2021 m. kovo 6 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: M.Drunga. Ir Rusijoje yra nepriklausomų žurnalistų

2010-05-27
 
Zenekos nuotraukoje: žurnalistas Mykolas Drunga

Zenekos nuotraukoje: žurnalistas Mykolas Drunga

Mykolas Drunga

 

„New York Times“ savo redakciniame straipsnyje, pavadintame „Rusijos žurnalistų drąsa“, gegužės 19 d. rašė, jog „ Rusija yra itin pavojinga šalis būti žurnalistu. Sąrašas reporterių, nužudytų dėl to, kad rašė apie organizuotą nusikalstamumą Maskvoje ar pranešinėjo apie karą Čečėnijoje – ilgas ir šiurpą keliantis“.

 

Anksčiau šią savaitę, gegužės 17 d., laikraštis paskelbė išsamesnį savo žurnalisto Cliffordo Levy`io reportažą iš Maskvos priemiesčio apie kelis „narsius žurnalistus, brutaliai sumuštus dėl to, kad pranešinėjo apie vietinę korupciją.

 

Kremlius seniai bando užslopinti nepriklausomą žiniasklaidą. Šitoks požiūris žurnalistus, drįstančius kaip reikiant atlikti savo darbą, paverčia lengvais taikiniais“.

 

Nevyriausybinis ir pelno nesiekiantis, Niujorke įsteigtas Komitetas žurnalistams ginti skelbia, jog nuo 1992 metų Rusijoje nužudyta 32 žurnalistai. Dauguma tų žmogžudysčių neišaiškintos, kaip neišaiškinti ir naujausi išpuoliai, aprašyti minėtame C. Levy`io reportaže. Štai kelios jo pastraipos:

 

„Michailas Beketovas buvo įspėtas, bet vis tiek nesiliovė rašęs. Apie abejotinus nekilnojamojo turto sandorius, neaiškias paskolas, nešvarius pinigus vokeliuose. Visa tai, – teigė jis savo laikraštyje „Chimkinskaja Pravda“, – rodo, jog šiame Maskvos priemiestyje išvešėjusi korupcija.   

 

„Aną savaitę reikalavau priemiesčio vadovų atsistatydinimo, – rašė M. Bekietovas viename savo paskutiniųjų vedamųjų, – o po kelių dienų susprogdino mano automobilį. Kas dar laukia manęs?“

 

Na, „netrukus po to, – rašo „New York Times“ korespondentas C. Levy`is, – jis buvo žiauriai primuštas prie savo namų ir paliktas kraujuoti sniege. Jo pirštai sudaužyti, tris vėliau teko amputuoti, tarsi užpuolikai būtų siekę užtikrinti, kad jis niekada daugiau nebeparašys nė vieno žodžio.

 

Jis neteko ir kojos. Jam 52-eji, jis sėdi vežimėlyje, jo smegenys taip pažeistos, kad negali ištarti nė sakinio.

 

Policijos tyrėjai pažadėjo incidentą ištirti iš pagrindų, bet beveik nieko nedarė. Vaizdo stebėjimo įrašus ignoravo, kaimynų neapklausinėjo, informaciją, kad politikai nepatenkinti M. Bekietovo veikla, pavadino „nepatvirtinta“.

 

Prokurorai, anksčiau pakartotinai atmetę M. Bekietovo prašymus suteikti apsaugą, perėmė bylą, bet irgi nieko nepasiekė. Artimi sužaloto žurnalisto kolegos sakė buvę pasirengę teikti parodymus apie tai, kam valdžioje galėjo nepatikti jo atskleidimai, tačiau į jų pasiūlymus niekas nereagavo.

 

Praėjo jau 18 mėnesių, ir M. Bekietovo sveikatos sužalojimo byloje dar niekas nebuvo sulaikytas.

 

Šitas smurto incidentas – tarsi ženklas, kad kiltų neišaiškintų išpuolių prieš žurnalistus, žmogaus teisių aktyvistus ir opozicijos politikus banga srityje, kuri apima Maskvos priemiesčius, bet ne patį miestą. Čia beveik niekada kaltųjų ar atsakingųjų nerandama.  

 

Vienas dar vyresnio amžiaus redaktorius prie savo namų sumuštas, o užpuolikai iš jo atėmė tik straipsnių kopijas ir kitą medžiagą ateinančios dienos laidai, bet ne piniginę ar mobilųjį telefoną. Vietos pareigūnai primygtinai teigė, jog jis susižeidė būdamas girtas.

 

Kitą žurnalistą po vienos demonstracijos sumušė civiliniais drabužiais apsirengę policininkai. Yra vaizdo įrašų. Bet vis tiek   policija paskelbė pranešimą, jog žurnalistas susižeidė, kai jį atsitiktinai pastūmė minia.

 

Šitokie išpuoliai ir kitos bauginimo priemonės, įskaitant agresyvius prokurorų bandymus uždaryti žiniasklaidos įmones ir nevyriausybines, ne pelno siekiančias grupes, turi aiškų atgrasomąjį pobūdį. Pastaraisiais metais šalyje tvyrantis smurtas keliais atvejais netgi išaugo iki užsakomųjų žmogžudysčių.

 

Korupcija Rusijoje paplitusi, ir valdžia dažnai dirba prastai. Tačiau didesnioji žurnalistų ir netgi visuomeniniais pagrindais dirbančių organizacijų dalis bijo į šias problemas knistis per giliai.

 

Nebaudžiamumo kultūra Rusijoje – labiausia akis badantis pavyzdys, kaip šalis per du dešimtmečius nuo Sovietų Sąjungos žlugimo nesugebėjo įgyvendinti tikrų įstatymų.

 

Šis nesugebėjimas smelkiasi per visą visuomenę, jis paliečia ir eilinius žmones, vyrus ir moteris, kurie bando susikurti gyvenimą naujojoje Rusijoje, bet nedrįsta suabejoti autoritetais ar kelti jiems pretenzijų“, – rašo „New York Times“ korespondentas C. Levy`is iš Maskvos priemiesčio.

 

O laikraščio redaktoriai savo vedamąjį baigia tokiais žodžiais: „Vienintelė išeitis M. Bekietovui ir kitiems yra papasakoti savo baisias istorijas pasauliui. Prezidentas Barackas Obama šią savaitę tai truputį palengvino, pasirašydamas vadinamąjį Danielio Pearlo spaudos laisvės įstatymą, įpareigojantį JAV Valstybės departamentą (Užsienio reikalų ministeriją) įvardyti šalis, kurios leidžia pulti žurnalistus ar pačios išpuoliuose dalyvauja.

 

Kremlius turi veikti. Jeigu prezidentas Dmitrijus Medvedevas tikrai nori kovoti su korupcija, jis gali pradėti persekiodamas tuos, kurie nori Rusijos nepriklausomus žurnalistus nutildyti“.

 

Taigi ir Rusijoje yra morališkai sveikų žmonių ir dalykų. Būtent iš jų ir reikia imti pavyzdį, o ne iš šiukšlių (ir jomis nesižavėti).

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-05-27 14:10
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media