Nuomonių barometras

Tomas Balžekas

„15 min“ generalinis direktorius

Pirmadienį premjeras Andrius Kubilius susitiko su Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos ir Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacijos vadovais.

Nors susitikime buvo kalbama ir apie „15 min“, dalyvauti jame nebuvome pakviesti, todėl noriu pareikšti savo nuomonę apie valstybės lėšų švaistymą nors čia. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad pagaliau Vyriausybė atsibudo – suprato, jog skirdama 3 mln. litų paramą regioninei žiniasklaidai, padarė grubią klaidą. Gaila, bet šaukštai jau po pietų. Esminė šios paramos skyrimo klaida yra pats skyrimas. Skyrimas veltui.

Kodėl reikia skirti pinigus verslui veltui? Juk visa žiniasklaida, tuo pačiu ir spauda, yra verslas. Aišku visi suprantame, kad ji yra reikalinga – tai demokratijos garantas, skleidžiantis laisvą žodį Lietuvos gyventojams – ir jai išgyventi šiuo metu yra ypatingai sunku. Tačiau kodėl valstybė už paramą nepaprašė jokios grąžos? Ar nebuvo galima paramą „išmainyti“ į reklaminį plotą akcijoms apie socialines problemas skleisti? O gal mūsų šalyje jų nėra? Karas keliuose, rekordinis jaunų žmonių savižudybių skaičius, mūsų pačių augintinių išmatomis užteršti miestai ir miesteliai, korupcijos prevencija... Sąrašas gali būti begalinis.

Fondo neprofesionalumas

Pirmas klausimas: kodėl parama buvo skirstoma per Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondą (SRTF)? „15 min“ atstovai ne vieną kartą buvo susisiekę su šiuo fondu norėdami išsiaiškinti dėl skirtų lėšų tikslingo panaudojimo ir atskaitomybės fondui formų. Gavome tik neapibrėžtus, subjektyvius atsakymus. Kai fondą informavome, kad negaudami atsakymų į savo klausimus dėl paramos panaudojimo ketiname lėšas grąžinti, fondo reakcija buvo netikėta – ne, tik negrąžinkite. Juk tai papildomas darbas, o dar ir fondo valdybos įvaizdį sumenkins! Mano nuomone, pats konkursas dėl lėšų paskirstymo per SRTF vyko ydingai.

Konkurso sąlygose akcentuojama, kad lėšos skirtos padidėjusiems leidybos kaštams kompensuoti, neįvardinant kuriems konkrečiai. Pasibaigus konkursui ir paskirsčius pinigus, ataskaitos formose fondui atsirado patikslinimas, kad kompensuoti galima tik tas išlaidas, kurios atsirado dėl panaikintos PVM lengvatos leidėjams spaudos pardavimui.  

Mano nuomone, fondo valdyboje dirbantys žmonės stokoja profesionalumo, o vertinimo kriterijų paramai gauti atrinkimas buvo neapibrėžtas ir nekonkretus. Todėl būtent jie turėtų prisiimti atsakomybę dėl neatsakingo elgesio su mokesčių mokėtojų pinigais.

Ir apskritai man kyla klausimas – ar mums reikia išlaikyti šį fondą? Liūdna, kad Lietuvoje taip lengvabūdiškai priimami sprendimai, mūsų pačių pinigai iš pradžių paskirstomi, o tik vėliau galvojama apie pasekmes, naudą ir ar tai padaryta sąžiningai.

Ar tikrai tik 1,5 mln. iššvaistyta?

Prie A. Kubiliaus pareiškimo, kad pusė skirtų lėšų išdalinta netikslingai, galėčiau pridurti, kad visi 3 mln. litų skirti netikslingai, neapgalvotai ir neprofesionaliai. A. Kubiliaus teiginyje, kad klaidingai „parama pateko pakankamai stambiems dienraščiams, kurie save kartais vadina regioniniais, kartais nacionaliniais“ minimas ir „15 min“ vardas.

Įdomu, kodėl į šį susitikimą nebuvo pakviesti „15 min“ leidėjai? Beje, dėl laikraščio priskyrimo regioniniam ar nacionaliniam yra paprastas apibrėžimas Visuomenės informavimo įstatyme. Nacionalinis laikraštis – laikraštis, platinamas teritorijoje, kurioje gyvena daugiau negu 60 procentų Lietuvos gyventojų. Kadangi „15 min“ platiname tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, šio kriterijaus neatitinkame.

Regioninis laikraštis – laikraštis, kuris platinamas Lietuvos Respublikos apskričių teritorijose ir kurio ne mažiau kaip 90 procentų tiražo išplatinama vienos apskrities teritorijoje. Šį apibrėžimą „15 min“ visiškai atitinka, nes leidžiame tris skirtingas laikraščio versijas, kurios skirtos vilniečiams, kauniečiams ir klaipėdiečiams. Kiekvienam regionui skirtas leidinys kardinaliai skiriasi, nes akcentuojamos to miesto ar regiono naujienos.

(Ne)mokama – (ne)patikima?

Gaila, kad valstybės tarnautojai ir leidėjai nesupranta, jog laikai keičiasi. Nemokama spauda užima vis didesnę spausdinamos žiniasklaidos rinkos dalį visame pasaulyje. Ji yra lengvai prieinama, nemokama ir kas svarbiausia – patikima. Ji neperša savo nuomonės. Ji pateikia naujienas patogiu skaitytojui formatu ir tinkamu laiku. Reikėtų įvertinti dar tai, kad ir valstybinės informacijos skleidimas per nemokamus laikraščius yra daug tikslingesnis – žmogui nereikia antrą kartą mokėti, kad gautų informaciją, už kurią jis jau sumokėjo mokesčių forma. Juk reklaminiai plotai žiniasklaidoje perkami už biudžeto pinigus.

Tiems, kurie argumentuoja, kad nemokamam leidiniui nepasikeitė leidybos kaštai ir jis nepilnavertis konkurencijoje kovoje su mokama spauda dėl valstybės paramos, siūlyčiau pamąstyti apie pasikeitusius autorinius mokesčius, apie spaustuvės paslaugų PVM tarifo pakeitimą, apie šiais metais 50 proc. smukusią reklamos rinką. Ir ne prenumeratoriai turėtų būti kriterijus paramai gauti, o leidinio poreikis skaitytojui. Visų pirma pabaikime Privalomo tiražo audito įstatymą, nes patikimos audito bendrovės audituotas leidinio tiražas yra svarbus leidinio geidžiamumo rodiklis.

Kitas svarbus rodiklis „TNS Gallup“ nacionalinio skaitomumo tyrimo duomenys, rinkoje seniai naudojami planuoti privačių įmonių reklamą. Rinkoje jau yra nusistovėję rodikliai, kaip vertinti spaudos leidinį, kiek ir kokios auditorijos jis pasiekia, kiek vertingas žmogui. Kodėl tai yra ignoruojama valstybiniuose konkursuose ir paramos skirstymuose, sunku suprasti.

Pabaigai atsakykite į klausimą: kodėl leidinys, turintis daug mažesnį skaitytojų ratą nei „15 min“, gauna 7 kartus didesnę paramą iš valstybės? Ar mokesčių mokėtojai tikrai taip pasirinktų elgtis su savo pinigais?

Mes pasiruošę grąžinti paramą

Esant rezonansinei situacijai dėl paramos regioninei spaudai paskirstymo, „15min“ ragina kolegas-regioninę spaudą visiems kartu grąžinti gautus pinigus, kad konkursas paramai gauti būtų surengtas iš naujo, tik šįkart – pagal profesionaliai parengtus naujus kriterijus.