Nuomonių barometras

Dažnai teigiama, kad Lietuva, kaip ir visas pasaulis, gyvena informacinio karo sąlygomis. Visuose prieinamuose informaciniuose kanaluose susiduria skirtingos visuomenės vizijos, atskirų įvykių ar procesų interpretacijos, kurių pagalba visuomenė skatinama vienaip ar kitaip interpretuoti mus supantį socialinį ir politinį pasaulį. Viena tokių pateikiamų vizijų yra Lietuvos kaip „nepavykusios valstybės" diskursas. Lietuva čia bandoma pavaizduoti kaip nepasisekęs projektas menkinant jos pasiekimus, istoriją ar vykdomą politiką.

Kokios tikimasi visuomenės reakcijos, tiksliai pasakyti sunku, tačiau akivaizdu, kad skatinimas nepasitikėti valstybės institucijomis, pasirinkta ES ir NATO integracijos kryptimi ar netgi pačiu nepriklausomybės atgavimu, verčia numanyti niūrius tokios informacinės kampanijos siekiamus tikslus. Lietuvos kaip „nepavykusios valstybės" įvaizdis formuojamas įvairiais kanalais - kuriami atskiri šį diskursą atstovaujantys naujienų portalai ar „Facebook" grupės, transliuojamos užsienio šalių gamybos žinios, rengiamos akcijos ir pan. Tačiau bene įdomiausia terpė yra Lietuvos pagrindinių naujienų portalų komentarų skyriai. Ji įdomi visų pirma todėl, kad čia tiesiogiai, nors dažniausiai anonimiškai, susiduria skirtingi diskursai. Jeigu žmogus, skaitantis tokius naujienų portalus kaip sputniknews.lt ar baltnews.lt, tikėtina, jau turi susiformavusią nuomonę, tai delfi.lt ar lrytas.lt komentaruose vyksta praktiškai nuolatinė skirtingų diskursų kova. Antras, ne mažiau įdomus dalykas, yra tai, kad šioje terpėje galima stebėti informacinės transformacijos procesą, kai straipsnyje pateikiama vienokia įvykio prasmė transformuojama atsižvelgiant į reikiamą diskursą. Konkrečiai šiam tyrimui pasirinktas būtent delfi.lt naujienų portalas, kuris yra didžiausias Lietuvoje ir tuo pačiu susilaukia daugiausiai komentarų. 

Šio darbo tikslas - atskleisti, kaip Lietuvos kaip „nepavykusios valstybės" diskursas yra formuojamas delfi.lt straipsnių komentruose.

Tyrime remiamasi Ernesto Laclau ir Chantal Mouffe poststruktūralistine diskurso teorija (Plačiau galima pasiskaityti: Laclau E. and Mouffe C. 2001 [1985]. Hegemony and Socialist Strategy: Towards a Radical Socialist Democratic Politcs. London: Verso), kurioje visi sociumo fenomenai traktuojami kaip diskursyvios konstrukcijos. Tai nereiškia, kad neigiama fizinė objektų egzistencija, paprasčiausiai prasmę bet koks objektas ar reiškinys įgauna tik diskursyviai. Diskursas čia traktuojamas kaip prasmių visuma, kurioje kiekvienas artikuliuojamas signifikantas užfiksuoja prasmę per ryšius su kitais signifikantais.

Tokios artikuliacijos nuolat gamina, reprodukuoja, kvestionuoja ir transformuoja diskursus. Esminė bet kokio diskurso savybė yra tai, kad jis iš principo negali būti visiškai fiksuotas. Tai reiškia, kad tam tikros politinės ar socialinės jėgos nuolat kovoja ir bando įtvirtinti sau priimtiną prasmių sistemą. Šis kovojimas yra bandymas sumažinti prasmių kismą arba sustabdyti signifikantų judėjimą santykyje su kitais signifikantais, taip sukuriant dominuojantį diskursą. Kaip pavyzdį galime paimti „automobilį", jeigu industrinėje (o turbūt ir dabartinėje) visuomenėje automobilį galima buvo traktuoti kaip tam tikrą statuso simbolį, tai ekologiniame diskurse jis įgauna taršos prasmę. Būtent dėl tikro signifikanto (automobilio) prasmių ir vyksta nuolatinė kova tarp diskursų (šiuo atveju tarp ekologinio ir materialistinio).

Kiekvienas diskursas, siekdamas dominuoti viešajame lauke, dalinai fiksuoja prasmes aplink tam tikrą privilegijuotą diskurso tašką, kurį galima pavadinti centriniu (angl. nodal) tašku. Aplink šį tašką yra sutvarkomi ir įgauna prasmę kiti diskurso taškai. Pavyzdžiui, dabartiniame Lietuvos politiniame diskurse vienu iš centrinių taškų galima laikyti „gerovės" signifikantą. Kitos atskiros politinės/socialinės praktikos įgauna prasmę (yra dešifruojamos) per santykį su šiuo tašku, „švietimo sistemos gerovė", „pensininkų gerovė" ir t.t. Šis centrinis taškas tam tikra prasme yra tuščias signifikantas, nors ir kilęs iš pakankamai konkrečių politinių praktikų, tačiau veikdamas kaip diskursą vienijantis elementas, tą prasmę bent dalinai praranda ir jo vienintelė reikšmė lieka pats diskurso vienijimas. Taip galima paaiškinti dažną diskurso savybę, kai atskiri jo taškai prieštarauja vieni kitiems, tačiau vis vien puikiai veikia mobilizuojant pritariančias nuomones.

Kovodami tarp savęs diskursai bando suteikti alternatyvias prasmes taip vadinamiems svyruojantiems signifikantams - signifikantams, dėl kurių reikšmės visuomenėje nėra sutariama. Kaip pavyzdį galima pateikti bet kokį naujai priimamą mokestį - tikėtina, kad liberalai ir socialdemokratai bandys visuomenėje įtvirtinti visiškai skirtingas jo prasmes. Tam, kad signifikantas taptų svyruojančiu, reikia jį politizuoti - kažkokiomis priemonėmis parodyti, kad dėl šio klausimo galima ginčytis. Pavyzdžiui, ekologiniai judėjimai sėkmingai politizavo plastikinių maišelių naudojimo klausimą, nors prieš kelis dešimtmečius toks klausimas apskritai nebuvo svarstomas ar suvokiamas kaip politinis.

Kaip jau minėta, diskurso teorija atsispiria nuo to, kad diskursai yra nestabilios ir laikinos esybės, priklausomos nuo to, kaip individai ar grupės apibrėžia tam tikrus sociumo elementus. Tyrinėtojo tikslas nėra normatyviškai peržengti diskursą ir atrasti realybę už jo, pavyzdžiui, mūsų atveju, pasakyti, kokie yra tikrieji Lietuvos kaip „nepavykusios valstybės" diskurso formuotojų motyvai.

Analizuojant diskursą svarbu ne atskirti, kurie teiginiai apie atskiras Lietuvos politikos sritis yra teisingi, o kurie melagingi, tačiau tirti, kas iš tiesų buvo parašyta, atskleidžiant tam tikrus šablonus, kuriais remiantis atskiros diskursyvios reprezentacijos jungiamos į vieną - Lietuvos kaip „nepavykusios valstybės" - diskursą.

Remiantis šiomis teorinėmis koncepcijomis ir tyrimo tikslu galima soformuluoti tyrimo uždavinius:

1) Išgryninti šabloną, kuriuo remiantis kuriamas Lietuvos kaip „nepavykusios valsybės" diskursas;

2) Nustatyti šį diskursą jungiantį centrinį signifikantą;

3) Atskleisti pagrindines šio diskurso sudedamąsias dalis - kokios probleminės sritys yra apjungiamos;

4) Pademonstruoti, kaip atsiranda svyruojantys signifikantai, tai yra, kaip sukeliamos abejonės dėl tam tikrų diskurso prasmių;

5) Atskleisti galimas kontekstines sąsajas - kokiu būdu Lietuvos kaip „nepavykusios valstybės" diskursas jungiamas į globalų (ideologinį) diskursą.

Reikėtų pabrėžti, kad į šį tyrimą reikia žiūrėti kaip į pilotinį, kurio tikslas - nustatyti bendrus veikimo modelius, o ne išsamiai aprašyti visas nagrinėjamo diskurso išraiškas.