Archyvas :: V.Pakalkaitė. Pasitikėjimas (ne)perkamas
Erikos Straigytės nuotraukoje: V.Pakalkaitės mintys buvo išsakytos prezidentūroje vykusiame forume
"Mes, Verslo žurnalistų klubas, jungiame verslo ir ekonomikos srityse besispecializuojančius žurnalistus, tad kalbėsiu tik apie verslo ir žiniasklaidos verslo santykius. Pasisakymo tikslas – parodyti nepažymėtų užsakomųjų straipsnių, paslėptos reklamos ir kitų išsigimusių finansinių santykių tarp žiniasklaidos ir verslo tendencijas ekonominio nuosmukio metu.
Iš karto keliauju prie kelių konkrečių pavyzdžių iš spaudos:
1 pvz.: Teksto apie valymo paslaugų įmonę dalis:
"Prekybos centro bazės automobilių stovėjimo aikštelėje Savanorių prospekte įsikūręs automobilių švaros centras taip pat išskirtinis. <...> Patyrusi švaros įmonės komanda už jus galėtų pasirūpinti visais sunkiai įgyvendinamais švaros darbais"
2 pvz.: Apie telekomunikacijų įmonę:
Pavadinimas: "Telekomunikacijų bendrovės nuolaidos neaplenks ir mažų miestų"
Paantraštė: "Bendrovės lojalumo kortelės partnerių tinklas aprėps visą Lietuvą – nuolaidomis bus galima naudotis ir didžiuosiuose prekybos centruose, ir vietinėse parduotuvėse".
Skamba kaip reklama? Bet taip nepažymėta. Prie šių pavyzdžių, kuriuos radau tiesiog pavarčiusi kelis po ranka gulėjusius leidinius, nėra niekaip pažymėta, kad tai – reklama, nenurodytas joks užsakymo numeris. Prie jų apskritai nenurodytas autorius arba nurodoma vis to paties autoriaus pavardė, kurio to leidinio metrikoje nėra.
Šalia šių rašinių buvo išspausdinti ir rimti tekstai apie ekonomiką ir verslą. Tačiau man, kaip skaitytojai, jau nebeįmanoma patikėti, kad ir jie būtų parašyti be jokių paslėptų minčių ir piniginių sandėrių.
Garsiai apie korupciją žiniasklaidoje ir paslėptą reklamą kalbėti nelinkstama, ypač tarp tų, kuriuos tai labiausiai liečia – žurnalistų. Žurnalistai, dirbantys žiniasklaidos priemonėse, kuriose nėra užsakomosios informacijos, su tuo akis į akį nesusiduria, padėtį mato tik iš šalies.
Ir tyli tie žurnalistai, kurie dirba priemonėse, kuriose priklausomai nuo to, ar verslo įmonė įsigijo reklamą ar kitais būdais finansiškai parėmė žiniasklaidos priemonę, turi rašyti teigiamus straipsnius arba visai negali minėti reklamos nepirkusios įmonės. Tyli galbūt bijodami prarasti darbą.
"Verslo žinių" rubrikos "Media" redaktorė, šiomis dienomis rengdama straipsnį panašia tema, paklausė žiniasklaidos stebėsenos įmonės "Mediaskopas" turimų duomenų apie 2009 metų užsakomųjų straipsnių rinką.
Pasak bendrovės, polinkis užsakinėti straipsnius, priklausmai nuo verslo srities, svyruoja, kai kur užsakomųjų dalis nėra didelė.
Tai pat atkreipiamas dėmesys, kad savo komunikacijoje užsakytus straipsnius bene daugiausia yra linkę pasitelkti mobilieji operatoriai. Pernai užsakomieji straipsniai sudarė ketvirtadalį visų mobiliųjų operatorių komunikacijos ir tik trečdalis iš jų buvo "atvirai užsakyti" - prie teksto nurodyta, kad tai reklama.
Pasak "Mediaskopo", aludariai pernai užsakytus straipsnius pasitelkė apie 20% atvejų ir tik 15% jų turėjo užsakymo numerius.
Kas turi tai prižiūrėti? Vienas iš įstatymo numatytų prievaizdų yra Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Tarnybos duomenys apie nubaustuosius yra, švelniai tariant, skurdoki.
Per daugiau nei dvejus metus, nuo 2008 metų pradžios dėl paslėptos yra skirtos keturios baudos po 1.000 Lt televizijoms ir trys po 1.000 Lt spaudos leidiniams. Taigi, iš viso septynios baudos, sudarančios 7.000 Lt.
Verslo žurnalistų klubo nariai pasidomėjo, kaip krizės metu laikosi "šešėlinė" žiniasklaidos rinka – užsakomųjų, reklaminių straipsnių ir laidų. Apklausėme kelis verslo atstovus, kuriems yra svarbu, ką apie juos rašo žiniasklaida, tad jie susiduria su šiais reiškiniais dažnai.
Atsakymus pateiksiu neįvardydama verslo sričių, įmonių ir žiniasklaidos priemonių pavadinimų. Tačiau pažymėsiu, kad daugiausia jie kalbėjo apie nacionalinius leidinius. Štai ką išgirdome:
Vienas verslo atstovas padėtį per krizę apibūdino taip: "Kas neturi reklamos biudžetų – nebeturi žiniasklaidos kanalų".
Esą jeigu perkama reklama – tada atsiranda vietos ir paslėptiems užsakomiesiems straipsniams, už kuriuos jau dažnai net papildomai primokėti nereikia.
1. Teigiama, kad jeigu iki krizės į kai kurių leidinių puslapius būdavo galima patekti ir be reklamos, su savaime įdomia informacija, dabar vieninteliu būdu būti pacituotam tapo reklamos pirkimas. Sakoma, kad pasitaiko atveju, kai iš parašyto teksto išbraukiama informacija tos įmonės, kuri nepirko leidinyje reklamos.
2. Dalis itin neigiamų tendencijų, anot mūsų pašnekovų, buvo itin ryškios praėjusių metų pradžioje. Kalbėta apie bent jau laikiną padėtį vienoje iš žiniasklaidos priemonių, kurioje patys žurnalistai - jau net ne reklamos skyriaus atstovai - turėjo skambinti įmonėms ir siūlyti pirkti reklaminį plotą leidinyje.
3. Jeigu įmonės vadovas norėtų teigiamai pakalbėti apie savo įmonę ir veiklą "vienos radijo stoties" eteryje (girdėjome įvairias tos paslaugos kainas), laidelė kainuotų apie 3.500 Lt, 5 minutės eterio - apie 1.000 Lt. Sakoma, kad jeigu reikia, pašnekovą kalbins ir patogius klausimus uždavinės žurnalistas.
4. Dar šiek tiek apie kainas. Internete paieškojusi žodžių "reklaminiai straipsniai", radau ne vieną galimybę juos pirkti regionuose. Pavyzdžiui, Joniškio leidinyje reklaminis straipsnis kainuoja 1,10 Lt be pridėtinės vertės mokesčio už vieną kvadratinį centimetrą, Prienų rajone - 0,90 Lt be PVM. Patys žurnalistai pasakoja, kad susidūrė su atvejais, kai regionų žiniasklaidos priemonių žurnalistai, atėję į spaudos konferenciją, tarkime, ministerijoje sostinėje, jau nebesislėpdami patys prašo pinigų. Sako – kokia įdomi informacija apie tą ir tą, kodėl neperkate pas mus puslapių?
5. Kalbama, kad teigiamos naujienos arba neigiamos informacijos nutylėjimas apmokamas įvairiais legaliais būdais, ne tik sąskaitomis už reklamą, bet ir dešimtimis tūkstančių litų siekiančiomis prenumeratos sąskaitomis.
6. Sakoma, kad televizijose reklamos užsakovai, pirkdami reklamos laiką, įtraukia papildomą sąlygą – pozityvi informacija apie juos turi būti skelbiama ir informacinėje programoje. Neva su šia sąlyga dažnai sutinkama.
7. Kalbama apie atsiradusią santykinai naują mada: prašyti pinigų už tai, kad žurnalistas ateitų į spaudos konferenciją, kitaip tariant, kad atliktų savo kasdienį darbą. Kiek tai kainuoja? Vienu iš atvejų, apie kuriuos girdėjome, buvo prašyta kelių tūkstančių litų vertės reklamos užsakymo, kitu – kelių šimtų.
Tai - tik ledkalnio viršūnė, nagrinėjant, kaip yra pažeidžiamas įstatymas nenurodant, kur yra reklama.
Tad aš noriu Jūsų paklausti – ar kartais nėra išparduodami paskutiniai pasitikėjimo likučiai, po kelis tūkstančius litų, o kartais ir po kelis litus?"
.jpg)
Komentarai (0)