2024 m. gruodžio 26 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: V.Jauniškis. Meno vaiduokliai ir samurajaus kelias

2010-08-23
 
Zenekos nuotraukoje: Vaidas Jauniškis

Zenekos nuotraukoje: Vaidas Jauniškis

Vaidas Jauniškis

 

Kai 1990-aisiais Karakalos pirčių komplekse Romoje trys tenorai ir dirigentas Zubinas Mehta sugrojo koncertą futbolo čempionato finalui, rimtoji muzika galutinai įžengė į naują erą - meilės ir flirto su populiariąja kultūra ir nelyginamai didesniais pinigais. Ji automatiškai tapo ir įvairiausių žanrų su priešdėliu post- sudedamąja dalimi, ir nebūtinai svarbiausia. Bet post- ilgainiui pakėlė banalybę ir diletantizmą į aukštesnį, net akademinį lygį. Anksčiau jau būta įvairiausių aljansų - nuo Stingo su džiazmenais ar Freddy Mercury su Montserrat Caballé, bet reklama, kurią atnešė futbolo kamuolys Žemės rutuliui, buvo bene paveikiausia. Kamuolys pariedėjo.

 

Šiandien iki soties galime ragauti tų mišrainės principo patiekalų, ir tai seniai tapo ne tik nebemadinga, bet ir netraukia dėmesio. Arba - traukia, bet jau tik žemesniojo lygio publiką - tą, kuri ir paverčia priešdėlį post- priešdėliu pop-. Šiandien tai taip suprantama, kad net nekelia klausimų mišrainių valgytojams, kas yra svarbesnė sudedamoji renginio dalis - Stingas ar Didžiosios Britanijos Karališkasis filharmonijos orkestras?

 

Pagrindinis viliotojas čia aiškus, nes - kiek net ir elitinės klasikinės muzikos mylėtojų klotų per 200 Lt už bilietą į „Siemens" areną pasiklausyti simfoninio orkestro? Ir kiek jų eitų klausytis vien Stingo? Post- sukūrė kone ekonominį stebuklą, kur įvairios segmentuotos visuomenės dalys eina į tą patį reginį dėl skirtingų priežasčių ir visos būna laimėjusios. „Kaimiečiai visada laimi", - sakė pasitraukiantys iš pačių apginto kaimo samurajai Kurosawos filme.

 

Pralaimi tik grynojo ir aukštojo meno išpažinėjai, bet jie - mažuma, ir todėl beveik nerūpi ekonomikai. O didžiumai teigiama, kad tai - naujoji klasika. Ginčytis būtų politiškai nekorektiška - nebent iš naujo įvairia praktika pripažintume, kad visuomenė sudaryta iš skirtingų sluoksnių, o šie, kad ir kokia būtų ideali ir tolerantiška sankloda, yra skirtingų išsilavinimų ir skonių.

 

Abejonės dėl postmodernaus meno auditorijos skonių ir jų ugdymo ne tik nemodernios, bet net nemandagios, lyg atėjusios iš senos konservatyvios epochos. Bet šioje liberalizmo ir žaidimų eroje į juos turi atsakyti ne tiek tie, kurie žiūri, bet labiau - tie, kurie eina žaisti ir vilioti. Kas šoka šį striptizą televizijos auditorijai - Muzikos ir teatro akademijos profesorius, Šv. Kristoforo orkestro meno vadovas ir nacionalinės premijos laureatas Donatas Katkus, šiuolaikinio šokio choreografas Jurijus Smoriginas, operos dainininkas ir taip pat nacionalinės premijos laureatas Vytautas Juozapaitis, Nacionalinio dramos teatro vadovas Adolfas Večerskis - ar televizijos laidų su šiais vardais prodiuseriai? Ir klausimas - kur yra šių kultūros žmonių pagrindinis darbas, o kur - tik vadinamoji „chaltūra"?

 

Spėčiau, kad bent abu muzikai bandytų savo prioritetu įvardinti „rimtąją sceną", nes choreografas, besipuikuojantis savo chamizmais, seniai jos išsižadėjo (nors - per šokį bent tylima). Tačiau kas yra „chaltūra" būsimai šokių laidos viliotojai - parlamentarei Ingai Valinskienei ar namudinių talentų paieškos vadovui parlamentarui ir partijos vadui Arūnui Valinskui, atsakyti susilaikyčiau. Nes net jei jų simpatijos - eterio pusėje, egzistuoja ir įsipareigojimai, tarp kurių vargu ar rastume pažadus rinkėjams kurti ar vesti naujas TV laidas.

 

Teisintis, kad parlamentarai televizijose dirba visuomeniniais pagrindais, nepakanka. Abejočiau, ar Italijos rinkėjams buvo labai svarbu, ar pornožvaigždė Ilona Staller, per savo kadenciją parlamente pasifilmavusi keliuose pornofilmuose, tai darė „visuomeniniais pagrindais". Ji nebuvo išrinkta nei kitai kadencijai, nei dar kitai. Vėliau post-moderni politika susitiko pop-kultūrą realybėje: Staller ištekėjo už popmenininko Jeffo Koonso, su kuriuo po 9 mėnesių ji taip pat išsiskyrė.

 

Dėsninga laimė nutekėjimo, nes kultūra, etika ir politika - gan slidus aljansas, ir jis gali trukti tiek, kiek neša naudos pagrindinei sričiai. Su politikais aišku, jiems naudingas bet koks populiarumas, ir kitos sritys turi pasitraukti į šalį. Įdomiau su kultūros atstovais - kokios naudos tikėjosi jie?

 

Ar eidami į televiziją jie turėjo iliuzijų, kad taip sudomins žiūrovus savo vadovaujamomis įstaigomis ir kūryba, ir žmonės ims plūsti į Kristoforo orkestro koncertus ar Nacionalinį teatrą? Tokios šiuolaikinių „narodninkų" idėjos gražios, bet paprastai jos niekaip neįgyvendinamos. Kaip dienraščių redaktorių reikalavimai menų kritikams: rašykite taip, kad paprastas žmogus jus suprastų. Bet „paprasti žmonės" dažniausiai apskritai tokių tekstų neskaito, tad kodėl reikia mažumos (o tikrasis elitas- visuomet mažuma) interesus aukoti abejotinai didžiumai? Pagaliau - jei didžiuma ir paskaito ar išvydę nuotaikingai kvailiojantį Donatą Katkų vėliau nueina į jo koncertą, tai tikrai nebus ta tikslinė auditorija, kuriai vakaras skirtas, ir duok Dieve, jei ji apsilankys dar kartą: veidas televizoriuje kardinaliai skiriasi nuo veido koncertų salėje. Ir Thomo Bernhardo pjesė Nacionaliniame nežadės nieko linksmo susidomėjusiam TV konkurso komisijos nariu, juoba pjesė nepratęs serialo.

 

Jei manoma, kad televizijoje žmogus užsideda tam tikrą kaukę, o po to ją gali nusiimti, jei sąmoningai pasirinkęs įžūlią rolę choreografas vėliau mėgins prisiminti scenos grindis, tai bus skausminga patirtis: kolegos jau bus jį pašalinę iš savojo tarpo, o kaukė pernelyg lengvai ir ilgam prilimpa prie tikrojo veido - jei tokį, žinoma, žmogus turi. Identitetai susipainioja, televizija neturi teatro scenos sąlygiškumo, ir televizinė tapatybė ilgainiui tampa nuosavybe - paklauskite Rolando Kazlo, kiek jam kainuodavo pirmosios minutės rimto spektaklio, kai tekdavo grumtis su publika, nusiteikusia smagiam vakarėliui. O kaip po „intelektualių ginčų" su muzikos diletantu galima argumentuotai dėstyti studentams, mokyti juos dainuoti, groti ir dar viltis, kad šie gerbs tai, kas liko iš tavojo autoriteto?

 

O gal kultūros žmonėms televizija yra tiesiog hobis ir klubas, į kurį jie noriai eina pabendrauti ir patenkinti savojo ego, demonstruodami jį visiems ekrane? Bet, susimildami, užsitraukite užuolaidas. Nes jūs atsakingi už kai ką daugiau nei vien save.

 

Vis dėlto toks popkultūros ir aukštojo meno aljansas pavojingiausias pastarajam, kuriam kadaise tareisi atstovaujantis: po keleto tokių laidų kultūros žmonės in corpore imami laikyti pajacais, o aukštąja kultūra virsta ta, kuri transliuojama iš ekrano. Nes juk menininkai ekrane! Ir vargu ar galima įsivaizduoti didesnę šiuolaikinio meno diskreditaciją už tą, kokia buvo sukurta „Artotlone" - laidoje, visais atvejais neradusioje auditorijos: kalbinti menininkai sakėsi jos nežiūrėję, nes būdavo gėda dėl kolegų ir meno, o menu nesidomintieji perjungdavo kanalą, nes blogiau pristatyti šiuolaikinį meną vargu ar įmanoma. Be abejo - įmanoma.

 

Iš tiesų čia kalba ne vien apie vidinę kultūrą ir vidines - stiprias ar ne visai - kūrėjų nuostatas. Kalba apie stilių ir jautrą jam. Paradoksalu, kad tiek stiliaus žurnalų leidžiančioje šalyje nebelieka stiliaus sampratos - priešingai, būtent ją ir išstumia tokia spauda. Stilių pakeičia mėgdžiojimas ir imitacija, bandymai prilygti Vakarų aristokratams, nes Lietuvoje tokių nebeliko arba jie - už šių žurnalų ribų. „Beraščio milijonieriaus triumfas", kaip rašė filosofas Pascalis Bruckneris, konstatuodamas, kad lūžis įvyksta tada, kai masės įsiveržia į manierų ir papročių sritį. Lūžis į dar vieną visuomenės degradaciją.

 

Post-menas, kurtas atsižvelgiant į įvairius auditorijos sluoksnius, bet tapęs pop-menu, paradoksaliai auditoriją paverčia vienalyte mase, iš esmės išpažįstančia kičą. Jo bus visuomet, ir todėl tiek Akiros Kurosawos, tiek Jean-Pierre‘o Melvillio, tiek Jimo Jarmusho filmuose samurajai apleidžia triumfuojančių kaimiečių pasaulį. Romantiška nuostata, bet - jie nenorėjo su anais maišytis. Nes pralaimėti tektų dar kartą.

 

"Kultūros savaitė"

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-09-16 10:14
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media