Nuomonių barometras

Rinkdama informaciją apie Žemaitės premijos įteikimą šventės organizatorių paprašiau rašytojo, pelniusio premiją, telefono numerio. Organizatorė sutriko. Negali pasakyti. Draudžia Asmens duomenų apsaugos įstatymas. Reikia atsiklausti paties rašytojo.

Su panašia problema susidūriau po Motinos dienos Tytuvėnų seniūnijoje. Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio mama Prezidentės buvo apdovanota kaip daugiavaikė motina, išauginusi gerus, visuomenei naudingus vaikus.

Paprastai apie visas Prezidentės apdovanotas motinas parašome, papasakojame jų gyvenimo istoriją ir jų patirtį. Šįkart taip pat apdovanotąją ketinau pakalbinti. Reikėjo kontaktų. Kreipiausi į seniūniją. Gal specialistė turi telefoną? Turi. Bet negali pasakyti. Asmens duomenų apsauga.

Pasijutau lyg rengčiausi apiplėšti garbią ponią, o ne pateikti ją kaip motinos pavyzdį skaitytojams.

Pamišimas dėl duomenų apsaugos įgauna vis didesnį pagreitį. Prasidėjo nuo to, kai savivaldybių ir seniūnijų darbuotojams uždrausta skelbti informaciją apie naujagimius ir mirusius žmones, tarsi jiems galėtum kaip nors pakenkti.

Dar sargiau įstatymas saugo teistų nusikaltėlių ir pažeidėjų asmens duomenis. Teismo sprendimus galima skelbti tik nuasmenintus. Apie policijos sulaikytus pažeidėjus taip pat galima rašyti ir kalbėti tik neminint jų pavardžių.

O jie, iš kažkur išlupę dorų žmonių, taupiai gyvenančių senukų telefonų numerius, net iš kalėjimų sugeba juos apmulkinti. Kodėl jų aukų neapsaugo Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas?

Prigyvenome iki to, kad jau nebegalima viešinti vaikų pasiekimų. Ar tikrai pasidžiaugdami gabiu, talentingu mokiniu, viešai jį pagirdami ir paskatindami, jam pakenksime? O gal tikslas kitas? Kad mūsų žmonės ir mūsų vaikai atrodytų kuo kvailesni ir kuo didesni nevykėliai Europos kontekste?

Kadangi nuo gegužės įsigaliojo europinis Asmens duomenų apsaugos reglamentas, o po trijų mėnesių bus pradėtas vykdyti ir lietuviško Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pakeitimai, visi tiesiog eina iš proto saugodami paslaptis.

Savivaldybės ieško teisininkų, kurie mokys skyrių vedėjus, kaip tvarkyti asmens duomenis. Savivaldybės interneto svetainėje jau nebebus galima skelbti nei nemokėjusių už šiukšlių išvežimą, nei atleistųjų nuo šios prievolės. Šiukštu nepaskelbti ir žmonių, stovinčių eilėje gauti socialinį būstą sąrašo. Juk kuriam nors iš būsto laukiančiųjų gali nepatikti, kad paviešinta jo pavardė. Gal, pavyzdžiui, prieš draugus jis vaidina milijonierių?

Bankai siunčia klientams laiškus, kad patvirtintų, jog sutinka su jų duomenų tvarkymo sąlygomis. Nors klausinėja netgi apie kituose bankuose turimas sąskaitas.

Išjungiamos vaizdo kameros. Net prekybos centrai duoda nuolaidų korteles turintiems pirkėjams užpildyti specialius lapus, kad apsidraustų.

Tas baimės voratinklis, masiškai visus apraizgęs dėl asmens duomenų apsaugos pr­mena komišką vaikystės vaizdelį. Kai tėvai išeidavo į darbą, pas mus ateidavo vyresni kaimynų vaikai. Jie sakydavo, jog po kaimą vaikšto čigonai. Užlaidydavo visus langus, užkabindavo duris, ant stalo užtiesdavo drobulę iki žemės. Visi palįsdavome po stalu ir lindėdavome ten, kalbėdami tik pašnibždomis. Čigonai taip ir neužklysdavo iki mūsų kiemo. O gal iš viso po kaimą nevaikščiodavo. Tik fantazijos nestokojantys kaimo vaikai norėdavo pažaisti mūsų baimėmis.

Kuo tik negąsdinamas Lietuvos žmogus? Ir karu. Ir netyčiniais visokių įstatymų pažeidimais. Lyg šunelis kasdien siundomas ant nematomo priešo. O jis dorai lieja prakaitą, ir moka didžiulius mokesčius, kad įvyktų kuo daugiau karinių pratybų, kad pats būtų apraizgytas kuo tankesniu ir didesniu biurokratinių suvaržymų voratinkliu!

Antra vertus, ar mes patys, kaip visuomet iš uolumo ir stropumo neperlenkiame lazdos?

ES bendrasis duomenų apsaugos reglamentas taikomas įmonėms ir įstaigoms, tvarkančioms gyvento­ų asmens duomenis, galinčius identifikuoti asmenį.

Lietuviško įstatymo tikslas ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant jo asmens duomenis. Tačiau įstatymas netaikomas, kai asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir juos naudoja tik asmeniniams poreikiams. Duomenų tvarkymas - tai jų rinkimas, kaupimas, užrašymas, saugojimas, klasifikavimas, skleidimas.

Žurnalistai netvarko gyventojų asmens duomenų. O telefonu, kurį pasakyti žurnalistui, pasirodo, nusikaltimas, atsiklausia galimo herojaus dėl pokalbio ar straipsnio rengimo.

Beje, asmens duomenimis laikomas ne tik vardas, pavardė, asmens ko­das, telefono numeris ir elektroninio pašto adresas, bet ir automobilio numeris, duomenys apie išsilavinimą ir darbo užmokestį, veido atvaizdas, pirštų atspaudai netgi balso temb­ras.

Neįsivaizduoju, kokiu būdu būtų galima paviešinti kai kuriuos iš šių duomenų?

Kodėl kuriama tokia paslapčių visuomenė? Kas labiausiai bijo jų asmens duomenų paviešinimo? Ir kodėl bijo? Kad kiti nepavydėtų? Ar kad yra kažkas nešvaraus? Juk jeigu aš nieko blogo nedarau, nieko nepavogiau, nieko nenuskriaudžiau, neteisėtu būdu nesusikroviau turtų, nebijau, kad kas nors ką nors apie mane sužinos.

Antra vertus, ir duomenis tvarkančios įstaigos, ypač savivaldybės, atsiduria tarp kūjo ir priekalo. Specialiosios tarnybos reikalauja kuo daugiau skaidrumo ir viešumo, o Savivaldybės interneto svetainėje negali būti paviešinti su asmens duomenimis susiję rajono Tarybos sprendimai, net socialinio būsto laukiančių žmonių eilė.

Iš kitos pusės vis daugiau žmogaus duomenų perkeliama į elektroninę erd­vę. Pavyzdžiui, kad ir elektroniniai receptai, nedarbingumo lapeliai ir kiti su svarbesniais dalykais negu telefono numeris susiję duomenys. Juos galės žinoti visi, kas turi prieigą prie tokių duomenų. Kas paneigs, jog vaistininkės ar kokios įstaigos specialistės, galėdamos prieiti prie asmens duomenų, apie žmogaus ligas ir vartojamus vaistus neplepės su draugėmis?

Nevisiškai protingumo kriterijus atitinkantis įstatymas, kaip ir daugelis įstatymų, matyt, eis sau, o gyvenimas - sau.

Mūsų piniginės pilnos įvairiausių nuolaidų kortelių, per kurias galima susekti, kiek ir ko mes pirkome, kiek pinigų išleidome.

Prekybos centrai, vaistinės, bankai tvarkys mūsų duomenis kaip „tvarkė" iki šiol, tik apsidraus mūsų sutikimu, kaip prieš operaciją apsidraudžia gydytojas, įspėdamas ligonį, jog gali užkrėsti jo kraują.