Nuomonių barometras

Rytas Staselis

Ministras pirmininkas Andrius Kubilius gali šį bei tą pramiegoti. Nebūtinai tiesiogine prasme - ramiai ilsėdamasis naktimis, kaip drąsiai tvirtina į Lietuvos radijo mikrofoną. Jis gali pramiegoti šį tą esmingo.

Antradienį trumpame interviu visuomeniniam Lietuvos radijui, reikia manyti, „įjungė“ savo dažnai nelabai nutašytą humorą. Paklaustas, ar Vyriausybė nesiims ieškoti lėšų finansavimui Lietuvos radijui ir televizijai padidinti, atsakė nesuprantąs, kodėl radijas turi transliuoti naktimis, kada jis ir, suprask, visi normalūs žmonės miega. „Nežinau, kodėl Europoje reikia transliuoti, nesuprantu, kodėl, kai žmonės turi miegoti, kažkas transliuoja“, - sakė A.Kubilius.

Politikų bei vyriausybių vadovų būna visur - taip pat Lietuvoje, ir visokių - taip pat storžievių. Tačiau nesirengiu šia proga nuosekliai nagrinėti moralės, įžeidimo aspekto. Tikiuosi, ne tik Lietuvos radijo žurnalistai, kurie daugiau nei du šalies atgimimo ir nepriklausomybės dešimtmečiai jaučiasi sąžiningai atliekantys savo pareigą visuomenei, ras, kaip parodyti savo požiūrį. Nesvarbu: kolektyviai ar asmeniškai.

Dalykinė problemos pusė šiame ganėtinai ciniškame pasaulyje, man atrodo, yra svarbesnė. Viena vertus, ištikimybę demokratijos principams deklaruojantis premjeras tame pačiame interviu visuomeniniam transliuotojui (kurio biudžetas šiemet „pasiekė“ praėjusio amžiaus pabaigos lygį) siūlo vadovautis „ūkiška logika, kurią turi visi įgyvendinti ir nėra jokio skirtumo, ar radijas, ar televizija, ar (...) kelių tiesėjai“.

Jeigu imdamas pavyzdį iš A.Kubiliaus taip pat „įjungčiau“ demagogija atmieštą savo arklio humorą, galėčiau sakyti, jog, premjero požiūriu, visuomenei svarbi ir kokybės (o ne instinktų skatinimo) siekianti žiniasklaida turėtų tvarkytis komercinių kanalų principu. Kitaip tariant, negaudama finansavimo iš biudžeto (politikų valia abonentinis mokestis palaidotas ilgam), LRT visų pirma turėtų gaudyti, pavyzdžiui, kiekvieną Drąsiaus Kedžio rėmėjo ar oponento ašarą, o politikos kronikos atspindžių principus nusikopijuoti iš visokių „kakadu“. Galbūt rastųsi reklamos, kuri kompensuotų valstybinio finansavimo trūkumą, taip pat atitiktų „ūkinę logiką“. Taip, kaip ją siūlo įsivaizduoti premjeras.

Spėju, kad nuskambėjusių premjero komentarų tikroji priežastis yra dvilypė. Didžiausiai valdančiosios koalicijos partijai dabartinė LRT vadovybė kelia ūmią alergiją. Nieko labai nauja: visų spalvų valdžios - seimai, prezidentūros, vyriausybės ne šiaip sau siekė LRT informacinių laidų palankumo. Nė viena jų principingai neatsispyrė pagundai imtis pastangų LRT vadovais paskirti sau artimus pareigūnus. Veik visiškai identišką patirtį prieš dešimtmetį išgyveno tuometinis LRT generalinis direktorius Vaidotas Žukas. Tada dar premjero Rolando Pakso Vyriausybei „užtrumpinus“ finansavimą iš valstybės biudžeto, LRT vadovas kurį laiką mynė Gedimino 11 slenksčius, kantriai laukė premjero priimamajame, kol galų gale atsistatydino. Susiprato, kaip teigė R.Pakso komanda.

Minantis slenksčius ir finansavimo maldaujantis visuomeninio transliuotojo vadovas valdžiai kelia ūpą. Tačiau iš tikrųjų tai tėra išspręstos viešųjų ryšių problemos iliuzija. Skeptiškas ar Vyriausybės politiką net priešiškai vertinantis viešasis transliuotojas visais požiūriais yra geriau už erotiškai liežuviu blizginantį valdiškus pusbačius. Ne tik visuomenei, bet ir valdžiai. Dabartinis LRT valdymo modelis užtikrina nemaža saugiklių, kad viešojo transliuotojo požiūris į valdžios politiką būtų grindžiamas tam tikrais principais ir vertybėmis (priešingu atveju bent jau randasi tų, kurie prasilenkdami su vertybėmis kelia griežtus klausimus), o ne „ūkine logika“. Todėl, kad dėl vertybių galima diskutuoti. O „ūkinė logika“ ciniškai gelžbetoninė.

Kita vertus, A.Kubilius pratrūko kaip tik po Valstybės kontrolės (VK) revizijos LRT, kurios išvadas, išvertus į žmonėms suprantamą kalbą, galima suvokti ir taip: sudėtingą finansinę padėtį visuomeninis transliuotojas didžia dalimi patiria dėl radikaliai sumažinto finansavimo iš valstybės biudžeto. Ir ši priežastis VK išvadose akivaizdžiai reikšmingesnė nei gerą pusmetį eskaluota „LRT vadovų nekompetencijos“ problema.

Vargu ar LRT vadovybės ūkinę politiką stojus sunkmečiui būtų įmanoma laikyti idealia. Tačiau valdymo inercijos ir nesugebėjimo persiorientuoti krizės sąlygomis problemą patyrė daugelio Rytų ir Vidurio Europos šalių visuomeniniai transliuotojai. Jeigu neklystu, pavėluotą reakciją į pasikeitusias verslo sąlygas būtų galima prikišti ne tik absoliučiai daugumai šalies valdiškų institucijų, bet ir gausioms verslo struktūroms.

Net jeigu tai buvo premjero humoras, sakyčiau, jog A.Kubilius pasiuntė bjaurų signalą visiems, kam šioje šalyje teberūpi kokybiškos žiniasklaidos dabartis ir ateitis. Diduma lietuvių iš tokio aukščio pasiųstus signalus priima labai tiesiogiai. Ar būtų didelė klaida teigti, kad finansinė LRT padėtis niekada nepriklausė nuo visuomenės, tačiau dabar nelabai priklauso net nuo Seimo? Tą padėtį iš esmės lemia vykdomoji valdžia ir, galbūt paraidžiui, premjero dienos režimas. Labanakt.

Autorius yra žurnalo "Kelias" vyr. redaktorius

"Alytaus naujienos"