2024 m. gruodžio 27 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Jeronimas Laucius: “Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį”

2014-09-22
 
 

Jeronimas Laucius

Kai aš kam nors prasitariu, kad pats gulėjau Vasaros 5 ligoninėje (Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre), neretas tiriamai nužvelgia mane, lyg ieškodamas mano elgesyje kokių nors keistumų ar net beprotiškumo požymių, mintyse tarsi didžiuodamasis, tarsi aukštindamas save, kad jis „normalus", kad jis dvasiškai „kietas" ir jam jokie psichologų, psichoterapeutų patarimai, jokie jų receptai nereikalingi. Ne taip, kaip tau, tai yra - man.

Dvasinė, kaip, beje, ir fizinė, žmogaus sveikata prašosi nuolatinio rūpesčio, nuolatinių pastangų, higienos laikymosi, šiuo atveju, dvasinės, psichologinės higienos laikymosi.

Siela yra nematoma, bet jos pasaulis pasiekiamas mintimis, jausmais. Mintimis, emocijomis, išgyvenimais ji džiuginama, sotinama, o kartais liūdinama, sargdinama.

Kai mūsų mintys nuolat užimtos buitimi, darbu, karjera, kai žmogus vis greitėjančiu tempu sukasi gyvenimo verpetuose, tie verpetai nejučia jį įtraukia į tamsią gelmę, nutempia į depresijos liūną.

Kol tas dugnas nėra pasiektas, kol sielos šauksmas lieka neišgirstas per nuolatinį buities skubėjimą, neretas net nesusimąsto apie savo sielą, net apie tai, kad ją iš viso, kaip didžiausią Kūrėjo dovaną, turi. Jis laiko save„kietu", galbūt užvaldžiusiu net daugiau materialinių turtų už kitus arba energingiau to siekiančiu - vadinasi, tvirtuoliu, stipruoliu, sveikuoliu.

Išstumta iš minčių, jausmų lauko siela kenčia tyliai. Kentėdama negali duoti, dovanoti žmogui to, ką ji gali ir turi savyje - tikro gyvenimo džiaugsmo, gyvenimo meilės, gyvenimo pajautos.

Ji negali suprasti net savo pačios būsenos, pajausti, kada artėjama prie tos ribos, kada nerimas, baimė, nepasitikėjimas savo jėgomis viršija pozityvios savivertės jėgas, kada, kaip sakoma, žmogus „lūžta" nuo savo paties nebevaldomų minčių, sušalusių jausmų.

Visiems žinomi tie statistiniai faktai, kad mes, lietuviai, gindamiesi nuo užvaldžiusio nerimo, daugiausiai Europoje naudojame antidepresantinius vaistus, mūsuose daugiausiai savižudybių (vadinasi, tie vaistai mūsų negelbsti), šėlsta alkoholizmas, patyčios, esame vieni liūdniausių ir t. t.

Tos psichologinės negatyvumo apraiškos turėtų veikti kiekvieną mąstantį žmogų, skatinti jį imtis konkrečių veiksmų, padėti tiems nuo gyvenymo negandų žmonėms atrasti prarastas jėgas, sušildyti sužvarbusią sielą. Siela kiekvienam žmogui - visas jo pasaulis.

Sušalusi siela - šaltas visas pasaulis.

Jei Tau pasaulis šaltas - sušildyk jį. Šie iš kažkur pasiekę žodžiai mane, kaip žmogų, rašytoją, kaip pozityvistą, prieš porą metų ir paskatino atrasti kelią į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą, visuomenėje žinomu Vasaros 5 vardu, kur aš buvau suprastas ir priimtas žinomo gydytojo psichoterapeuto, kelių knygų autoriaus Aleksandro Alekseičiko.

Man buvo sudaryta galimybė dalyvauti jo gydymo darbuose, vedamuose grupiniuose užsiėmimuose, seminaruose. Aš galėjau (ir galiu) ne tik aktyviai dalyvauti, bet ir bendrauti, kalbėtis su besigydančiaisiais, kaupti medžiagą knygoms, kurios galėtų visiems skaitytojams padėti geriau pažinti tuos kelius, ilgainiui nuvedančius link depresijos, geriau suprasti savo paties dvasinę būseną, atidžiau elgtis su pačiomis didžiausiomis gamtos, Kūrėjo mums duotomis dovanomis - savo dvasia, siela, jausmais, mintimis.

Taip bendraujant su atsidavusiu savo profesijai, ligoniams gydytoju psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku ir jo skyriumi gimė trys knygos: „Atsisveikinu su depresija. Besigydančiųjų Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre (Vasaros 5) istorijos", „Laiškai iš Vasaros 5. Besigydančiųjų nuo depresijos žmonių laiškai. Jų išgyvenimai ir patirtys", „Dėl savęs, tavęs, nesvetimo. Pamąstymai apie dvasinę sveikatą, reikalaujantys pačio skaitytojo pritarimo, papildymo ir išpildymo".

Jos pasklido ir sklinda tarp besigydančiųjų, mano vedamų seminarų metu, „Pozityvistų klubo" ir kitų renginių metu.

Norėdamas geriau, taip sakant, iš vidaus pažinti šiame Psichoterapiniame skyriuje besigydančiųjų dalią, jų sveikimo proceso eigą, pačiam patirti, ką jaučia besigydantys ne mums „įprastas" kūno, somatines ligas, o savo susirgusią sielą, kuri, kaip neretas mano, kad ji „gyvena" savo atskirą, nepriklausomą nuo žmogaus gyvenimą, į kurį žmogui kištis kaip ir nevalia, išsakiau norą rašyti šią knygą tik pačiam nors trumpam pabuvus „pacientu".

Aleksandro Alekseičiko dėka man buvo suteikta tokia galimybė ir taip aš vieną dieną, vieną naktį ir dar iki kitos dienos vakaro tapau Psichoterapinio skyriaus tikruoju ir ne visai tikruoju „pacientu".

Tos kabutės gana sąlygiškos. Vargu ar atsirastų tarp mūsų, įskaitant ir pačius gerbiamus psichologus, toks absoliučiai dvasiškai tobulas, toks dvasinis Apolonas? O jei ir atsirastų, tai, ko gero, turėtų būti pirmas šio skyriaus pacientas.

Klausti, abejoti, nerimauti, ieškoti tobulumo yra visiems mums būdingas bruožas, nepabaigiamas procesas.

Iškart galiu pasakyti, kad skirtumas tarp to dvejus metus trukusio bendravimo psichoterapinės grupės užsiėmimų metu ir tikro „ligonio" gyvenimo, jo pajautų ir supratimo tikrai yra. Tą skirtumą vykusiai apibūdina istorija apie poną, kuris norėjo išmokti kalvio amato stebėdamas jo darbą iš stiklinės būdos. Kaip žinia, po to „mokslo" jis tesugebėjo nukalti šnipštą...

Gyvenimas laikantis visų Psichoterapinio skyriaus taisyklių, jų taikymas sau, bendri užsiėmimai, bendravimas iki išnaktų davė daug prasminio suvokimo. Tai dar labiau padidino mano, kaip rašytojo pozytivisto, norą visą savo gebėjimą atiduoti psichologinės higienos, kaip dvasinės sveikatos pamato, dvasinės stiprybės sklaidai.

Jei šią knygą skaitysite ne kaip kažkokį nuotykį, o kartu sąmoningai dalyvausite ieškojimo kelyje, tai iš naujo dar tvirčiau įsitikinsite tuo, ką galbūt ir žinojote, bet ką kasdieniai rūpesčiai išmetė iš prioritetinės atminties į pasąmonės dugną: būtina nuolat prižiūrėti, saugoti, branginti ne tik automobilį, namą, kiemą, bet ir savo sielą. Kaip patį didžiausią turtą.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-09-22 15:50
 
 

Komentarai (7)

Jūsų el. paštas

Juozas

2014-10-04 22:51

Linkiu Tau, Jeronimai, sėkmės. Matosi, kad kai kurie Tau pavydi, o Tu dar daugiau juos erzink

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Donata

2014-10-04 08:44

Pritariu gerbiamo rašytojo J.Lauciaus veiklai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Patarėjas

2014-10-04 08:38

Jurgai - įsipilk 100 gramų ir iškart sušilsi.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašiniai

2014-09-27 14:42

Nesu jo sutikusi,bet jo knygos tiesiog gydo sielą

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jurga

2014-09-26 08:26

O kas mane sušildis???

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Birutė

2014-09-24 17:22

O Man patinka jo mintys.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jeronimo rašiniai

2014-09-23 18:15

įdomūs ir teisingi,bet jo elgesys ir kalba kelia šiurpą--puikybė,neklystamumas...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media