2022 m. gegužes 17 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: Koks turėtų būti Mažosios Lietuvos herbas?

2022-01-14
 
Adomo Brako vinjetė,  savaitraštis

Adomo Brako vinjetė, savaitraštis

Vytautas Šilas,
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas, LŽS narys
 
PATRIA NOSTRA LITUANIA MINOR
Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba pirmą kartą istorijoje buvo gavusu pripažintos tautinės kalbos statusą. Ja oficialiai buvo meldžiamasi bažnyčiose, vyko visuotinis pradinis mokslas, buvo leidžiami lietuvininkams skirti Prūsijos valdžios raštai, ja buvo naudojamasi teismuose. Mažoji Lietuva yra ir lietuvių literatūrinės kalbos gimtinė ir pirmosios lietuviškos spaudos (knygų ir periodinių leidinių) žemė. Mažajai Lietuvai tapus Vokietijos imperijos dalimi, lietuvių kalbą imta sistemingai guiti iš teismų, valdžios įstaigų, net iš mokyklų ir bažnyčių. Mažoji Lietuva tapo kraštu, kuriame pirmiausia imta kovoti už savo lietuvių kalbos teises! Lietuvininkai rašė tūkstantines peticijas dėl lietuvių kalbos karaliui ir valdžiai. Pridėsiu dar, kad veikloje už lietuvių kalbą aktyviai veikė ne tik vyrai, bet ir moterys. Antai, pirmoje Lietuvos istorijoje tautinėje draugijoje „Birutė" 40 % buvo moterys, „Giedotojų d-joje" - 65 %, „Aidoje" - 37 %. 1878 metų gruodyje Lietuvių deputacijoje dėl lietuvių kalbos teisių pas Vokietijos kaizerį Vilhelmą iš 18-os jos narių net 13 buvo moterys! Pridėsiu, kad Mažoji Lietuva spausdinama carinės Rusijos okupuotai Lietuvos daliai knygas, leisdama „Aušrą" ir „Varpą" padėjo jai atsilaikyti prieš lietuviškos spaudos draudimą!
Dėl viso to ir dar daug dėl ko Mažosios Lietuvos herbas turi būti išskirtinis, savo turiniu nepanašus į kitų Lietuvos valstybės ir užsienio šalių miestų ir kraštų herbus! Ir dar: Mažosios Lietuvos herbas turi reprezentuoti ne vien Klaipėdos regioną, bet ir visą Mažąją Lietuvą.

 

BRIEDŽIUI - NE!
Ar Klaipėdos savivaldybės pasiūlytas herbo variantas su briedžiu žymi Mažosios Lietuvos išskirtinumą? Sutikime, kad Mažoji Lietuva lietuviams brangi ne dėl Prūsijoje gyvenusių briedžių. Žinoma, ne! Beje, pagrindinėse Mažosios Lietuvos Tilžės-Ragainės ir Gumbinės regionuose jų paprasčiausiai nebuvo. O herbų su briedžiais yra daug kur. Briedžius herbuose turi Lazdijai ir Širvintai (Mažosios Lietuvos nereikėtų nuvertinti iki tokių miestelių lygio!). Briedį herbe turi mūsų kaimynė Latvija - Jelgavoje. Norvegijoje briedžius turi 5 miestai, Švedijoje - 6. Briedžių rekordininkė yra Rusijos Federacija - ten jų yra 32 miestuose ar miesteliuose. Pavyzdžiui juos turi Tichvin, Joškar-Ola, Vologda, Mončegorsk, Losevo ir t.t. Visų nevardinsiu. Tai gal nesijunkime į bandą su Rusija !? Ir dar. Atsakykime, ar briedis kaip nors reprezentuoja Mažosios Lietuvos nuopelnus lietuvių kalbai. Klaipėdos briedininkams norėčiau priminti Vinco Kudirkos himno žodžius „Ir šviesa ir tiesa mus žingsnius telydi!" Priminsiu, kad Himnas buvo išspausdintas 1898 m. „Varpo" Nr. 6.

 

 

LIETUVININKĖ RAITELĖ
Kokį kitą akcentą, ne kokią briedžio giminę, siūlyti herbui. Gal taip svarbią Lietuvai KNYGĄ? Mažosios Lietuvos autochtonų palikuonių Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva" pirmininkų Viktoro Petraičio ir Editos Barauskienės manymu Mažosios Lietuvos herbui geriausiai tiktų dailininko Adomo Brako vinjetė ,,Lietuvininkė su tautiniais rūbais ir su Mažosios Lietuvos vėliava rankoje". Ir aš taip manau.
Lietuvininko gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be žirgo. Nei L.Rėzos, nei V.Kalvaičio, nei K. Barčo dainynuose nerasime jų apie briedį, o apie žirgą - daug. Žirgas minėtas jaunimo, meilės, vestuvių, karinėse ir kitose dainose, dažniausiai akcentuojant jojimą: „atjoj zalnierius per žalią girelę, ir atjojo užpurviokas", berneliai „raiti joja". Bernelis ir seselė skatinami balnoti žirgą, su kuriuo bernelis jos į krygelę (į karą). Dažniausiai žirgą išruošdavo seserys: „Viena seselė / Žirgą žabojo, / Antra seselė / Žirgą balnojo". 1814 per Mažąją Lietuvą vykęs keliautojas rašė, kad „kiekvienas ten gimęs raiteliu; berniukas, vos atpratęs nuo motinos pieno, sodinamas ant arklio". Lietuvininkai daugiau jodavo, nei eidavo pėsti ar važiuodavo. Jojo į lauką, į bažnyčią, į turgų, aplankyti kaimyną ar į miestą. Kad lietuvininkės yra puikios jojikės 1869 m. išleistoje kelionių po Mažąją Lietuvą knygoje „Lietuva ir lietuviai" rašė žinomas vokiečių žurnalistas Otto Glagau.

 

P.S. Studijavęs Paryžiaus dailės akademijoje ir knygų grafikos srityje produktyviai dirbęs lietuvininkų dailininkas Adomas Brakas buvo žymus Mažosios Lietuvos lietuvių kultūrinio gyvenimo organizatorius, kovojęs ir dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos valstybės, įkūręs vieną iš Mažosios Lietuvos gelbėjimo skyrių". Gal dėl to kai kuriems Klaipėdos universiteto istorikams, linkusiems nuvertinti lietuvininkų indėlį abiejų Lietuvos dalių suartėjimo procese, ir nepatinka tai, ką A.Brakas yra sukūręs.

 

P.S. Herbo devizu galėtų būti užrašas „Patria nostra Lituania Minor" (mūsų Tėvynė Mažoji Lietuva).


 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-01-29 13:33
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media