2022 m. gegužes 23 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Dr. Algirdas Matulevičius: vydūniečiai apie genialųjį Vydūną

2022-01-12
 
Vydūnas

Vydūnas


Dr. Algirdas Matulevičius

 


Neseniai išleista Vydūno draugijos įkūrėjo, ilgamečio pirmininko (dabar - garbės pirmininkas) dr. Vaclovo Bagdonavičiaus ir aktyvios vydūnietės prof. dr. Aušros Martišiūtės - Linartienės kapitalinė monografija „Vydūnas" (728 psl., gausu autentiškų iliustracijų.) Ji skirta asmenybės, kokių reta Europos kultūroje, 150-mečio sukakčiai (1868-2018). Išleido mano „gimtasis" Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (enciklopedijų ir monografijų leidyboje dirbau 43 metus). Autoriai, aukšto intelekto mokslininkai, atliko, sakyčiau Heraklio žygdarbius. Kolegą Vaclovą Bagdonavičių seniai vadinu antruoju Vydūnu. Kas paskaitys šią tautai ir kiekvienam jos žmogui naudingą knygą, tuo mano apibūdinimo teisingumu įsitikins pats.
Monografijoje pateikta išsami žymaus lietuvių mąstytojo, dramaturgo, Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjo, choro dirigento, lietuvių teisių gynėjo, lietuvininko patrioto, Šilutės krašto autochtono biografija. Nagrinėjama jo filosofija ir sąsajos su senovės indų pasaulėžiūra, su gandizmu, parodomas jo įnašas į Europos demokratinę sistemą, išryškinamos jo skelbiamos taikaus tautų sambūvio idėjos. Monografijoje atskleidžiamas tikėjimas Absoliutu, Visatoje nustatyta Dievo tvarka, Šventraščio nuostatomis grįsta mąstytojo gyvensena, parodoma vydūniškoji senovės baltų tikėjimo ir krikščionybės santykių samprata. Kaip leitmotyvas monografijoje skamba Vydūno tikėjimas lietuvių tautos gyvastingumu ir jo pastangos žadinti tautos sąmoningumą , sudaryti sąlygas ugdytis aukštos kultūros dvasingai asmenybei, kaipo to gyvastingumo ir kūrybinio augimo garantui.
Monografijos autoriai Vydūną parodo kaip ypatingą fenomeną Europos kultūroje ir jos religiniame gyvenime. Jis išryškėja ne tik kaip genialus įvairiapusiškas mąstytojas, bet ir kaip didysis Mokytojas, pranašas, žmogaus sielos gydytojas. Aš Vydūną priskirčiau prie Šventųjų, prie tokių asmenybių, kurių pasaulio istorijoje nedaug. Tai tarytum naujausių laikų Dievo pasiuntinys (sakykim, kaip žydų Mozė). Nelengva įminti Vydūno fenomeno mįslę, kuri yra kaip koks kosmosas. Knygos autoriai ją įminė.
Monografijos dvi dalis (Gyvenimo ir veiklos kelias ir Neteikiu visai naujų, grynai savo pažinimų: filosofijos idėjų sistema) parašė dr. V. Bagdonavičius, trečiąją (Vydūno dramaturgija) - prof. dr. A. Martišiūtė-Linartienė.
Įvado pradžioje cituojami jau senstančio mąstytojo žodžiai: „O tik labai norėčiau, kada teks gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs". Vydūno misiją žmonijai Jonas Mekas taip apibūdino: „Kristus ir Sokratas mokė savo gyvenimais. Iš visų lietuvių filosofų Vydūnas gal arčiausiai priėjo prie to". V. Bagdonavičius pastebi, kad jo fenomenas „visą laiką buvo ir tebėra, kaip tas sfinksas - slėpiningas". Savo gyvenimu, originalia kūryba jis keistokas, betgi visi genijai yra keisti, nes išsiskiria iš visuomenės savo intelektu, erudicija. Vydūnas buvo vertas Nobelio taikos premijos (būta siūlymų), betgi jis ne vokietis, ne anglas ar prancūzas, o grynas lietuvis (lietuvininkas). Vesdamas ekskursijas po Karaliaučiaus kraštą aš keliauninkams teigiau: jei Vydūnas būtų buvęs vokietis, jo vardas skambėtų kaip žymiausio Europoje filosofo bei teosofo. Jo ir mūsų laimė, kad pedagogas tėvas Anskis Storostas (buvo Pilkalnio apskrities Naujakiemio liaudies mokyklos mokytojas) ir motina Marija Ašmonaitė buvo lietuvininkai autochtonai. Ypač tvirta lietuvininkė buvo pamaldžioji motina, turėjusi didelės įtakos sūnui Viliui (Vilhelmui Storostui, ilgainiui pasivadinusiam šviesulio vardu Vydūnas). XIX a. antrosios pusės prievartinės germanizacijos Prūsijos karalystėje sąlygomis tautiškai apsispręsti - tapsi vokiečiu (sotus gyvenimas, galbūt aukštos pareigos ir kt.) ar liksi pagal kraują ir protėvius lietuviu (žemas statusas visuomenėje, „aukštesniosios nacijos" panieka lietuvių „žemesnei" kultūrai, „atsilikusiai" tautai, apskritai lietuvybės žeminimas) - buvo sunku. Viliukas po dvejonių pasirinko lietuvybę. Bus jau 50 metų, kai aš, rašydamas disertaciją apie lietuvių tautinę padėtį Mažojoje Lietuvoje, priėjau išvados: kas iš lietuvių norėjo materialiai geriau gyventi, turėjo tapti (užsirašyti) vokiečiu., t. y. išduoti savo protėvius, savo giminę ir tapti jai svetimu. O kas tokiems „išdavikams" atsitinka, žinome ir iš mūsų Lietuvos praeities ir netgi dabarties.
Visgi noriu pacituoti ant veikalo viršelio užrašytas trijų intelektualų mintis apie „Spindulį amžinosios begalinės šviesos". Vincas Mykolaitis-Putinas: „Vydūno asmuo, principai ir gyvenimas, mokslas ir kūryba sudaro vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei vieningumu <...>". Vytautas Landsbergis: „Mums šiandien verta ir prisiminti, ir dar geriau suvokti, jog didis Mažosios Lietuvos sūnus buvo ir vėl parėjo kaip didis visos Lietuvos mokytojas. Geriausia pamoka būtų jo gyvenimas ir darbai; jie rodyte rodė, kad meilė ir santaika yra galų gale stipresnės už neapykantą ir prievartą". Vytautas Bičiūnas: „Vydūnas kalba į mus savo raštais, kalba, gyvu žodžiu, bet už vis labiau prakalba savo gyvenimo pavyzdžiu, iš kurio trykšte trykšta jo asmenybės taurumas, jo dvasios visatingumas ir artimumas ne tik lietuviui, bet ir kiekvienam žmogui, kuriam žmoniškumas nėra tuščias daiktas".
2018 m. buvo paskelbti Vydūno metais, Lietuvoje ir užsienyje įvyko daugybė prasmingų renginių, Vydūno vardas skamba visame pasaulyje. 1993 m. apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Tamsoje būti šviesa" (rež. Zacharijus Putilovas), 2018 m. per Lietuvos televiziją rodytas dar vienas filmas - „Išminties mylėtojas" ( autorė Edita Mildažytė).
Kaip rašo monografijos autoriai, svarbiausioji Vydūno filosofinio, literatūrinio, eseistinio palikimo dalis pastaraisiais metais išleista keliais tomais, fotografuotiniu būdu publikuojami atskiri veikalai. Išleista 10 autorinių Vydūno gyvenimą, grožinę kūrybą bei filosofiją tyrinėjančių knygų, kolektyvinių rinkinių, parašyta keli šimtai mokslo ir populiarių straipsnių. Skaudu, kad Vydūno raštų leidybos neremia valstybė. O kiek išleista puošnių, bet menkaverčių, skurdaus turinio, menkinančių lietuvybę knygų! Vydūniečių bei Mažosios Lietuvos patriotų pastangomis Klaipėdoje 2019 metais Vydūnui bus pastatytas paminklas. Vydūnas, sovietmečiu ignoruotas, atkurtoje Lietuvos valstybėje grąžintas į universitetų, gimnazijų bei vidurinių mokyklų mokymo programas. Šį milžinišką darbą atliko energingai veikianti Vydūno draugija! Jos rūpesčiu 1991 m. spalio 19 d. iš Detmoldo (Vokietija), kur po karo gyveno Vydūnas, buvo parvežti ir prie Rambyno esančiose Bitėnų kapinėse (dabar nuolat tvarkomose šios draugijos) iškilmingai valstybiniu mastu palaidoti Mokytojo palaikai. Iš Vokietijos (Flensburgo prie Baltijos) parvežus Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus palaikus (tas titulas tinka ir Vydūnui) ir 1993 m. gegužės 30 d. čia juos palaidojus, vėliau buvo palaidoti ir mūsų pažįstamo Vokietijoje mirusio Valterio Kristupo Banaičio, iš Australijos bei Vokietijos parvežti Tilžės Akto signatarų (kaip ir M. Jankaus) Valterio Didžio ir Jono Vanagaičio palaikai. Taip Bitėnų kapinės tapo Mažosios Lietuvos panteonu. Restauruotoje buvusioje Kintų mokykloje, kurioje Vydūnas mokytojavo, įsteigtas jo vardu pavadintas kultūros centras bei jam skirtas muziejus.
Kaip apibendrina knygos autoriai, Vydūnas atskleidė pačią žmogaus ir tautos esmę, tuo įnešdamas fundamentalų indėlį į teorinį tautos fenomeno pagrindimą, įtikinamai parodė, kad tautos gvybė slypi jos kultūroje, jos kūrybos galių raiškoje. Praktinio veikimo ir skelbtų idėjų vienovę įkūnijęs Vydūnas yra labai artimas Mahatmai Gandžiui. Šis laikomas indiškuoju neprievartinio pasipriešinimo teorijos ir praktikos klasiku, o Vydūnas - jo lietuviškuoju analogu, „susiformavusiu senovės indų išminties poveikyje". Jam svarbiausia vertybė - žmoniškumas, vidinė asmens laisvė. Vienok dėl laisvės klaidingo supratimo - siekti vien materialinės naudos, malonumų, palaidas gyvenimo būdas, drausmės, tvarkos stoka veda tautą į dvasinės kultūros krizę, į josios gyvybinių galių silpnėjimą, kartu - į visišką vidinės, tikrosios, laisvės praradimą, o tada galima prarasti ir politinę laisvę, valstybingumą. V. Bagdonavičius labai teisingai įžvelgia, „kad atotrūkis tarp valdžios ir tautos <...>, atsakomybės ir pareigingumo stoka, tautos elito dalies viešai demonstruojamas abejingumas etninei kultūrai ar netgi niekinantis požiūris į ją, tautinės savasties ugdymo eliminavimas iš švietimo sistemos <...>, menkavertės masinės kultūros skverbimasis į gyvenimą <...> sąlygoją tautos dorovės kultūros nuosmukį, tautos atsparumo nykimą".
Šiandieniniame valstybės gyvenime įsivyrauja „silpnybės - savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas". Oi kaip mums reikia mokytis iš Vydūno gyvensenos ir kūrybos. Blogybės (anot Vydūno, demonai) plinta kaip maras, žmonės tolsta nuo Dievo. To nepasakysi apie Lenkiją, kurios bažnyčiose pilna ir jaunimo. Būriais kasdien autobusais į Vilnių atvažiuojantys lenkai pirmiausia aplanko Aušros Vartus, maršalo J. Pilsudskio širdies kapą Rasose, Trijų kryžių kalną, o tik tada kultūringai eina į parduotuves! Lietuvių ekskursijos dažnai prasideda nuo parduotuvių. Ką ten bažnyčios, kultūros paminklai. Aš dažnai galvoju, kad „šėtonai" (nors jais netikiu) uždėjo nuodėmingą leteną „ant Lietuvos". V. Bagdonavičius kreipiasi į tautiečius: „Jeigu įveiksime savo tautinio nevisavertiškumo kompleksą, kuris kažkodėl labai madingas tapo ir dėl kurio visa, kas svetima labiau negu savo vertiname, ir pasižvalgysime po mūsų intelektinio ir dvasinio paveldo lentynas, o ten aptiksime Vydūno knygas ir ėmę jas skaityti, pamatysim, kad jose yra toji pati išmintis, kuri iš įvairių pasaulio išminties šaltinių sklinda, tik ji tampriai susieta su mūsų tautos realybėmis. Vydūno išmintis šiandien ne visiems yra patogi, o ypač nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas mūsų visuomenės nuostatas, menkinti dvasinės kultūros svarbą žmogaus gyvenimui". Globalizaciją (žmonijos vienijimąsi) Vydūnas suprato kaip procesą, kuris vienys tautas lygybės pagrindu, o ne varžys ar net naikins mažų tautų teises į laisvą nepriklausomą gyvenimą, į etninės kultūros plėtrą, gimtosios kalbos išsaugojimą.
Aktualios šiandienai ir Vydūno mintys apie karų priežastis ir jų skaudžius padarinius, galimybes jų išvengti, apie būtinybę žmonijai gyventi taikiai. Anot mąstytojo, karai kyla, kai žmonija nepaiso Dievo nustatytų sugyvenimo principų, ignoruoja žmoniškumo svarbą ir dėl to kyla žiaurumai, beprasmės žudynės. Godulys pinigams, didžiavalstybinis šovinizmas, fanatizmas ir fundamentalizmas, įspėja, knygos autoriai, ir šiandien yra karų, konfliktų šaltinis, tos nesantaikos, kuri, pūstelėjus „ypatingoms galioms", gali įsiliepsnoti neregėto baisumo trečiuoju pasaulio gaisru, kuriame gali sudegti visa, kas gyva. (Vydūnas 1928 m. parašė tragediją „Pasaulio gaisras" ; III leid. 2001 m. Vilniuje). Mąstytojas matė didelius mokslo laimėjimus, kurie kartais panaudojami ir griovimui, bet neprisideda prie dvasinės žmonijos pažangos. Iš esmės tas pats yra ir dabar. Žiaurumus tegali įveikti tik žmogaus dvasios galia. Prisiminkime Lietuvos laisvės lygos, Sąjūdžio neginkluotą dvasinį kultūrinį pasipriešinimą Sovietų Sąjungos režimui. Anot Vydūno, žmogus turi pasijausti esąs „spindulys amžinosios begalinės šviesos", kuri yra tikrojo žmoniškumo šaltinis. Žmoniškumo ugdymui turinčios būti konsoliduotos ne vien atskiro žmogaus, bet ir tautos, valstybės, jų sąjungų, visų konfesijų religijų pastangos. Pastangas siekti gėrio būsimajam mąstytojui pirmiausiai žadino erudito tėvo Anskio Storosto meilė gamtai, visai Dievo kūrinijai. Būti geru visiems jis mokė ir savo vaikus, o rodydamas žvaigždėtą dangų leido jiems pajausti Visatos begalybę. Motina vaikui skiepijo pagarbą ne vokiškumui, o lietuvių liaudies papročiams, dainoms, pasakoms, padavimams, netgi dvasiškių niekinamai pagonybei. Dar vaikas skaitydamas Šventraštį, būsimasis Vydūnas įsitikino, kad Dievas yra meilė. V. Bagdonavičius tiksliai apibūdina Vydūno pasaulėžiūros raidą: gimtoji kalba ir tėvų papročiai jam, kaip ir motinai, buvo tiesiog Dievo duotas žmogiškosios būties pagrindas. Prūsijoje diegiamas vokiškasis patriotizmas Viliui buvo svetimas. Ilgainiui jis rašė: „Mačiau, kad žmonės, pertraukdami ryšį su savo kilme, savo tėvais-protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą <...>,praleidžia veltui savo amžių". Apie pražūtingus to ryšio praradimo padarinius, remdamasis šiuolaikinės Lietuvos patirtimi, savo knygoje 1993 m. rašė ir akademikas Zigmas Zinkevičius. Vydūnas prisipažįsta: „Mano lietuviškumas yra tiesiog mano moralinis laimėjimas". Tas laimėjimas buvo svarbiausioji paskata savo veikimo tikslu pasirinkti „garbėn kelti lietuviškumą".
Vydūno vardas pirmą kartą nuskamba jo draminiuose ir filosofiniuose veikaluose. 1907 m. išleisti keturi: filosofiniai traktatai „Mirtis ir kas toliau", „Slaptinga žmogaus didybė", „Visatos sąranga", komedija „Kur prots!" 1908 m. - penki: filosofiniai traktatai „Likimo kilmė", "Žmonijos kelias", komedijos „Jonuks mergų bijąs", „Piktoji gudrybė" ir draminė trilogija „Probočių šešėliai" ( ketvirtas leidimas 2012 m. Vilniuje). Vėliau pasirodė filosofinis traktatas „Mūsų uždavinys" (1911. , 2 leid. 1921, 3 leid. 2010 Vilniuje), draminė trilogija „Amžina Ugnis" (1913). Visų kitų veikalų, dramų, pjesių ir kitko šiame straipsnyje neįmanoma išvardyti. XX a. pirmajame ketvirtyje redagavo ir leido žurnalus „Šaltinis", „Jaunimas", „Darbymetis". Per 60 knygų ir knygelių iš esmės yra filosofinio pobūdžio. Vydūno draugijos ir jos pirmininko V. Bagdonavičiaus pastangomis išleisti Vydūno Raštai (4 tomai, 1990-1994). Kaip istorikui ir Mažosios Lietuvos tyrėjui man yra įdomios ir vertingos Vydūno knygos iš to krašto praeities - „Senutė" (1904 m. Bitėnuose), „Lietuvos praeitis ir dabartis" (vokiečių k. 1916 m. Tilžėje, 2013 m. Vilniuje; 1916 m. prancūzų k. Ženevoje; 1919 m. lenkų k. Vilniuje; 1921 m. rusų k. Vilniuje).
Baigęs Ragainės mokytojų seminariją (čia jis skaitė dr. J. Basanavičiaus ir kitų lietuvių tautinio atgimimo šauklių pastangomis - 2017 m. apie juos išleista A. Matulevičiaus knyga - spausdinti pradėtą „Aušrą", kurios pirmieji 5 numeriai išėjo Ragainėje. 1888-1892 m. būsimasis Vydūnas mokytojavo Kintuose prie Kuršmarių. Svarbiausias jo gyvenimo ir kūrybos etapas - 1892-1944 m. vadinamojoje Mažosios Lietuvos sostinėje Tilžėje prabėgę dešimtmečiai. Joje virė kultūrinis tautinis lietuvininkų gyvenimas, steigėsi draugijos, veikė daug spaustuvių. Už Nemuno - protėvių šventasis Rambynas. Labai svarbu, kad 1892-1912 m. mokytojavo Tilžės berniukų devynklasėje mokykloje, įkūrė ir vadovavo 1895-1935 m. veikusiai iš pradžių prie Lietuvininkų bažnyčios, o vėliau atskirai Tilžės lietuvių giedotojų draugijai, taip pat Birutės draugijos ( veikė 1885- 1914) trumpai veikusiam chorui. Tilžėje, ant Rambyno ir kitose Mažosios Lietuvos vietose rengė lietuviškus vaidinimus, koncertus, dainų šventes, ypač Jonines. Vadovaudamas chorams, statydamas dramas V. Storostas pasižymėjo kaip dramaturgas ir režisierius A. Martišiūtės-Linartienės teigimu, jis yra vienas iš lietuvių dramaturgijos pradininkų. Plačiai skambėjo lietuviškos dainos, ant Rambyno aukuro degė šventa ugnis. Tai kėlė lietuvininkų dvasią, darė įspūdį vokiečiams. Be to, 1896-1919 m. Vydūnas įvairius mokslo dalykus, netgi sanskrito kalbą laisvo klausytojo teisėmis studijavo keliuose Vokietijos universitetuose. Pagrįstai jis tapo 1907 m. Vilniuje dr. J. Basanavičiaus ir kitų įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos nariu. 1908 m. Vydūnas pirmą kartą atvyko į Vilnių .
Bus daugiau

 

Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra SRTRF projekto dalis. 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-03-30 11:55
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media