Nuomonių barometras

Gražina Sviderskytė,

Vinco Kudirkos premijos laureatė

„Aš nieko nesuprantu šioje šalyje“, - beviltiškai šnabžda amerikietė Džeinė (aktorė J. Ormond) režisieriaus N. Michalkovo filme „Sibiro kirpėjas“. Siužetas toks: aštraus proto ledi atvyksta į Rusiją su verslo planu ir... prasmenga aistrų verpete. Jos planuotą logišką įvykių seką sudrasko gaivalas, kurį režisierius poetizuoja kaip rusiškos dvasios galybę. Valdo nerašytos taisyklės, teisia (apiberia malonėmis arba išgrūda į Sibirą) nepajudinami viršininkai, o laikraščiai rašo nesąmones. Kvepia beprotybe ir krauju. Aišku kaip „Tėve mūsų“: Rusijos protu nesuvoksi. Joje vakarietiškam racionalumui ne vieta. Džeinė išvyksta atgal, į Ameriką.

Šis filmas nėra naujas, Rusijos ypatumai – juo labiau. Bet kaip tik dėl to netikėta, kad ta herojės frazė man pradeda kelti šiurpą. Su Rusija bendro teturėjau ir teturiu tiek, kiek bet kuris kitas Lietuvos pilietis (bendro yra daugiau nei norėtųsi, bet šįkart – ne apie tai). Užtat kurį laiką praleidau už Atlanto su tais racionaliais vakariečiais. Grįžau į Lietuvą su veiklos planu ir... apstulbau: anapus Atlanto jis atrodė savaime aiškus, o šiapus susijaukė. Svetur subrandintas ir namo pargabentas, jis atrodo kaip tas Džeinės projektas: kai garu švokščiantis mechaninis miškakirtys užkriokė, rusų mužikai puolė bėgti. Jis - kitoks, svetimas, baugus. Jam čia ne vieta.

Atmeskime filme įpintą meilės dramą ir kalbėkime vien apie reikalus: idėjas, verslą, valdžią, viešąją erdvę. Dar truputį, ir pasakysiu: „Aš nieko nesuprantu šioje šalyje“. Tik, deja, ne Rusijoje, o Lietuvoje. Kas galėtų nuoširdžiai pasakyti, kad protu suvokia metų metus toleruojamą Lietuvos žiniasklaidos būklę? Kas logiškai paaiškintų nacionalinius žiniasklaidos misijos ir verslo ypatumus? Kas dalykiškai įvardytų trūkumus, ydas ir ypač - jų šalinimo būdus?

Jei tokių išminčių – ne apsišaukėlių, bet tikrai žinančių, iš vidaus matančių ir suprantančių padėtį – kažkada buvo girdėti, tai jų blaivios pastabos bei siūlymai nuslopo. Daugybę žmonių siundanti sumaištis tęsiasi tyloje. Tyliai vilnija vien įgrisusi mantra apie viešojo intereso išdavystes ir skurdžią kūrybą, kurioje vyrauja zvonkiškai kediški atspalviai. Tokia tyla nėra gera byla. Veikiau – tyla prieš audrą. Ilgą bjaurią audrą, kai be gailesčio supa ir pykina, supa ir pykina...

Gal tik man atrodo, kad racionalumą Lietuvoje įveikia gaivalas? Gerai būtų. Tuomet viso šito nerašyčiau. Bet akivaizdu, jog sutrikusios visos žiniasklaidos grandys. Žurnalistai ir jų organizacijos, leidėjai/transliuotojai ir jų organizacijos, teisės bei etikos sargai ir pažeidėjai, paramos teikėjai ir gavėjai, įstatymų leidėjai ir vykdytojai, – visi vieni kitų klausinėja: „Kodėl šitaip?“ Ir: „Ką darom?“ O atsakymų kuo toliau, tuo mažiau.

Praėjusią savaitę tai paliudijo trys įvykiai per Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną: prestižinių Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) premijų įteikimas, forumas Prezidentūroje „Žiniasklaidos laisvė ir atsakomybė“ ir naujasis LŽS almanachas „Žurnalistika 2009“.

Buvo graži diena, graži šventė. Ypač graži dėl to, kad išlipusieji iš skirtingų žiniasklaidos apkasų pagaliau susėdo prie bendro stalo ir pasikalbėjo. Jei šis unikumas dar pasikartos, bus galima tikėtis ir dalykiško pasitarimo, gal net pajudėjimo į priekį. Visi trys įvykiai – verti dėmesio ir palaikymo. Neklysta tik tas, kas nieko nedaro, todėl trūkumai nėra nei tragiški, nei, kaip įprasta Lietuvoje, peiktini („kas kaltas?! Rankas aukštyn, prie sienos žengte-e-e marš!“). Kaip tik todėl verta apžvelgti visus tuos tris įvykius.

Pirmiausia – prestižinių V. Gedgaudo ir dr. V. Kudirkos premijų įteikimas. Daug įvairių kalbų. Bent keturi kalbantieji, tarp jų laureatas, beveik pakyla nuo scenos: ragina mylėti, nepristigti dvasios ramybės, tikėti stebuklais. Hm. Žinoma, šventė, tad ir linkėjimai šventiški. Bet jie keistai atliepė įspūdžiui iš komisijos, kai svarstėme premijoms pristatytus darbus: teko ginti nuomonę, kad grakštūs rašiniai apie raganas ir raganavimą galbūt ne visai dera su solidžia žurnalistika. Tiek to. Apdovanojimai baigėsi. Eime toliau, į forumą Prezidentūroje.

Čia gerai nuteikia verslo žurnalistų klubo atstovai: pateikia faktais, eksperimentais ir skaičiais pagrįstą perkamos ir parduodamos Lietuvos žiniasklaidos apžvalgą. Joje - riebūs, konkretūs paslėptos reklamos pavyzdžiai, užsakomųjų straipsnių bei reportažų juodi sandėriai, jų rūšys ir įkainiai. Juokinga baudų statistika: per metus šalyje už tai skirtos septynios baudos po 1000 Lt. 

Bet po to forumas atsiplėšia nuo tvirto Prezidentūros grindinio ir ima kilti į dvasines aukštumas, kaip ką tik kilo apdovanojimų ceremonija. Nieko keisto, Lietuvoje ir Konstitucinis Teismas kartais prabyla apie dvasias. Štai tik keli pranešimuose ir replikose paminėti dvasios slėpiniai:

„Kas yra tiesa? Ar ji išvis egzistuoja?“

(Aš galvoju: jei tai nėra savaime aišku, šito neišaiškins ir šimtas forumų.)

„Kas yra idealas?“

(Ar idealų, kaip ir šventųjų, nevertėtų ieškoti danguje?)

„Ilgalaikėje perspektyvoje ne tiesą parduodanti žiniasklaida neturi perspektyvos!“

(Skamba kietai, bet nieko nesupratau.)

„Skatinti mokslo įstaigas medžioti viešumon paleistas antis!“

(M-hm, o pastangų ir pinigų padoriam darbui dirbti netyčia netrūksta?)

„Padarykime kažką visi kartu, taip pat ir valdžia, kad žiniasklaida išliktų!“

(Valio, bet... padaryti ką? Beje, kur matėte valdžią, kuri pati noriai stiprintų solidžią žiniasklaidą?)

Tokia migla, kartu su dejonėmis dėl netikusių įstatymų ir menkų pinigų, prarijo praktiškas pastabas dėl visuomeninio transliuotojo priklausomumo, uždarųjų akcinių bendrovių teisinės atsakomybės, teisinės sistemos nestabilumo ir jos atsilikimo naujųjų technologijų (NT) eroje. Dvi valandas kantriai klausiusią Prezidentę visa tai teįkvėpė paguodos žodžiui . Tačiau baigę kalbas forumo dalyviai Prezidentei raštu pateikė kone 30 pasiūlymų, tarp jų ir dalykiškų . Be to, juk pirmas blynas dažnai prisvyla. Eime toliau, atsiverskime naują LŽS almanachą „Žurnalistika 2009”.

Jame pirmas ir didžiausias rašinys – poeto esė. Toliau - būriškai platūs svarstymai apie gimtosios kalbos grožį, apie profesijos kilnumą, žurnalistikos istorijos klodus ir panašiai. Gražu. Bet 168 puslapių leidinyje – tik sausa krizės primygtų ar sutraiškytų leidinių statistika, jokių praktinių patarimų, teigiamų pavyzdžių ar naujų idėjų. Tik vienas (ir tik teoretiko) žvilgsnis į NT sukeltą žiniasklaidos perversmą. Tik vienas (vėl verslo žurnalistų klubo) rašinys apie žurnalistų socialinę padėtį. Ir... tik viena N. Zvonkės nuotrauka (sveikinu Nataliją užtikrintai laimint žiniasklaidos ringe, bravo). Kitame almanache, kaip skelbia ketvirtasis viršelis, skaitysime filosofų svarstymus apie žiniasklaidą. Šauna mintis: už gerą – geru, tegu žurnalistai irgi parašo filosofų almanachui. Juk tarp žurnalistų taip pat yra ir mokslo daktarų, ir profesorių. Tai bent būtų naudos!

Aha, štai ir prisikasėme, kur šuo pakastas: vadinasi, naudos Lietuvoje ieškau. Ieškau naudos, randu dvasių, ir man tai nepatinka. Ar ne gėda?! Ne, nė kiek. Tikriausiai man gėdą racionalieji vakariečiai išoperavo. Ar skaudėjo? Taip. Skaudėjo taip, kad norėjosi rėkti. „Išsirėkiau“ žurnaluose „Kelias“: prirašiau devynis puslapius apie tai, kaip žiniasklaidos misijos ir verslo krizę sprendžia amerikiečiai ir kanadiečiai.

Man ne gėda prisipažinti, kad dirbant kasdienį darbą laiko meditacijoms nelieka, ir dvasinio bei dorovinio auklėjimo pamokslai prašauna pro šalį. Žurnalistams kaip oro trūksta žiniasklaidos profesionalų (kurių ir Lietuvoje yra) konkrečių patarimų ir idėjų, kaip elgtis, kad nenukentėtų teisėti darbdavio lūkesčiai, etiški darbuotojo siekiai ir viešasis interesas.

Kaip aiškėja, aš bemaž nieko nesuprantu, be to, be gėdos ieškau apčiuopiamos naudos ir sau, ir kolegoms, ir darbdaviams, ir informacijos vartotojams. Todėl reputacijos daugiau nebesusigadinsiu, jei krizės suriestai Lietuvos žiniasklaidai pateiksiu du pasiūlymus.

Pirmasis pasiūlymas – leistis ant žemės, pagalbon kviestis kampan nuspirtą profesinį meistriškumą ir Lietuvoje vis dar pasitaikančią teigiamą profesionalų patirtį. Pavyzdys: Kanados žurnalistų asociacija (KŽA), turinti bemaž tiek pat narių kaip LŽS (per tūkstantį), pernai neišgalėjo sumokėti konkursus laimėjusiems žurnalistams visų premijų, savo almanachą nariams dalija tik už pinigus ir net nebevaišina kava (ką ir kalbėti apie saldainius, kurių per komisijos posėdį patiekė LŽS). Užtat KŽA per metus surengė dvi nacionalines konferencijas, kuriose kiekvienam norinčiam įmontavo galingą žinių, idėjų ir įkvėpimo užtaisą. Dėl to buvo verta susimokėti KŽA nario metinį mokestį, dvigubai didesnį nei LŽS. Jei LŽS kviestų į panašias konferencijas Lietuvoje, nesupykčiau, jei mokestis padidėtų ir į būsimus posėdžius kavos bei saldainių tektų atsinešti pačiai (ką ir kalbėti apie karštus užkandžius ir gėrimus per didesnes LŽS sueigas). Forumas Prezidentūroje buvo gera pradžia.

Antrasis siūlymas – nesipriešinti gaivalui, drąsiau stiprintis dvasiomis, žurnalistams toliau be gėdos kurpti užsakomąjį bei kitokį šlamštą, žiniasklaidos organizacijoms įsteigti bei įteikti premijas dosniausiems politikams ir verslininkams, taip pat N. Zvonkei, raganiams, parapsichologams, ekstrasensams, astrologams ir panašiems reitingų ir tiražų maitintojams. Kartu pratintis garsiai sakyti: Lietuvos protu nesuvoksi. Jei liežuvis neapsiverčia, gal pakaks pirmojo pasiūlymo?

Bernardinai.lt