:

„Medžiagos išdėstymas labai nestandartinis, mozaikinis. Pagrindinė koncepcija, kuri išskiria šį leidinį iš visų turistinių ir reprezentacinių Lietuvos leidinių yra ta, kad medžiaga ne apie Lietuvą, kuri sudėliota į vienodo dydžio ir vienodos spalvos „stalčiukus" su užrašais: „Čia mus garsinantys žmonės", „Čia mus garsinantis žemės ūkis", „Čia mūsų peizažas" ar dar kažkas. Leidinyje sukuriamas vaizdas, kad Lietuva integruota į Europą, pasaulį ir tai padaroma nedeklaratyviai. Medžiagos turinys pats savaime parodo, kad mes šiuolaikiški ir modernūs".

Menotyrininkė atkreipė dėmesį į pavykusį leidinio dizainą ir medžiagos parinkimą. „Leidinyje rasite nenuobodžius formatus, netradicinę apklausos formą. Tai nebuvo atviri klausimai su klaustuku pabaigoje. Tai buvo užuomina, kurią kiekvienas žmogus turėjo užbaigti. Yra daug eseistinių dalykų, tai - pačių žmonių pasisakymų", - kalbėjo dr. E. Jaškūnienė.

Pagrindinis akcentas - žmogus

K. Pikūnas sakė, kad pagrindinis knygos akcentas - žmogus. „Bandėme suburti labai skirtingus žmones, skirtingus tiek savo patirtimi, tiek savo amžiumi. Bandėme rasti balansą tarp patirties ir jaunatviško maksimumo siekimo. Manau, pavyko gauti tą balansą", - toliau kalbėjo knygos sudarytojas.

Žmogaus temą knygoje tęsė režisierius O. Koršunovas: „Žmonės pasakoja apie save, bent jau aš taip dariau. Ir, ko gero, skaitytojui arba besidominčiam tai gali būti įdomiausia. Jeigu prisimintume Justino Marcinkevičiaus „Katedros" sampratą: visų pirma, tauta, visuomenė yra Katedra, ir ji pastatyta iš akmenų, o tie akmenys yra žmonės. Jeigu architektūrinę Katedrą mes matome tiktai atsitolinę, tai dvasinę Katedrą, ko gero, matome prakalbinę kiekvieną iš akmenų. Nesvarbu, ar jis kertinis akmuo ar ne, bet tie akmenys gali papasakoti visumą".

K. Pikūnas paantrino, kad vienas iš pagrindinių tikslų sudarant šią knygą buvo perteikti modernios Lietuvos istoriją per žmones.

JAV gimęs ir augęs dr. D. Udrys kalbėjo: „Mes JAV labai pripratę girti tokius produktus, labai džiaugtis - super!, puiku!, fantastiška! Bet būdamas Lietuvoje išmokau vieną svarbų daugiau lietuviško stiliaus komplimentą - gėdos tikrai nedaro. Paėmęs knygą į rankas, tikrai, labai apsidžiaugiau: kokybiškai išleista, istorijos ne tik įdomios, bet ir kupinos šilumos. Tas emocinis ryšys, žmogiškumas yra svarbesnis negu bet kokie pastatai, net ir mūsų puiki gamta".

Dr. N. Černiauskas sakė: „Bevartydamas šitą leidinį pagalvojau, kad lietuviai, kai jie tik tapo kažkiek laisvi, - tiek socialine, išėjus iš baudžiavos, ar politine prasme, prasidėjo nenutrūkstama kelionė po pasaulį, ir tai tęsiasi jau 150 metų. Dar labai nedaug kas bandė Lietuvą pasaulyje ar pasaulį Lietuvoje taip apibendrintai pateikti. Nors turime tokią 80 metų tradiciją, jau legendiniame Adolfo Šapokos redaguotame vadovėlyje „Lietuvos istorija" jau yra didžiulė dalis, skirta lietuviams pasaulyje, Lietuvos pateikimui už jos ribų. Turime neseniai išleistą profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus veikalą, bet tokiu moderniu požiūriu dabar istorija kuria ir perteikia patys žmonės - tie, kurie pasakoja savo išgyvenimus apie Lietuvą, savo darbus, kūrybą, tapatybę. Tai yra pirmoji sėkmės istorija, kurią reikia pasakoti pasauliui, norint išsiskirti. Čia žmogus yra kertinė figūra".

Užsienyje gyvenantys lietuviai - dalis mūsų šalies

Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) veiklos principuose rašoma: „Lietuviai, gyvenantys už Lietuvos ribų, ir lietuviai, gyvenantys Lietuvoje, yra nedalomoji tos pačios lietuvių tautos  dalis". Šis PLB veiklos principas ne kartą skambėjo knygos „Passport" pristatymo metu.

 „Labai nuosekliai ir originaliai inkorporuoti mūsų išeiviai ir emigrantai. Taip inkorporuoti, kad žiūrint tą knygą net neapsiverčia liežuvis ištarti žodžius - emigrantas ar išeivis. Jie yra dalis mūsų šalies", - pristatymo metu kalbėjo dr. E. Jaškūnienė.

Menotyrininkė taip pat akcentavo ir įdomiai integruotus praeities, istorinius įvykius, istorinius diskursus apie tam tikrus Lietuvos įvykius, kurie atrinkti ne tam, kad pasidžiaugtumėm, ką mes čia kažkur už kokio kampo nuveikėm. O iš tikrųjų išfiltruoti įvykiai, kurie yra įdomūs ir, tikrai, daro įtaką užsienio skaitytojui.

Dr. D. Udrys sakė: „Buvo užsiminta, kad šioje knygoje jau beveik nėra skirtumų tarp lietuvių, gyvenančių užsienyje ir Lietuvoje. Tai labai gražu. Prisimenu pačioje pradžioje, kai dar Lietuva buvo pakeliui į laisvę, ne visada buvo darnus ir glaudus bendradarbiavimas tarp lietuvių, koks dabar yra. Galime tuo dabar pasidžiaugti. Anksčiau buvo daugiau nepasitikėjimo, nesusipratimų, nes žmonės buvo kitokie. Tada tie skirtumai atrodė svarbesni negu bendrumai. Dabar matosi, kad bendrumai mus jungia, o skirtumai, kurie išlieka, yra įdomūs".

 „Knyga parodo Lietuvą gyvybingą, optimistišką. Tas bendrumas... Tikrai, jūs labai gerai pastebit, kad visi lietuviai yra Lietuva", - kalbėjo prof. V. Landsbergis. Tačiau kalbėdamas apie Lietuvos ateitį profesorius uždavė klausimą, ar jinai nori būti kaip Lietuva. O būti visur pasaulyje tai ne tas pats. Reikia būti Lietuvoj. „Čia labai gražiai parodyta Lietuva visur, reikšmingumas Lietuvos, kuri yra pasaulyje. Bet jeigu ji sumenksta savo šaknyje, prie savo šaltinio, jeigu žmonės nebenori joje gyventi, o nori ieškoti laimės kitose geografinėse vietose, čia yra skaudus klausimas", - tęsė profesorius.

Fotoesė apie Sąjūdžio laikus

K. Pikūnas, kalbėdamas apie knygos turinį, pristatė ketvirtos dalies herojų žurnalistą ir fotografą Z. Kazėną:

„Man buvo didžiulė garbė ir džiaugsmas susipažinti su Zinu Kazėnu, kuris 1988-1991 m. buvo Sąjūdžio fotografu ir įamžino to meto įvykius Lietuvoje. To mūsų fotoesė, kurį sudaro 24 puslapiai, tikslas - parodyti Lietuvą, kokia ji buvo tuo metu. Labai apsidžiaugėme sužinoję, kad Zinas buvo vienas iš tų fotografų, kuris nufotografavęs visada užsirašydavo vietą ir datą, kas tuo metu buvo pakankamai reta. Tai padėjo kiekvieną nuotrauką susieti su konkrečiais įvykiais nuo pirmos Lietuvos vėliavos pasirodymo Katedros aikštėje iki tol, kol vėliava iškilo Lietuvos Respublikos Seime.

Buvo džiugu, kad prie šito fotoesė prisijungė ir režisierius Vincas Sruoginis, kuris gimęs ir augęs Naujajame Džersyje (angl. New Jersey). Fotoesė yra Z. Kazėno citatų, kurios dar gyviau perduoda tą jausmą, kuris buvo per tuos kovos už laisvę metus".

Zinas Kazėnas pasidžiaugė, kad buvo įvertintos jo nuotraukos ir gausiai panaudotos solidžiame ir išskirtiniame leidinyje.

Dr. N. Černiausko paprašytas žodį apie Sąjūdį tarė prof. V. Landsbergis: „Fotografijos labai daug sako. Aš manau, kad jų čia per mažai. Sąjūdis tada parodė, kad Lietuva dar gyva ir nori būti gyva. Ir išėjo jinai į areną dar kartą, kad gyventų. Lietuva gyvybinga. Man patinka, kad daug vietos yra Jonui Mekui, daug vietos Sąjūdžiui. Tegul būna tokie akcentai. O Žalgirio mūšiui beveik nėra vietos. Net Sausio 13-ąjai mažai vietos. Bet Sąjūdis toks reiškinys, kuris pasako, o vis dėlto mes esam, mes galim. Čia knyga apie lietuvių tautos sėkmę. Pirmoji sėkmė, kad tauta išliko. Jos turėjo nebūti. Tauta atsigauna, atgimsta, o po to vėl skęsta. Dabar skęsta alkoholyje, pesimizme, neapykantoje. Teigiamas dalykas, kad ši knyga atsirado. Ir tie lietuviai visame pasaulyje, kurie nebekalba, kurių vaikai nebekalbės lietuviškai, pasižiūrėję pasakys: „O visai neblogai, kad mano senelis buvo lietuvis. Jie šio to verti, ne iš kelmo spirti". Sąjūdis ką padarė - pasaulyje atsirado daug lietuvių".

Dr. E. Jaškūnienė palinkėjo K. Pikūnui įgyvendinti savo ambicingas idėjas ir išleisti visą seriją leidinių apie Lietuvą. Pažvelgti į Lietuvą kitu rakursu, sugalvoti naujų koncepcijų. Ir išreiškė viltį, kad kiekvienas leidinys bus vis tobulesnis.

Šiltus padėkos žodžius knygos sudarytojas K. Pikūnas siunčia JAV gyvenančiai kalbos redaktorei Giedrei Kazlauskas.