„Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu", - sakė Leonidas Donskis, kurio publicistiką surinko žurnalistė Birutė Garbaravičienė į knygą ir ją „Tyto alba" leidykloje išleido prieš pat Kalėdas.
BIRUTĖ GARBARAVIČIENĖ
Birutė Garbaravičienė - žinoma žurnalistė, filologė, visuomenės veikėja, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus valdybos pirmininkė, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę" valdybos narė, buvusi LRT laidos „Be pykčio" redaktorė, knygos „Pokalbiai be pykčio" sudarytoja.
„Knyga „Leonidas Donskis: Man skauda" radosi iš noro ir pareigos sudėti į knygą ir šiandien aktualius, galbūt net pranašiškus filosofo tekstus, mokančius išminties ir tolerancijos. Čia ir visuomenės diagnozės, politologinės įžvalgos, kultūros ir švietimo problemos, svarstymai apie universitetų būklę ir tai, kas visada rūpėjo Leonidui, - žmogiškumo, apšvietos, garbingo žaidimo, orumo, tolerancijos, visuomenės atvirumo refleksijos, bandymas suprasti ir išgirsti kitą ir kitokį, dalintis savo ir kitų išmintimi. Tai filosofo mintys, kviečiančios dialogui, sako Birutė Garbaravičienė. - Leonido Donskio mirtis sukrėtė - staiga, per anksti, nebus, kas jį pakeičia... Dar ir šiandien, po šešerių metų, daug kas sako, kad viešajame diskurse labai trūksta Donskio, jo gebėjimo kalbėti ir susikalbėti be pykčio ir šališkumo, jo ypatingos asmenybės šviesos ir jautrumo. Būtent jautrumo, nes jam skaudėjo tai, kas vyksta su mumis ir aplink mus. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis labai daug dirbo, tarsi skubėjo pasakyti ir parašyti kuo daugiau. Jo tekstų, komentarų ir įžvalgų buvo ir televizijoje, ir spaudoje, ir portaluose. Jau seniai svarsčiau, kad plačiai išsibarsčiusią to meto publicistiką verta sudėti į knygą, nes ji ne tik byloja apie tai, dėl ko skaudėjo Leonidui, bet ir yra mūsų laiko liudytoja, aktuali ir šiandien, tarsi brandžios pamokos - išskaudėtos, paremtos gilia patirtimi, paženklintos žaižaruojančia erudicija".
„Nuostabi prieškalėdinė dovana - kolegės, žurnalistinės Vinco Kudirkos premijos laureatės Birutės Garbaravičienės sudaryta ir išleista knyga ,,Leonidas Donskis: Man skauda. Vėlyvoji publicistika", - sako žinomas žurnalistas Vidas Mačiulis. - Ačiū Birute, už tokį buvusio bendradarbio ir bendraminčio Leonido Donskio įamžinimą ir už tai, kad savo kūryba garsini Lietuvos žurnalistiką".
APIE LEONIDĄ DONSKĮ
Leonidas Donskis (1962 - 2016) filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės veikėjas ir politikas.
1980 m. baigė Klaipėdos 19 (dabar „Martyno Mažvydo" progimnazija) vidurinę mokyklą. 1985 m. baigė lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos Teatro meno fakultete. 1985-1987 m. laisvo klausytojo teise stažavosi Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, kuriame įgijo sertifikatą tolygų magistro studijoms. 1987-1990 m. mokėsi Vilniaus universiteto Filosofijos katedros aspiratūroje. 1990 m. gruodžio 11 d. VU apgynė disertaciją tema „Kultūros krizės ir jų filosofinė refleksija (O. Spenglerio, A. Toynbee ir L. Mumfordo istoriosofinių koncepcijų istorinė-metodologinė analizė)",[2] filosofijos mokslų kandidatas (Vilniaus universitetas), 1999 m. gegužės 15 d. Helsinkio universitete apgynė disertaciją „The End of Ideology and Utopia? Moral Imagination and Cultural Criticism in the Twentieth Century: Introduction", socialinių mokslų daktaras.
PEDAGOGINĖ IR MOKSLINĖ VEIKLA
1985-1987 m. Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų stažuotojas tyrėjas, dėstytojas, 1991- Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų Visuomenės mokslų katedros vyr.dėstytojas, 1991-1997 m. Klaipėdos universiteto (KU) Filosofijos katedros vedėjas, 1995-1997 m. KU Socialinių mokslų fakulteto Lyginamųjų civilizacijos studijų centro direktorius. Vienas iš universiteto Klaipėdoje įkūrimo idėjos autorių.[3] 1990-2000 m. KU Senato narys; nuo 1993 m. Klaipėdos universiteto docentas. 1991-1993 m. filosofijos ir kultūros filosofijos dėstytojas Vilniaus universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. 1997-2002 m. dėstė ir dirbo tyrėju JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose bei tyrimų centruose.
Nuo 2002 m. - VDU Politologijos katedros profesorius ir Išeivijos studijų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas. 2003-2005 m. - VDU Filosofijos katedros vedėjas, Helsinkio universiteto docentas. 2004 m. VDU atliko habilitacijos procedūrą (humanitariniai mokslai, istorija - darbai iš idėjų ir sąmoningumo istorijos). 2005 m. VDU Senatas suteikė profesoriaus pedagoginį vardą. 2005-2009 m. - VDU Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius. Nuo 2005 m. - VDU Senato narys. 2014-2015 m. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto mokslo prorektorius. Nuo 2015 m. VDU profesorius ir vyr. mokslo darbuotojas.
Tyrimų sritys ir studijų laukai - civilizacijų analizė, sąmoningumo istorija, politinių idėjų istorija, Rytų Europos idėjų istorija, Baltijos studijos, istorijos filosofija, kultūros filosofija, literatūros filosofija. Probleminiai židiniai - moralinė vaizduotė, moralinės biografijos, tapatybė, politika ir literatūra, socialinė kritika. L. Donskis pirmininkavo 3 daktaro disertacijų gynimo mokslo taryboms, oponavo 7 daktaro disertacijoms, dalyvavo 17 daktaro disertacijų gynimo mokslo tarybose, 4 habilitacijos procedūros komisijose.
POLITINĖ VEIKLA
2009-2014 m. Europos Parlamento narys. Išrinktas į Europos Parlamentą Liberalų sąjūdžio (LRLS) rinkiminiame sąraše (kandidatavo 1-uoju numeriu; už LRLS balsavo 7,36 % rinkėjų), vienintelis LRLS atstovas EP.
Leonidas Donskis dirbo Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijoje (ALDE), kuri yra trečia pagal dydį politinė grupė Europos Parlamente. L. Donskis buvo Vystymosi komiteto ir Žmogaus teisių pakomitečio narys, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pavaduojantis narys, ES ir Armėnijos, Azerbaidžano ir Gruzijos parlamentinio bendradarbiavimo delegacijos narys, taip pat ES ir Moldovos parlamentinio bendradarbiavimo komiteto ir delegacijos ryšiams su Izraeliu pavaduojantis narys, EURONEST parlamentinės asamblėjos narys bei Europos ir Viduržemio jūros šalių parlamentinės asamblėjos EMPA pavaduojantis narys.
IDĖJOS
Leonidas Donskis daug dėmesio skyrė šiuolaikinės visuomenės sanklodos, kurią, pagal Z. Baumaną, vadino „takiąja postmodernybe", kritikai. Filosofas kaip didžiausią pavojų žmonijai įžvelgė technokratijos, informacijos pertekliaus (hiperkomunikacijos), technologijų skverbimosi į žmogaus gyvenimą sukeliamą žmogiškų santykių, žmogiškumo atrofiją. Jis buvo itin kritiškas kapitalistiniam vartotojiškumui, nuolatinės kaitos, raidos skatinimui, kuris, jo teigimu, neleidžiąs žmogui „likti pačiam sau", patirti etinės refleksijos, susivokti, į tokią spartą įtrauktas žmogus „nesiima uždavinio savo gyvenimu išmėginti dalykų tikrumą, jų autentiškumą". L. Donskis pabrėžė empatijos, žmogiškumo, etiškumo svarbą, kurią supriešino su intelektualumo, žinių kaupimo iškėlimu. Sekdamas Baumanu, L. Donskis naudojo adiaforizacijos sąvoką, kaip išreiškiančią dabartinį techninį žmonių tarpusavio santykį - žmonės vienas per kitą tenkina rinkos poreikius, bet nyksta etinis santykis, žmogus paverčiamas statistika. Technologijų plėtra jomis nesinaudojančius palieka atskirtyje, „gėdina".
Komentarai (1)