2024 m. balandžio 16 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: Iššūkis komunikaciniam nuosmukiui ir ištiestos rankos nuovargiui

2024-02-06
 
Petras Stirbys

Petras Stirbys

Prof. Petras Stirbys,
Niujorko mokslų akademijos narys. Kaunas

 

Nors tolerancija kantri, bet turi ribas. Šio rašinio, gal atviro laiško, leitmotyvas - pasakyti ko nederėtų sakyti, o tikslas - išblaivinti terpę, ją padaryti perregima, tarnaujančia ir skaitytojams, ir publicistams. Sociokultūrinę misiją lydės asmenvardžių ir leidinių anonimiškumas, o visas dramatizmas tilps ekspromtinėje frazėje: Būti išklausytam ir būti išgirstam nėra tapatu (lot. Auscultari et exaudiri non idem).
Pamatykime atotrūkį, atsiradusį tarp redakcijų ir darbininko, triūsiančio prie rankraščių daug dešimtmečių. Ir tik prieš pora metų, demaskavus tikrovę, susirūpinta, jog taip gyventi kaip iki šiol, nebepadoru, nes daugel plunksnos brolių ir sesių kenčia nuoskaudas dėl keistos žaismės su rankraščiais ir su autoriniais honorarais.
PIRMIAUSIA - APIE KOMUNIKAVIMĄ
Kažin ar tinka priekaištauti medijoms, vaišinančioms mus naujienomis, bet susitaikyti su tuo kas įsitvirtino, be galo sunku. Nors rašantieji tiesia draugišką ranką, visgi kai kurios redakcijos kartais elgiasi taip, lyg tu kalbintum medį ar stulpą - reakcijos jokios.
Prieš sėdant rašyti klausi savęs - ar verta kelti ant kojų visą Lietuvą dėl smulkmenų, tarsi nebūtų svarbesnių reikalų? Ir vien tam, kad parodyti Achilo kulną - bendravimo silpnąją vietą? Žodis per se vis dar turi aukštą pasitikėjimą, tačiau jis arba devalvuojasi, arba neįsileidžiamas, kai beldžiasi. Komunikacinė stagnacija prašosi polemikos.
Netikusią praktiką kultivuoja dauguma redakcijų ir portalų, kas rodo anomalijos išplitimą. Informacinis laukas yra pilnas nuolat atsinaujinančių straipsnių, tačiau dėmesys rodomas toli gražu ne visoms aktualijoms. Na, jei neatspausdina, tai tiek jau to, betgi kodėl šeimininkai nekontaktuoja su autoriais arba tai daro atsainiai? Tik juokingai menka redakcijų dalis leidžia sau prabilti apie gautą rankraštį. Betgi yra tokių, kurios net į pakartotinas, į įkyrumą peraugusias užklausas numoja ranka.
Kokybės vertinimas priklauso redaktorių kompetencijai. Kas kita, jei redakcija rašinio nei atmeta, nei priima - įplaukiama į stovinčius vandenis. Sutrikęs autorius paliekamas kvailio vietoje. Viena pusė tyli ir laukia, kita - nervinasi, laukia, bando prakalbinti. Autorius jaučiasi tarsi mėgintų prašnekinti skaistumo įžadus davusią mumiją, nesileidžiančią į kalbas. Ar tik ne apie tokias ekscelencijas kalbėjo O. Balzakas?: „Įžymūs žmonės man buvo kaip dievai, kurie nekalba, nevaikšto kaip kiti žmonės". O tie dievai ar tik nebus mieguistos, abejingos, gal viskuo pertekusios ypatos? Niekas nereikalauja rankraščių analizių ar recenzijų. Tie procesai imlūs laikui, o pokyčiai greiti: šiandien aktualu, rytoj nebe. Tereikia, kad žmogiškasis faktorius atsigręžtų į vargdienius kūrėjus, laukiančius bet kokios žinutės. Laukimas nuostolingas, aktualija apauga voratinkliais, apmusija, pasidengia pelėsiais. Negi sunku pasiųsti lengvą, pūkinę žinutę be pašto tarpininkavimo. Bet ne, mat žinutė - Puntuko akmuo, tempiamas su kančios iškreiptu veidu, su rankraščio likimo užkonservavimu. Kyla įtampos, formuojama nedraugiška, atstumianti atmosfera. Kūryba yra subtilus procesas, daugelis autorių tokią redakcijų laikyseną laiko itin grubia ir ją priima labai jautriai. Na, ne visos redakcijos tokios. Čia apie tas, kurios elgiasi būtent taip.
Pripratusiam prie vakarietiškų redakcijų elgsenos, sunku susitaikyti su kai kurių saviškių „delikatumu", rodančiu, kad autorius jiems yra tuščia vieta. A. Cveigas, kalbėdamas apie vieną iškilią asmenybę rašė: „Jei sugebėjai išvilioti iš jo laišką, didi tau šlovė ir begalinis triumfas. O jeigu tau pavyko su juo pasišnekėti, esi palaimintas šioje žemėje". Ši įžvalga peradresuotina arogantiškoms institucijoms.
Publikacijų susikaupė apie 320 ir, panašu, jos nėra nei šedevrai, nei bevertės. Tiesa, dominuoja moksliniai straipsniai. Beje, yra redakcijų, besąlygiškai priimančių rašinius bei raginančių jų siųsti daugiau.
Turiu šiokią tokią patirtį su JAV redakcijomis, ten esu paskelbęs 15 straipsnių. Visuomet gaunu atsakymą apie rankraščio gavimą, vėliau pranešama, jog jis nagrinėjamas, o dar vėliau - apie priimtą sprendimą.
Štai šviežias nuotykis Lietuvoje. Pateikus straipsnį, prabėga trys mėnesiai. Atkreipiu dėmesį į laukimo trukmę. Atsakymas: „Sveiki, tą jūsų laišką su prisegtu tekstu gal galima pakartoti? Ateityje tikrai neverta tyliai laukti taip ilgai". Dubliuoju persiuntimą. Reakcijos nėra visus metus. Matau vien tik institucinės reputacijos nuostolius bei autorių pagarbos joms netektį. Abipusis pralošimas. Komunikacinis tingumas gyvena su minimaliais rūpesčiais, o honorarams skirtos lėšos galimai skiriamos savifinansavimui ir vargo nematymui. Apie tai - truputį vėliau.
Medijos galimai turi daugiau rūpesčių nei manome. Betgi ką veikia kolektyvas tų leidinių, kurie išeina kas 2 savaites ar kas mėnesį, o vasaros metu net kas 2 mėnesius? Daugiausia laiko, ko gero, suryja copy-paste manipuliacija, pagrindžianti nežmonišką užimtumą ir neleidžianti autoriui pasiųsti žinutės. Tenka teirautis, maldauti, įkyrėti.
HONORARINĖS GRIMASOS
Honorarų funkcija paprasta - palaikyti kūrybines iniciatyvas. Atlygis, o juo labiau už kūrybą, yra delikatus reikalas. Ilgai maniau, kad honorarai yra kažkas tokio, kad jie ne mano personai, tad nedrįsau kišti pirštų prie šio mechanizmo. Jei vis tik apie tai pagaliau prabilta, kaltinu ne save, o... aplinką, kuri inspiravo pagundą jaustis skriaudžiamam. Mat, išėjus į užtarnautą poilsį, sutikdavau kolegas, jie teiraudavosi ką veikiu, kaip sekasi. Užsiminus apie kūrybinį rašymą, jie suprasdavo, jog šitaip uždarbiauju, prisiduriu prie pensijos. Sakydavau, kad manoji grafomanija jokių kompensacijų negeneruoja. Tačiau jie buvo tikri, kad publicistinis aktyvumas pasiteisina ir atsiperka. Ilgainiui - ir tai buvo procesas - tie patys bičiuliai, įsitikinę kas yra tikrasis naudos gavėjas, jau reaguodavo kitaip, atseit, jei ir ateityje rašysiu dykai, tai mums teks pasukioti pirštu prie smilkinio... Šitaip jie orientuodavo nesileisti būti išnaudojamam. Tokia buvo pradžių pradžia.
Nuo sovietinių laikų įpratau už straipsnius negauti nei padėkos, nei honorarų, tenkindavausi suteikta laime būti atspausdintam. Vėliau - žvelgiant chronologiškai - pastebėjau, kad mano rašiniai konvertuojami į interviu. Neprieštaraudavau, juk svarbu, kad tik atspausdintų. Technologija paprasta - vientisas tekstas suskaidomas įterpiant klausimus ir tiek vargo. Bet interviu autorius jau kitas, jau nebe aš. Su manimi tokių interviu būta gana daug. Ilgainiui (o tai buvo jau kokie 2020 metai, man - gal 72), kolegos vėl tikino, kad esu apgaudinėjamas, nes tekstas, prisidengiant interviu apgaule, praranda autorystę ir, aišku, honorarą. Ir tik nuo tada savo lydraščių postskriptumuose ėmiau delikačiai užsiminti apie honorarą. Toks modelis atrodė subtilus, netiesmukiškas, tiesiog užuomina. Beje, niekada nebuvo minima konkretaus dydžio substancinė materija. Štai keletas jų: Jautrius honorarinius klausimus deleguoju redakcijai; Pagal redakcijos išgales honoraras tebūnie simbolinis; Jūsų laikraštyje paskutiniais metais buvo atspausdinti, berods, 7 mano straipsniai, todėl nedrąsiai užsimenu apie galimą honorarinę kompensaciją (pagal išgales); Honorarinio atlygio aktualumas išlieka; Man, kaip pensininkui, aktualus būtų honoraras; Honoraras maloniai defibriliuotų rašinio autorių etc. Užuominos ignoruojamos, bet kartais reaguojama, cituoju: Planuojame publikuoti penktadienio arba pirmadienio numeryje. Dėl honorarų mums visada skauda ir širdį, ir galvą, nes neturime galimybės jų mokėti.
Vis tik koks jautrus honorarų klausimas. Atrodytų, kad vien iš pusės žodžio apie atlygį turėtų suveikti diskretiškasis bona fide (lot.) - geranoriškumas. Taip nenutiko, nekaltos aliuzijos greitai ėmė keisti santykius, generuoti šaltumą, nusigręžimus. Honoraras, ilgus amžius atstovavęs universaliam principui, tiesiog virtęs klasika, prarado savo pirminę prasmę, jis virto išmalda, paniekinusia kūrybinį darbą.
Būta įdomių perturbacijų. Buvo pasirinktas žaidybinis stilius, prisibijant reketavimo traktuotės. Po eilinės publikacijos padėkojau, o rašinio kuratorės paprašiau atsiųsti simbolinį 1 ct kaip kompensaciją už rašinį. Tyla, nuščiuvimas. Po sekančios publikacijos pageidauta į sąskaitą pervesti 2 ct už abi publikacijas, motyvuojant taip: Manytina, kad redakcijoje dirba humanitarai, kurie yra jautrūs teisingo atlygio už darbą klausimams, supranta, kad už darbą turi būti atlyginta. Jeigu prašomi 2 ct nepasieks autoriaus (skamba, kaip kriminalinis presingas, tiesa? - aut. pastaba), tuomet redakcijos kolektyvas galimai patirs diskomfortą, patirs stresą, gal kankins nemiga, kamuos sąžinės graužimas dėl kažkam padarytos skriaudos. Sulaukta skambučio: "Centų pervedimas yra neįmanomas, nes kils įtarimų - koks gi darbas įkainojamas centais?". Viskas baigėsi pasakiškai: "Anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlio" ir su pažadu, kad mano straipsnių nebespausdins. Žaidybinis modelis patyrė nesėkmę, nupūtė miražą.
Pasekmės netruko prisistatyti. Neseniai laikraščiui pateikiau pora rankraščių, siūlydamas bent vieną jų atspausdinti savaitgaliniame numeryje, nes ten temų įvairovė, ten rastų vietos ir siūlomas rašinys. Atėjo atsakymas: "Redakcija perskaitė jūsų rašinius, labai apgailestaujame, bet jie neatitinka mūsų formato, todėl nebus spausdinami, tad juos galite siūlyti kitiems leidiniams". Abu rašiniai išbrokuoti. Pavartau laikraščio eilinį trečiadieninį numerį (2023 07 12) ir aptinku straipsnį "Jaunos poros gyvenimą kaime paįvairina ožkų draugija" su gausia ožkų foto iliusracija. Net du laikraščio puslapiai paaukojami ožiams, o mano straipsniui (respektabilios bažnyčios vizualinės architektūos aptarimui) nerandama vietos. Supratau, suveikė įnoringos ambicijos, įsiliepsnojusios honorarų egzacerbacijos akivaizdoje (čia skliausteliuose norėjosi parašyti, kad tarp ožių nuotraukų galėjo įsiterpti ir paties šefo, bet dėl korektiškumo susilaikyta). Atstumtus straipsnįus atspausdino kiti leidiniai.
Nesunku įžvelgti kai kurių leidinių dviveidiškumą. Būdami kultūrinės šviesos nešėjai, jie užima obstrukcinę poziciją, apsunkindami ir slopindami kūrybinį procesą. Medijų bosai rašančiuosius stumia link asketiško modus vivendi (lot.) - gyvenimo būdo, kad pastarieji vegetuotų, egzistuotų bet nesimėgautų gyvenimu. Prisidengę jiems parankiu figos lapeliu - nepriimtinu grafomanų elgesiu, pasireiškiančiu honorarų elgetavimu - pastaruosius drausmina jų rašinių atmetinėjimu ir nuliniu įkainiu. Triukai yra ištobulinti, dėl to veiksmingi. Prioritetai teikiami nesikėsinantiems į leidinių biudžetą. Akmeninės širdys daug gali.
TĘSKIME TURIZMĄ NYKIUOSE KOMPENSACIJŲ KLIUVINIUOSE
Už publikacijas esu gavęs vos keletą honorarų. Tiesa, dominuoja moksliniai straipsniai, kurie jokių pajamų negeneruoja, autoriai būna laimingi vien dėl publikavimo fakto. Pasikartosiu - nekyla ranka kaulyti atlygio, psichologiškai sunku net užsiminti. Turintiems kūrybinių intencijų gyvenimas tampa nemielas, depresyvus, neperspektyvus.
Istorijai yra žinoma, jog, pavyzdžiui, garsusis keliautojas M. Šalčius, motociklu važiuodamas per Europą, rašydavo įspūdžius laikraščiams tų šalių, kurių teritorijas kirsdavo ir šitaip gaunamais honorarais dengdavo kelionės išlaidas. Tarpukario Europa buvo gana skurdi, tačiau honorarų nešykštėdavo, kūrybines pastangas vertino. Negi dabar Lietuva yra sunkesnėje padėtyje, nei anuometė Europa? Vienam leidiniui užsiminiau apie honorarą, tai iki šiol gailiuosi dėl patirto psichologinio diskomforto. Manydamas, kad leidinio situacija yra kebli, nusiunčiau nedidelę 20 eurų subsidiją. Nei gavimo fakto, nei padėkos. Kartais atrodo, kad prakalbinimas būtų įvykis. O taip norėtųsi dievinti redakcijas, bučiuoti jų dėmesį, parodytą rašiniui, tegul ir atmestam. Tai paprastas noras normaliai bendrauti, mainais gaunat žmogišką atsaką. Visa tai paralyžiuoja kūrybinę veiklą, užuot ją stimuliavus. Asilas sukurtas tam, kad jį muštų, o vargo pelė - kad nestokotų rūpesčių.
Darbas yra gėris, jis teikia džiaugsmą, ypač jei teisingai atlyginamas. Atlygis yra moralu ir tai yra universalus principas. Net biblinė išmintis skelbia, kad darbininkui už jo triūsą turi būti sumokėta: „Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola" (Rom 11, 6; 4, 4-5); „Derlius gali būti mažas, tačiau kiekvienam darbininkui bus atlyginta pagal jo darbą" (ten pat); „Darbininkas vertas savo užmokesčio" (1Tim 5, 18). Tad tenka tik stebėtis negebėjimu įžvelgti patologijos paprastuose darbiniuose santykiuose, apsimetant problemos nematymu.
JEI NĖRA GERANORIŠKUMO, LIEKA REGLAMENTAVIMAS
Privalu kažkaip sutarti dėl honorarų - arba jie mokami, arba ne, nepaliekant liberalumo. Įteisinus honorarų praktiką, viskas stotųsi į savo vietas, sumažėtų redakcijų apetitai, jos taptų sukalbamesnės, teliktų tik honorarų dydžio klausimai. Sveikas protas sakytų, kad kažkokia leidinio biudžeto procentinė dalis turėtų atitekti grafomanijai, o kompensacinis atlygis taptų neišvengiamu. Beje, honorarai galėtų būti atseikėjami automatiškai, be maldavimų ir vargai tuo pasibaigtų. Šitaip būtų pakirstas fundamentas selektyviam honorarų dalinimui. Darbo ir atlygio problema susilietų su nusistovėjusiais socialiniais darbo santykiais, pripildytais naujo turinio, o abipusiai interesai būtų apsaugoti darbo įstatymais. Išimčių neliktų, vertybiniai santykiai imtų viršų. Tuomet redakcijoms atsivertų akys bei supratimas, kad iki šiol jos kalkuliavo ydingai, kad būtina atstatyti prarastą pagarbą darbui. Vaizdžiai kalbant, būtinas humanitarinis koridorius tarp dviejų suinteresuotų polių. Jei taip atsitiktų, redakcijų voliuntarizmas patirtų krachą. Šitaip baigtųsi netiesos epocha ir redakcijų aukso amžius, išnyktų įtampos, o rašytinės kultūros raida skrietų atnaujintais bėgiais. Reikia pastangų kuriant teisingesnį pasaulį.
Vienpusė išsakyta tiesa gal ir nėra tobula, tačiau kažkaip reikia išeiti iš gilios santykių krizės, kūrybinio entuziazmo smaugimo, kurį įveikti galėtų padėti institucijos suinteresuotos viešu interesu.
OPTIMIZMO NAIVUMAS
Į polemiką turėtų įsijungti daugiau grafomanų - šitaip išryškėtų objektyvumas bei nuopuolio apimtys. Tikėtina, kad debatai atsitrenks į sieną - bus vengiama spausdinti čia pažertus priekaištus, bet koks leidinys šalinsis skaudžios kritikos. Šio rašinio laukia vargo vakarienė - žiauri realybė kaip įmanydama priešinsis konfrontacinių ginčų nutekinimui. Juk reikalas delikatus.
Kažin ar reikia ypatingų pastangų sanuojant anomaliją, žinant, jog egzistuoja žiniasklaidos (spaudos, radijo, TV) rėmimo fondas. Regis, tereikia subalansuoti finansų paskirstymo mechanizmą, gal pakanka Kultūros ministerijos direktyvos, įpareigojančios dalį fondo lėšų skirti honorarams. Tarkim, jei leidiniai, eksploatuojantys „vergų darbą", ignoruotų ministerijos direktyvą, finansinę paramą prarastų. Šitaip baigtųsi visos nesąmonės, o redakcijos, įveikusios savąjį ego, atsisuktų veidu į rašančius. Toks problemos sprendimas turėtų ilgalaikes ir tvarias pasekmes. Kultūros ministerijos aprobuota prievolė būtų revoliucinio lygmens įvykis, esminiai nulemiantis rašančiųjų padorią socialinę traktuotę. Ministerijai šalinantis sprendimo, iniciatyvą galėtų perimti Seimas.
Reiškiant žiniasklaidai pagarbą, mums - nepasitenkinimo reiškėjams - reikėtų nusiteikti taip, jog į šį nevilties šauksmą vienaip ar kitaip bus sureaguota, aišku, nesitikint ovacijų iš institucijų, priskiriančių save ketvirtai valdžiai ir kurių misija - ginti viešą interesą.
VAIZDAS IŠ REDAKCIJŲ VARPINĖS
Išdrįskime bent apytikriai sumodeliuoti redakcijų dabarties mąstymo stilių, jų suinteresuotumą rašiniams, pagimdytiems naivuolių plunksnos. Pasitelkime fantaziją per daug nenutolusią nuo realybės. Remiantis savo ilgamete patirtimi, manytina, kad redakcijos, sąveikaudamos su savo vadybiniais ir rinkodariniais triukais, mintija, ko gero, maždaug taip: „Jūs, grafomanai, nelaimingi tvariniai, rašykit, jei neturite ką veikti, mums mažai rūpi jūsų rašliava. Jei atsiųsite savo sapaliones, mes teiksimės perskaityti ir, galbūt, atsirinksime vieną kitą kūrinį, tačiau nustokite svajoti apie kažkokius honorarus. Tai niekuo nepagrįstos užgaidos, nevertos svarstymo. Mes neprašėme ir neprašysime jūsų nevykėliškos kūrybos, o jei atvirai - mes rodome nepadorius gestus jūsų sukurtam šlamštui. Savąjį, atsiprašant, kaifą tenkinkite mūsų geros valios dėka atspausdintą atsitiktinai atsirinktą straipsnį, jei toks pasitaiko. Įsidėkite šią informaciją į savo makaules - nenorime matyti nei jūsų fizionomijų, nei nieko, kas jūsų nesveikoms galvoms atrodo verta dėmesio. Žinokite, jaučiame panieką tiems, kurie užsimena apie kažkokias finansines kompensacijas. Tokių autorių neapgalvotos ir mums nepriimtinos užuominos yra pakankama priežastis atmesti rašinius jų net neskaičius. Atminkite štai ką: honorarų nemokėjimas yra universali praktika - fait accompli (įvykęs faktas), neįsivaizduokite esą išimtys, visas pretenzijas atestuojame blogai! Naujų madų neįvedinėkite, jūsų asmeninės ambicijos yra niekas, lyginant su spaudos majestotu! Negudraukite, nemėginkite įtraukti į neaiškias schemas! Negyvenkite iliuzijomis - jūs niekada nebūsite pakviesti į mūsų bruderšafto renginius, jūs mums bereikšmiai, tuščia vieta ir tai rašome atviru tekstu ir be kabučių. Gerų naujienų nesitikėkite, pratinkitės gyventi prie kieto redakcijų reglamento ir nekurkite pačių susigalvotų tvarkų! Belieka pridurti - prašymas išmokėti 1 -2 centų honorarą už straipsnius yra nemokšiškai užmaskuotas reketas. Jūs net nežinote ko prašote, o prašote neįmanomo. Taškas." Geras numeris (!) - svarstau mintyse siurrealistinį variantą, kartu mėgindamas įtaigoti save nenusišnekėjimu, niekam nepalikdamas manipuliacinės manevro laisvės kitokioms interpretacijoms.
Fikcinis, tegul ir hipotetinis demaršas (tačiau ne sofizmas ir ne sąmoningas klaidinimas), įdėtas į redakcijų lūpas, skiriamas diskusijos pagyvinimui, suvokiant, kad žvalgybos infiltravimas į redakcijų virtuves galėtų teikti naudos grafomanams, modeliuojantiems savų pozicijų stiprinimą.
BAIGIAMIEJI PAMĄSTYMAI
Kam tuomet iš viso rašyti, kam alinti save ir erzinti kitus, jei kelyje vien tik kliūtys? Išties, galima nerašyti, betgi rašantieji turtina kultūrą, leidžia įvairiais rakursais nušviesti gyvenimo įdomybes. Rodos siekiama tiek nedaug - kad durys, į kurias beldžiamasi, būtų sukalbamesnės. Bėda ta, kad redakcijos puikiai žino nenustygstančių rašeivų nusiteikimą, kurį galima išreikšti taip: Rašyti magėjo, nerašyti negalėjo. O jų moto kitoks: Nori, kad spausdintų, rašyk, betgi honoraro neprašyk! Logiškas pasirinkimas tėra vienas - geriau nerašyti, nekaitinti nei savęs, nei atmosferos. Betgi atsiranda aktualijų, o su jomis ir minčių, dėl ko tampa įmanoma paruošti įdomių intelektinių produktų. Sakoma, jei italui surištum rankas, jis prarastų gebėjimą kalbėti. Su grafomanais kitaip - surišus rankas, jie vis tiek rašys. Redakcijos tuo sumaniai naudojasi, šitaip okupuodamos kūrybinius polinkius.
Medijoms rūpesčių kelia ne tik leidybinis procesas, bet ir akcininkai, laukiantys įplaukų, o pastarosios verčia išsisukinėti nuo honorarų. Už dyką gaunami rašiniai gerina gyvenimą, bet ne visiems. Vitaminai atsiduria stipriųjų lėkštėse.
Taigi, niekaip nerandame kelio į geranoriškumo aruodus. Oficialios įstaigos, kurioms turėtų rūpėti kompensacijos už triūsą, vargu ar rodys iniciatyvą padėčiai gerinti, turbūt apsiribos formalumais. Siekdami aktualiją tarsi dronu apžvelgti iš visų pusių, pamodeliuokime, pafantazuokime visgi kokio atsako bent jau teoriškai galėtume sulaukti iš viešo sektoriaus. Tegul niekas neužsigaus, bet labiausiai tikėtinas toks variantas: „Honorarų mokėjimas ar nemokėjimas yra laikraščių ir kitų informacinių šaltinių savininkų prerogatyva. Rašyti straipsnius niekas neverčia ir tai yra asmeninio apsisprendimo laisvė arba saviraiškos laisvė, kuriai įtakos negali daryti jokia išorinė jėga, įskaitant ir valstybinį reguliavimą įgyvendinančias institucijas". Šios vingrybės apeliuoja į viešojo mieguistumo deportavimą į užribį, į sveikų jėgų kvietimą prie diskusijų stalo.
Norėtųsi, kad viešą interesą ginantieji stotų grafomanų pusėn, o tai leidžia LR darbo kodeksas, mat jo vienas straipsnių užsimena, jog: „darbiniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis teisiniu apibrėžtumu, <...>, teisingu apmokėjimu už darbą" ir t.t. Pats kompensavimo už triūsą principas arba „teisingo apmokėjimo už darbą principas" yra suprantamas ir nereikalauja diskusijų. Bėda ta, kad kai kurios redakcijos straipsnių rašymą netraktuoja darbu - gal, jų nuomone, tai pramoga, laisvalaikio leidimo forma arba mazochizmo atmaina, teikianti palaimą besikankinant? Negi teks iškęsti laiko primestus išsidirbinėjimus ir su jais susigyventi? Nevaržomas problemos eskalavimas galėtų išjudinti drumzliną terpę ir paspartinti įvykius.
Negalima nesistebėti tuo faktu, kad paskutinieji 30 metų, t. y. Lietuvos naujausių laikų istorijos metai, pamažu kilnų honorarinės kompensacijos praktiką nugramzdino į pražūtį. Taigi, tylomis ar negirdomis, bei nesulaukiant rimtesnio pasipriešinimo ši humaniška tradicija buvo palikta savieigai ir skausmingam užgesimui. Tai virto neaptartu ir nesutartu kompromisu kūrybinių individų nenaudai. Juk būtent ši ideologijos šmėkla, tarsi natūrali evoliucinė dermė buvo inokuliuota neskaitlingam, tačiau darbščiam grafomanų kontingentui. Metodiškai buvo diegiama, įtaigojama kūrybinių pastangų monetarinė devalvacija, paverčiant ją modernia norma, kuri reiškė ne ką kita, o modifikuotą Sizifo darbo atmainą - beprasmį ir kartu prasmingą darbą, jei žvelgsime visuomenine kultūrine ir edukacine akimi. O tai jau tyli, bet kieta, primityviai paprasta ideologija: darbuokitės, jei jau tokie kvaili, tik nekelkit šaršalo, būkite savo vietoje! Tokia formuluotė, kurios viešai nepamatysi, šaukiasi kompetentingos intervencijos ir reikalų sutvarkymo.
Galima susilaikyti nuo rašymo ir, jei šitaip pasielgtų aš, tu, jis, ji, tuomet laikraščiai priartėtų prie kracho, jie liktų kone tuščiais lapais, o jie vėl užsipildytų, jei būtų išspręsti autorinio honoraro klausimai. Po viešo aliarmo gali atsirasti nauji leidiniai, su naujais, godumu nesivadovaujančiais savininkais. Kitaip tariant, problemos išvedimas į avansceną, kas žino, gali išeiti į gera ir šitaip gal pasibaigtų intelektinio darbo išnaudojimo - XXI amžiaus neo-vergija. Be galo svarbu veiklos lauką, tapusį laukiniu, domestikuoti, suteikti jam civilizuotumo. Kartu atsiranda nesitaikstymo nuotaikų daigai bei poreikis telktis, organizuotis. Pasijunta, kad veikdamas vienas, nukreipdamas ugnį į save, tu, žmogau, kovodamas su sisteminiu broku, gali švęsti tik... užtikrintą pralaimėjimą, tačiau, jei grafomanijos gildija veiktų solidariai in corpore (lot. ), nušvistų kita perspektyva, į rinką įsilietų nauji rašantys talentai. Anksčiau ar vėliau istorija užkels ant pjedestalo tuos, kurie nepabijos tikrovei mesti pirštinę, stoti į nelygią kovą, projektuojant pergalę.
FINALINIAI AKCENTAI
Aptarėme redakcijų ir publicistų komunikacijos kokybės stoką. Tuo klausimu nėra ką pridurti, tiesiog medijų vadyba turi keistis santykių optimizavimo link.
Nepaisant įtampų, portalai apsimeta jau išsprendę nesusipratimus, tad ramia sąžine įbetonavo žodžius: nemokėsime, nespausdinsime, neraudonuosime. Rašeivoms paliekama nusiraminimo kėdutė ir galimybė medituoti į valias.
Akivaizdu, kad turime reikalą su užkietėjusiais kietaširdžiais, šykštuoliais, titnagais. Tai jie, o ne aš, sugeneravo šį rašinį, išdėjusį juos pačius į šuns dienas. Vien už tai, kad medijos su autoriais elgiasi negarbingai. Pasisėmęs iš jų įžūlumo drįstu teigti, kad savo priekaištais atstovauju ne tik save, bet ir visą rašančiąją gildiją, nors ketinimai su gildija nebuvo derinti. Kartu sau turiu priekaištą: nors susidariusi konfliktinė situacija nušviesta pakankamai grubia forma, ji turėjo būti dar šiurkštesnė. Norisi poveikio ir pokyčių, o ne vien išsiverkimo.
Pasirodė optimizmo daigų. Dar neseniai Lietuvos bankai, slėpdami dosnumą klientams, beveik nemokėdavo palūkanų, neva neturėjo iš ko. Ekonomistai ištarė sakramentalią frazę, pakeitusią įvykių eigą - „Jei gali nemokėti, tai ir nemoki", po ko bankinis sektorius sukluso, dalis jo pelno buvo rekvizuota gynybai, atsirado resursų palūkanoms. Žavūs pokyčiai galėtų rastis, jei bankinį šykštumą charakterizavusi frazė sugeneruotų kitą, galinčią sukelti krūptelėjimą kultūriniame lauke, kad ir tokią: „Jei rašančiojo nelaikai žmogumi, tai jam taip ir sakai". Šis imperatyvas tebūnie žaibu, perskrodžiančiu išnaudojimus.
Emocijas deginanti aktualija įsiūbuota taip, kad bumerangu kliudytų valdžią, vadinamą ketvirtąja. O šis kūrinys, matyt, taip ir liks mokykliniu rašinėliu, kol netaps publikacija. Tie, kas atspausdins priekaištus, pranoks bet kokią lietuvišką drąsą. Nebloga paskata, kylanti iš ombudsmeno, būtų sprigtas, niuksas, gal dilgėlių puokštė ar botagėlis per nuogą redakcinę sėdynę, ignoruojančią viešai išpiltas godas. Ir visgi, neleiskime minorui įsiviešpatauti taip, kad jis amžiams pasisavintų vedžiojimo už nosies teisę.

 

Post scriptum. Dar keletas biblinių tiesų tikriems kietaširdžiams: „Nespauskite ir neišnaudokite savo artimo" (Kun. 19, 13); „Užmokėk jam atlyginimą tą pačią dieną, dar saulei nenusileidus" (Įst 24, 15); „Ar dėl to, kad esi mano brolis, turėtum man veltui tarnauti?" (Pr 29, 15).

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-02-06 12:17
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Asta

2024-02-09 18:36

Tiesos yra, bet autorius visai nepažįsta redakcijų virtuvės. 1 pvz., Spaudos rėmimo fondas, kuris jau berods baigė savo egzistavimą, ne tiesiog sumas dalino, o sirdavo dalinį finansavimą konkretiems projektams. 2 pvz., leidiniai, kurie išeina, sakykim, kartą per mėn., paprastai beveik neturi etatinių darbuotojų, o turi konkretų autorių kolektyvą, kuris už autorinį atlygį tam leidiniui ir rašo. 3 pvz., darbo santykiai yra tada, kai sudaryta darbo sutartis...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Kęstutis Grikevičius

2024-02-07 12:03

Teisingai rašo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media