2019 m. rugsejo 23 d., Pirmadienis

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: Virgilijus Juodakis: Taip būčiau daręs ir padaręs. Bet manęs neišrinkote...

2019-08-23
 
Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis
 

 

Jau slinko nuslinko praeitin ir jubiliejinės, ir šventinės ir jautrių rinkimų dienos, o Lukiškių aikštė Vilniuje kaip nesulaukia, taip ir nesulaukia apturėti ką nors tokio, ko nėra pasaulyje, kas Lietuvos garbingas sukaktis ir istorinę atmintį simbolizuotų. Kad žmonės tuntais virstų pamatyti ir galėtų girtis: „O aš buvau, aš mačiau...". 
Ginčų, tiesa, sulaukia. Kaip vaikų darželyje vis pasigirsta: „Mano tėtis gali...", „OI mano dar daugiau gali...", „Mano gali Mėnulį nukabinti...", „O mano gali žvaigždes pasiekti". Ginčas, žinia, ne apie Mėnulį, o apie partizanų bunkerį ir baltą vyčio žirgą. Vis nesutaria, vis kas nors ne taip. Tik niekas suprantamai nepaaiškina, kodėl netinka nei vienas, nei kitas.
O dalykas, mano galva, yra toks.
Jeigu Lietuvos istoriją prilygintume keliui nuo Žemės iki Mėnulio, tai tie keli metai, kai mūsų partizanai, pasitelkę ir bunkerius, kovojo su okupantais, užimtų tik keliolika milimetrų, vargu ar centimetrą siektų. Nedaug logikos, žinia, kad kolibris atstovautų ir garbingai reprezentuotų dinozaurą, pabrėžtų jo didybę. Todėl ir nedera sumanymas iš po žemės iškasti bunkerį ir tarsi grybą pasodinti jį virš velėnos.
Tuo labiau, kad bunkeris nėra lietuvių išgalvotas. Juk urvas kalno atšlaitėje taipogi yra savotiškas bunkeris. Netgi gyventi tinkamas buvo kadaise. O Egipto piramidėse kiek jų prinarpliota. Vietnamo ir Korėjos žemės kariai bunkerius kilometrais buvo išsikasę. Bene ar ne penki ištaigingi bunkeriai buvo J. Stalinui paruošti, jeigu prireiktų nuo negandų slėptis. Jau atsirado teigiančių, kad ir tas pats Menulis yra tuščiaviduris. Kuo ne didžiulis bunkeris?
Kiek kitokie motyvai neleido į Lukiškių aikštę atjoti baltam žirgui su ginkluotu raiteliu. Dalykas tas, kad atminties ženklas Lietuvos istorinei praeičiai pagerbti ir įprasminti turėtų būti kažkas tokio, ko kitur niekur nėra. Kad žmonės tik čia, tik Vilniaus Lukiškių aikštėje galėtų pamatyti ir pasigirti: „O aš buvau...", „Aš mačiau...", „Niekur pasaulyje nieko panašaus pamatyti neįmanoma", „Tai įspūdingiau ir įdomiau nei Eifelis Paryžiuje, Big Benas Londone, Opera Sidnėjuje". Didelės galvos nereikia suprasti , kad vyčio baltas žirgas nieko nustebinti negali. Negali todėl, kad jo pilna vėliavose, gairelėse, valstybiniuose popieriuose, įstaigose ant sienų, ant piniginių ženklų, ant suvenyrinių niekučių Gariūnuose ir Palangoje, net ant alaus bokalų. Kai tik valdovas, tai būtinai ant balto žirgo: Napoleonas, Aleksandras Makedonietis, karinį paradą priimantis maršalas G. Žukovas, visi įsimylėję princai pasakose... Joks turistas neateis pasižiūrėti, kai visai greta Gedimino kalnas su pilies liekanomis ir romantišku Geležiniu vilku. Nebent Vilnius įstengtų aplenkti Trojos miestą, kuris ruošiasi pasistatyti Homero aprašytą legendinio dydžio Trojos arklį. Deja, senelis Homeras nesuskaičiavo, kiek karių jame galėjo pasislėpti, todėl dabar nežinia, kiek turistų turėtų jame tilpti.
Taigi, jeigu būtumėte mane išrinkę, iškart po inauguracijos imčiausi Lukiškių aikštės. Nuo seno liaudyje sakoma - :Gera pradžia - pusė darbo". Šitai žino netgi sportininkai, sprinteriai ir stajeriai, plaukikai ir kitokie lenktynininkai, išsirikiavę starto linijoje. Žinau ir aš. Todėl...
Todėl pačią pirmą dieną susikviesčiau miestų bei rajonų merus. Pirmai pažinčiai. Ir gautų pirmą užduotį atlikti tam tikrus namų darbus. Apie juos niekam nevalia net šnipštelėti iki ateis diena „X". Namų darbai būtų tokie: kiekvienas rajonas privalo skubiai pririnkti po penkis kibirus bulvės dydžio akmenukų. Ir po penkis kibiro dydžio pavienius akmenis. Ir dar šis tas. Bet apie viską „Ša" iki dienos X.
Prezidentūros ūkio dalies vyriokai taipogi gautų visą eilę slaptų užduočių ir namų darbų. Neįvykdę, arba slaptą informaciją nutekinę, patys privalėtų X dieną lipti ant pakylos Lukiškių aikštės kampe ir prirakinti save prie Gėdos stulpo geram pusdieniui. Kaip senų senovėje.
Lygiai po mėnesio atėjo X dienos aušra. Nuo pat ryto guvūs vyriokai plušėjo klodami aikštę žalia dirbtine velėna. Visai kaip futbolo aikštes dabar paruošia, kad būtų gražu, atsparu trypimui, lengva valyti, jeigu sirgaliai ko primėto. Iki pietų darbas buvo baigtas. Po pietų darbo ėmėsi žemės matininkai ir, geografai, istorikai. Pradėję nuo Gedimino prospekto, jie paguldė per visą aikštę Lietuvos žemėlapį, pažymėjo dabartinius respublikos kontūrus plačia tautine juosta ant įsmeigtų dailių strypelių. Vietas, kuriose šiame šitokio mastelio žemėlapyje priklauso būti rajonų miestams, paženklino vienodomis lentelėmis su užrašais, kas kur. Vakarop darbas buvo baigtas.
Lygia greta su šiais tvarkdariais, per visą aikštės perimetrą tarp dviem eilėmis augančių lapuočių plušėjo nemažas būrys technikų. Čia jie tiesė, tvirtino garso, apšvietimo, teritorijos stebėjimo ir fotografavimo bei filmavimo aparatūrą, jungė, narpliojo sieksnius įvairiausių laidų. Visa tai jie dar derino su tarp medžių aplink visą aikštę tveriama metalinio tinklo tvora. Įėjimui į aikštę paliko tik laisvą tarpą ties aikštės kraštinės viduriu prie Gedimino prospekto. 
Visi šitie darbai užtruko iki gilaus vakaro. 
O rytojaus dieną nuo pat ankstyvo ryto prie to laisvo palikto įėjimo viena po kitos rikiavosi mašinos iš visų Lietuvos pavietų. Drūti vyrai iš sunkvežimių kėlė nedideliais akmenukais aplipdytas piramides ir susiradę nešė ton vieton, kur buvo nurodyta jų miesto vieta žaliojoje aikštės vejoje. Tai buvo atlikti namų darbai. Tai buvo keturkampės metro aukščio nedidelės piramidės. Jų pagrindas buvo metro nesiekiantis apskritimas. Aiškiai matėsi, kad jos sumažintu masteliu atkartoja tarp KGB rūmų ir buvusios konservatorijos esantį paminklą tremtiniams ir politiniams kaliniams atminti. Iš šitų nedidelių piramidžių smaigalių kyšojo dailūs mediniai strypai. Jie išdidžiai laikė iškėlę miesto ar rajono herbus. Podraug čia pat kabojo lentelės su negailestingais skaičiais, kiek vyrų, moterų ir vaikų sovietmečiais buvo ištremta iš rajono žemės. 
Greta savų herbų, arčiau ar toliau, gulė atvežti tie penki didesni akmenys. Jie žymėjo vietas, kur pokario metais mūsų partizanai, mūsų miškiniai, miško broliai, kaip juos įvairiai vadino žmonės, apturėjo mūšius su sovietų kariuomene ar specialiais smogikų daliniais. Ant akmenų buvo užrašyti mūšio vietų geografiniai pavadinimai. Ir, žinia, datos. 
Kai šis darbas buvo baigtas, naujai paskirtas aikštės prievaizdas ties kiekviena piramide ir akmeniu įsmeigė velėnon lenteles su eksponato eilės numeriu. 
Trečią dieną aikštė buvo atidaryta lankytojams. Jų smalsumą lydėjo tyliai žemu balsu skambantys gongai. Po kelių nutylančių dūžių žiūrovų mintis toliau lydėjo žemi bažnyčių varpų gausmas. Visų pirma - Trakų bažnyčios dviejų varpų duetas. Juos keitė kitokio garso varpai, šituos keitė Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos karelijonai, jie žinią siuntė tolyn per vibrofonų šneką. Ir vėl pasigirsta gongų gaudesys...
Lankytojai laisvai suka ratus apie herbus, nes nėra jokių gatvių, jokių sankryžų, nei upių. Kam neaišku kas, kur, kodėl, pasižymi sudominusio akmens ar piramidėlės numerį, nes žino, kad prie išėjimo iš aikštės ras kompiuterinių spausdintuvų sieną. Įmetę nurodytą monetą (arba brūkštelėję banko kortele) ir paspaudę mygtukus su sudominusiais akmenų ar herbų numeriais, gaus atitinkamų numerių aprašus su vietos kraštotyrininkų (variantas A) žiniomis bei žmonių atsiminimais, arba variantą B su istorikų parengtais tekstais bet kuria pageidaujama kalba.
Palaipsniui po dienos kitos prie akmenų ims rastis liaudies meistrų pagaminti koplytstulpiai mūšių sėkmei ir aukoms pažymėti. O kai kur ir stogastulpiai iškiliems partizanų vadams atminti. Gali ir taip nutikti, kad vienu ypu visi akmenys bus pažymėti koplytstulpiais. Tai jau priklausys nuo istorikų ir liaudies meistrų susitarimo. Visa Lietuva kovojo, visa Lietuva ir pagerbia savo didvyrius, jų atminimą. Pagerbia ir visiems rodo - štai, kaip buvo.
Mano galva, šitoks darinys gražiai liudytų apie mūsų partizanų kovą, ištvermę ir narsą. Tokia ekspozicija galėtų čia veikti, na, sakykime, ištisus metus. Visą tą laiką pagal suderintą tvarkaraštį tvarką čia galėtų prižiūrėti, pilietinės savitvardos patys mokytis ir kitus prusinti skautai, jaunieji kariūnai, moksleiviai, policijos pagalbininkai, kitokios visuomeninės grupės.
Per metus medžio drožėjai pagal numatytą ir iš anksto toli pirmyn sudarytą planą naujoms ekspozicijoms paruoštų naujus medžio drožimo meno komplektus. Bent po vieną koplytėlę būtinai turėtų išlikti prie kiekvieno herbo. O prie akmenų vietos galėtų rastis ir medžio skulptūroms, ir šiaip fantazijoms. Šiaip jau metinės ekspozicijos būtinai turėtų būti teminės. Pavyzdžiui, Saulės mūšiui atminti, Pabaisko, Durbės ir kt. kautynėms, J. K. Chotkevičiaus mūšiui su švedais Salaspilyje, kovoms su bolševikais ir bermontininkais atminti, tarpukario Lietuvos kariuomenei pagerbti, aviacijai ir, žinoma, Žalgirio kautynėms pažymėti. O kodėl ateityje neskirti metų mūsų mokslininkams, lazerių kūrėjams, chirurgams, signatarams ir t.t. ir t.t. Tam, žinia, būtų pravartu organizuoti medžio skaptavimo plenerus. Tokias kūrybines medžio drožėjų stovyklas žaliava nesunkiai aprūpintų miškininkai: po kaladę ar kelmą iš rajono.
Yra tokia plačiai veikianti įdomi istorinės aprangos kūrybos mėgėjų bendrija. Ji mielai sutiktų laikas nuo laiko Lukiškių aikštėje kad ir ištisą dieną vaikščioti demonstruodami atitinkamų pagal ekspoziciją epochų kostiumus. Pavyzdžiui, Radvilų laikotarpio mados, jotvingių, sėlių apranga, iš Mindaugo laikų, Krėvos unijos spintų ir t.t. O gal ir Napoleono, švedų, maskolių, totorių kariai su visa savo uniforma ir to meto amunicija... Tiktų ir Stalino lagerių kalinių šimtasiūliai vatos bušlatai, tremtinių apranga. Kontrasto principu jie labai tiktų tvarkai prižiūrėti aikštėje, kurioje senus laikus liudytų lietuvių pagonių dievai, vaidilos ir vaidilutės . 
Nesunku įsivaizduoti, kaip netikėtai ir patraukliai atrodytų tarp koplytstulpių ir stogastulpių, tarp iš senų kelmų išskaptuotų portretų veja plaukioja vėduoklėmis nosytes vėdinančios damos, pasidabinusios pūstais sijonais ir įmantriomis skrybėlaitėmis. Arba klumpėmis avinčios moterėlės, „šalbierkomis" pasidabinę bernai. Arba sovietų karininkų žmonos, kai prieš karą Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Vieša paslaptis, kad į teatrą jos ėjo pasidabinusios naktiniais šilko marškiniais...
Galbūt aš klystu... Galbūt. Patarkite, mieli bičiuliai, kas ne taip. Tik susitarkime - griaunant seną tvorą, reikia žinoti, kaip atrodys naujoji. Kitaip - vien pliurpalas, kuris nieko gero neduoda. 
Pagarbiai Virgilijus.
Va, ką tik paskambino vienas bičiulis. Sako: „O vis tik gaila, kad visiškai niekur neliko balto žirgo". Jam ir kitiems atsakau: „Niekur nedingo, tik kiek užtruko. Juk turime puikių lazerio specialistų. Jie jau gamina hologramos įrenginius. Neilgai trukus paleis šuoliuoti baltą žirgą ir kairėn ir dešinėn ore virš Lukiškių aikštės. Ne vien jį. Visa Herkaus Manto kariauna čia galės kautis. Ir Žalgirio mūšis kunkuliuoti. Ir kiti lietuvių mūšiai galės būti čia matomi. Ir mūsų partizanų bunkeriams rasis vietos dokumentiniuose ar meniniuose kino filmuose. Reikia tik truputį lukterėti...
Beje, dar liko tušti trikampiai keturiuose aikštės kampuose. Čia vieta vardiniams suolams. Tai suolai su užrašytomis pavardėmis tų žmonių ar organizacijų, kurie solidžiai parėmė memorialinės aikštės įrenglmą reikmenimis, medžiagomis, darbu ar lėšomis.
Taip būčiau daręs ir padaręs. Bet manęs neišrinkote...

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-08-23 19:29
 
 

Komentarai (6)

Jūsų el. paštas

Irgi Jonas

2019-08-27 14:44

Skaičiau, Virgilijau, Jūsų siūlymą ir akyse regėjau nepakartojamai vaizdingą reginį iš mūsų valstybės praeities...Šiurpulingai vaizdu...Ploju iš visos širdies!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jonas

2019-08-27 11:45

Jei nespėjome išrinkti prezidentu, tai reikia pasistengti Virgilijų išrinkti Vilniaus meru.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2019-08-25 10:34

Gaila, Virgilijau, kad Jūsų neišrinkome prezidentu...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2019-08-25 10:22

Pirmyn Juodaki. Pritariu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Birutė

2019-08-25 09:31

Tikrai eičiau. Ir kitus atvesčiau!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media