Archyvas :: Visur ir visada – būti tarp žmonių
Almanachas "Žurnalistika 2008"
Almanachas "Žurnalistika 2009"
Almanachas "Žurnalistika 2010"
Almanachas "Žurnalistika 2011"
Almanachas "Žurnalistika 2012"
Almanachas "Žurnalistika 2013" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2013" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2021" I dalis Almanachas "Žurnalistika 2021" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2022" I dalis
|
||||||||
Archyvas :: Visur ir visada – būti tarp žmonių2022-03-19
Stasys Lipskis
Taip pavadintas įžanginis straipsnis naujoje žurnalisto Jono Laurinavičiaus knygoje „Po laiminga žvaigžde". Autorius prisipažįsta, kad su žurnalisto bloknotu jis per gyvenimą žygiuoja štai jau septyniasdešimt metų. Per šį laikotarpį sutikta begalė gražių žmonių, įsimintinų asmenybių. Iš tų šimtų sutiktųjų naujoje autoriaus knygoje spausdinama apie trisdešimt portretų bei esė - juose atsiveria įspūdinga geraširdžių žmonių panorama, ryškėja nuostabaus charakterio asmenybės, su kuriomis verta susipažinti kiekvienam skaitytojui, paėmusiam į rankas Jono Laurinavičiaus knygą. „Žurnalistika - tai profesija be kasdienybės rutinos, tai kūryba, kuri spindi visomis vaivorykštės spalvomis, tai darbas be monotonijos,- rašo knygos autorius.- nenusibosta, nepapilkėja, neįkyri, o tik vis daugiau tave užveda, įkaitina, užburia. Nes tu nuolat esi karščiausių įvykių sūkuryje, susitinki su įvairiausių profesijų, išsilavinimo, politinių pažiūrų, socialinės padėties, tikybos, rasės žmonėmis, daugiausia išskirtinių biografijų. Vieni susitikimai spontaniški, trumpalaikiai, kiti apgalvoti, parengti, laukiami, kartais besitęsiantys metų metus". Rašyti apie žmones Jonui Laurinavičiui visada buvo maloniausia. Todėl malonu ir skaityti knygą, atrasti joje įdomiausių asmenybių, klausyti reto grožio poringių apie žmogaus darbus, jo kasdienybę, jo mąstymo atspindžius. Kiekvienam herojui Jonas Laurinavičius suranda įdomių štrichų, papasakoja tokių negirdėtų epizodų, kurie mums ir apie žinomas asmenybes atveria nuostabiausių gyvenimiškų akimirkų. Štai legendinis bokso karalius Algirdas Šocikas. Regis, savo metu jau rašytas ir aprašytas. O Jonas Laurinavičius atranda naujų štrichų, pažeria įdomiausių epizodų, kuriuos skaitydami mes dar kartą prisimename žmogų, kadaise garsėjusį ne tik Lietuvoje. Netikėtomis, subtiliomis detalėmis piešiami ir daugeliui mūsų gerai žinomų menininkų - Jono Mikelinsko, Marcelijaus Martinaičio, Pauliaus Širvio, Kazio Bradūno, Edmundo Arbo-Arbačiausko portretai. Sodriu žvilgsniu Jonas Laurinavičius mums porina ir apie gerai žinomų žmonių - profesorės Onos Voverienės, žurnalisto Juliaus Norkevičiaus, rašytojo Edmundo Malūko biografijas. „Laikas nenumaldomas, su juo nepasiderėsi: jo vis mažiau palieka mano bendraamžių, pėdinančių klevų lapais nuklotais parkų takais takeliais",- rašo knygos autorius. Iš gyvenimo jau išėjusiuosius žmones Jonas Laurinavičius, tarsi atsidėkodamas jiems už ilgametę draugišką bendrystę, prisimena antrojoje knygos dalyje „Palydietieji". Čia naujomis varsomis suspindi mūsų atmintyje dar gyvi rašytojai Algirdas Pocius, Algimantas Zurba, Vladas Buragas, Jonas Užurka, dvasininkai Ladislovas Baliūnas, monsinjoras Vytautas Kazys Sudavičius, žurnalistai Vaclovas Paulauskas, Algis Kusta, kultūros veikėjai Irena Seliukaitė ir Alfonsas Čekauskas. Baigdamas naują savo knygą Jonas Laurinavičius prasmingai rašo, jog laikas dosnus tiems, kurie jį vertina, brangina, kurie šios dienos darbų neatideda rytojui, o imasi padaryti šiandien, dabar. Nes juk, anot autoriaus, svarbiausias žmogaus tikslas - įprasminti savo buvimą atminties ženklais, pagal savo sugebėjimus ir galimybes stengtis padaryti savo kraštą dar gražesnį, dvasingesnį, spalvingesnį, kad šviesiau jame būtų gyventi tavo vaikams, anūkams, visiems, kas ateis po tavęs...
Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-03-19 15:43
Rašyti komentarą |
||||||||
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba. Sprendimas: Fresh media |
Komentarai (0)