2022 m. sausio 17 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: Vytautas Bagdonas: Vaižganto premijos įteikimą palikime... Vaižganto gimtinei

2021-11-29
 
Vytautas Bagdonas

Vytautas Bagdonas

Vytautas Bagdonas,
LŽS narys, vienas iš „Vaižgantinių" sumanytojų ir organizatorių

 


Lietuvos žurnalistų sąjungos interneto svetainėje paskelbta informacija apie 2021 m. spalio 19 d. organizuotą Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos (NŽKA) valdybos posėdį, mane, o ir daugelį kitų žmonių, gerokai nustebino, netgi šokiravo. Tiesa, nustebino ir šokiravo tiktai tas pranešimas, jog tarp kitų klausimų buvo diskutuota, jog būtų galima organizuoti bendrą renginį kartu su Rašytojų sąjunga Kaune, tuo pačiu įteikiant ten ir Vaižganto premiją.
Akivaizdu, kad ateinančiais metais daug visokiausių renginių nukeliaus būtent į Kauną, juk šis miestas 2022 metais taps Europos kultūros sostine. Todėl pilnai suprantama daugelio tautiečių siekis bet kokius renginius, pramogas, projektus susieti būtent su Kaunu. Juolab ambicingų planų ateinančiais metais turi ir kauniečiai žurnalistai, atstovaujantys savąjį miestą Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos valdymo organuose.
Kiek tenka skaityti spaudoje, Kauno žurnalistai ir taip sugeba organizuoti gana įspūdingus sambūrius, visokius „Spaudos balius" bei panašius renginius. Be jokios abejonės, „Kauno - Europos kultūros sostinės" metais bus proga organizuoti dar įdomesnių, įspūdingesnių renginių. Tereikia tiktai nepatingėti pasamprotauti, paieškoti dėmesio vertų veiklos formų, išraiškingesnių priemonių, kūrybinius sumanymus skirti vienokio ar kitokio projekto įgyvendinimui. Tiktai kuo čia dėta respublikinė literatūrinė Vaižganto premiją? Sakysite, Vaižgantas daugybę metų paskyrė Kaunui, ten jis sulaukė gyvenimo saulėlydžio, ten buvo palaidotas. Sakysite, 2022 metais sukanka 100 metų, kaip Kaune buvo įsteigta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga ( vėliau pavadinta Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga), kurios vienas iš steigėjų ir vadovų buvo Vaižgantas. Galima ir daugiau priežasčių ar pateisinimų sugalvoti.
Betgi prisiminkime Vaižganto premijos istoriją. 2002 metais, minint Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos 80-metį, trys kūrybinės organizacijos : Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija įsteigė kasmetinę literatūrinę Vaižganto premiją. Pirmosios dvi premijos poetui Kovo 11-osios Akto signatarui Gintautui Iešmantui ( 2002 metais) ir rašytojui, publicistui Rimantui Vanagui (2003 metais) buvo įteiktos Vilniuje. Didelėmis mūsų kraštiečio mokslininko, Vaižganto atminimo puoselėtojo, literato, biomedicinos mokslų daktaro doc. , dr. Juozo Lapienio iniciatyva, suderinus su kūrybinių organizacijų vadovais ir svėdasiškių visuomene, Vaižganto premijos pradėtos įteikinėti Juozo Tumo-Vaižganto gimtajame Svėdasų krašte. Reikia pasakyti, kad tuo metu dar nebuvo pastovių šių renginių organizatorių, nebuvo prisilaikoma premijos įteikimo laiko ir vietos, tad Vaižganto premija buvo įteikinėjama skirtingu metu ir skirtingose vietose. Kartais tai vykdavo vasarą po Šv. Petro ir Šv. Pauliaus didžiųjų atlaidų, kartais - rugsėjo mėnesį po Šv. Mykolo titulinių atlaidų. Pavyzdžiui, rašytojai Gintarei Adomaitytei trečioji premija įteikta Kunigiškiuose Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus kiemelyje, ketvirtasis laureatas žurnalistas ir rašytojas Laimonas Tapinas 2005 metais pagerbtas Vaižganto gimtuosiuose Malaišiuose. Penktoji Vaižganto premija 2006 metais publicistei, literatūrologei prof. Viktorijai Daujotytei- Pakerienei įteikta Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus kiemelyje Kunigiškiuose, o rašytojas Jonas Mikelinskas, atsiimdamas 2007 metais šeštąją Vaižganto premiją, pagerbtas Svėdasuose prie Alaušo ežero, tuo tarpu rašytoja, žurnalistė gydytoja Filomena Taunytė-Paškonienė 2008 metais Vaižganto septintąją premiją gavo Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje.
Tokios prestižinės premijos įteikimo organizavimą perėmusios organizacijos: Svėdasų seniūnija, Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrius, asociacija Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys" ir Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus nusprendė padaryti „tvarką". Nuo 2009 metų pradėtas organizuoti respublikinis renginys - „Vaižgantinės". Ir ne bet kur, o būtent Juozo Tumo-Vaižganto gimtajame Malaišių kaime (Anykščių rajono Svėdasų seniūnija ). Laikas pasirinktas rugsėjo mėnesį, nes būtent tą mėnesį ir gimė Tumų Juozukas. Per pirmąsias „Vaižgantines " tuomet buvo įteikta aštuntoji Vaižganto premija poetui, dramaturgui, akademikui Justinui Marcinkevičiui. Ir nuo to laiko tradicinės „Vaižgantinės" visus vis sukviečia į Malaišius kiekvieną rugsėjį. ( Šiemet, 2021 metais, organizuotas tryliktas renginys, buvo įteikta jubiliejinė - jau dvidešimtoji Vaižganto premija. ) Apie tai, koks tai būna populiarus, kiek daug dalyvių ir žiūrovų sutraukiantis renginys po atviru dangumi po šimtametėmis Malaišių liepomis jau nebenoriu pasakoti, nes daugelis jau yra buvęs, savo akimis matęs, be to, žiniasklaidoje ne kartą apie tai rašyta, pasakota...
Tikriausiai, neatsitiktinai Vaižganto premijos nuostatuose, patvirtintuose 2012 metų rugpjūčio 6 dieną, atsiradęs 5 punktas skelbia: „Vaižganto premija teikiama kasmet Malaišiuose (Anykščių r.), minint Juozo Tumo-Vaižganto gimtadienį".
Aiškiau jau ir negali būti. Jeigu yra tokie nuostatai, jeigu kasmet puoselėjama graži ir tradicija Vaižganto premijas įteikinėti rašytojo gimtinėje, kur daug kas mena Vaižganto vaikystės ir jaunystės pėdsakus, kur stovi skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas šiam iškiliam kūrėjui, kur dabartiniai menininkai medžio skulptūrose įprasmina Vaižganto kūrinių herojus, tai ar dar reikia ką nors keisti, pradėti premijas įteikinėti kažkur kitur?
Žinoma, Vaižganto premijos įteikimo ceremonijos perkėlimo į Kauną iniciatoriai gali teisintis, kad tai bus padaryta tik išimties tvarka, tik vieną kartą ir tiktai išskirtinai Kaunui. Bet „niekada nesakyk niekada". Gali būti, kad ateityje įsigeis Vaižganto premiją įteikti pas save Mosėdžio ar Kulių gyventojai Žemaitijoje, nenorės nusileisti ir panevėžiečiai, raseiniškiai. Juk daug kur Vaižgantas kunigavo, gyveno, kūrė. Taip be galo gali nebūti galo. Ir tą Vaižganto premija keliaus po Lietuvėlę, kas kada panorėjęs kviesis pas save rašytojus ir žurnalistus, kurie atliktų garbingą premijos įteikimo misiją...
Todėl neatsitiktinai daugeliui svėdasiškių, daugiau ar mažiau prisidedančių prie „Vaižgantinių" organizavimo, puoselėjančio garbaus savo kraštiečio atminimą, kyla teisėtas klausimas :„Ar jau yra tokia būtinybė pažeisti premijos teikimo nuostatus, nusistovėjusią gražią ir prasmingą tradiciją iš Vaižganto gimtųjų Malaišių dvidešimt pirmąją Vaižganto premiją išvežant į Kauną"? Savaime suprantama, nutraukus tos tradicijos grandinę, paskui bus labai jau sunku ją suklijuoti, po pertraukos Vaižganto premijos įteikimo iškilmes vėl sugrąžinti į Malaišius.
Tarp kitko, respublikinis renginys - „Vaižgantinės" - Malaišiuose vis tiek bus organizuojamas nepriklausomai nuo to, ar respublikinė Vaižganto premija bus įteikiama čia, ar iškeliaus į Kauną ar kažkur kitur...
Atsisakius Vaižganto premijos teikimo rašytojo gimtajame kaime bus pažeista ne tiktai daugelį metų puoselėjama „Vaižgantinių" tradicija. Praradimų bus ir daugiau. Antai, Kunigiškių kaime veikiančiame Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje, įrengtame buvusioje senovinėje pradžios mokykloje, kurioje vaikystėje mokėsi ir Vaižgantas, yra įrengta speciali Vaižganto premijos laureatų dovanotų knygų su autorių autografais ekspozicija. Dabar kiekvieną kartą, pagerbus naująjį laureatą, sulaukiama jo dovanos muziejui - knygos su autografu. Tokia ekspozicija labai vertinga ir dėmesio verta, muziejaus svečiai ją nuodugniai apžiūri, varto, skaito dovanotas knygas. Gaila tiktai, kad kai kurie laureatai ( kun. Julius Sasnauskas, muziejininkas poetas Alfas Pakėnas ), nors ir yra žadėję, savo pažadų taip ir neištesėjo. Nors tiesiogiai su jais bendrauta, apie puoselėjamą muziejuje tradiciją kaupti laureatų knygas su autorių autografais pasakota. O ar kas nors iš žurnalistų ar rašytojų panorės dabar dovanoti savo knygas Vaižganto gimtajame Svėdasų krašte esančiam muziejui, jeigu premija bus teikiama, tarkime, kažkur Kaune, Baisiogaloje, Kėdainiuose ar Ariogaloje, jei laureatas Svėdasų krašte net nėra buvęs ir apie jokį ten veikiantį muziejų nieko nežino? Arba vėlgi. Tame pačiame muziejuje yra įrengta Vaižganto premijos laureatų galerija, kur puikuojasi ant plastiko leidykloje pagaminti visų laureatų portretai. Jų kaskart vis padaugėja po kiekvienų „Vaižgantinių". Kas kokybiškai nufotografuos, pateiks menišką laureato portretą, jei premijos įteikimo iškilmės vyks kažkur kitur? Ir ar bus Svėdasų krašto muziejui ir svėdasiškiams vertinga tokia nuotrauka, jeigu laureatas bus premijuotas ne Vaižganto gimtajame krašte?
Sudėjus visus „už" ir „prieš" vis tik norisi akcentuoti faktą, jog tikslinga Vaižganto premiją įteikinėti tiktai Vaižganto Tėviškėje, puoselėjant jau esamas tradicijas, prisilaikant patvirtintų nuostatų, nesiblaškant, nesivaikant madų, „kultūros" sostinių. Ta pačia proga aš, kaip ilgametis Lietuvos žurnalistų sąjungos narys ( nuo 1975 metų), kaip tryliktosios Vaižganto literatūrinės premijos laureatas ( 2014 metais), kaip vienas iš „Vaižgantinių" šventės sumanytojų ir organizatorių, norėčiau išsakyti ir keletą pastabų. Visų pirma, trys gerai žinomos, autoritetą turinčios, narių solidžių skaičių sutelkusios kūrybinės organizacijos turėtų rimtai pagalvoti apie juokingai mažos Vaižganto premijos sumos padidinimą. Sutikime - juk tie 300 eurų yra tiesiog pasityčiojimas ir iš kūrėjų, ir iš garsiojo Juozo Tumo-Vaižganto atminimą. Teigiame, jog tai prestižinė premija, o pinigėlių kiekis pernelyg kuklus. Juk tos premijos dydis kone susilygina su socialinėmis išmokomis, kurias kas mėnesį gauna socialiai remtini žmonės, tarp jų ir didžiausi veltėdžiai, per tris dešimtmečius taip ir nesugebantys susirasti darbo, girtuokliai ir kitokie „liūdnojo vaizdo riteriai". Jeigu jau neturima savų lėšų, tarkime, sukaupus sumokamą nario mokestį ir pan. , tai būtina ieškoti rėmėjų, belstis į Kultūros ministerijos, Vyriausybės, kitų institucijų duris, prašyti paramos pas verslininkus, kad tokia premija siektų jau bent 3000 eurų. Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, vietoje to, kad planuotų Vaižganto premijos išvežimą į Kauną ( o ateityje gal ir kur nors kitur) galėtų ateityje pagalvoti ir apie tai, kaip užmegzti glaudesnius ryšius su „Vaižgantinių" organizatoriais, sutelkti bendras pastangas, kad Vaižganto premijos įteikimo iškilmės Malaišiuose taptų dar gražesne, įspūdingesne švente. Juk šiuo metu žurnalistai atvyksta į Svėdasų kraštą tiktai kaip svečiai, kurie atlieka garbingą misiją, įteikia premiją, truputį padalyvauja renginyje ir išskuba namo. O juk galėtų autoriai pristatyti, pareklamuoti savo naujas knygas, netgi jas pardavinėti, dovanoti vietos bibliotekoms, kaimo bendruomenėms ir pan. Mielai žurnalistams fotografams būtų suteikta erdvė jų foto parodoms organizuoti. Kaip miela ir malonu būtų, jeigu LŽS ir NŽKA atstovai, atvykdami į Malaišius, atsivežtų ir aktorių, dainininkų, muzikantų. Žinoma, kokio didingo orkestro ar choro nereikia, pakaktų ir vieno kito atlikėjo, kuris tikrai pradžiugintų publiką. Pavyzdžiui, kaip visiems patiko, kokį įspūdį paliko gerbiamo Juozo Šalkausko perskaityta Vaižganto užrašyta sakmė apie Alaušo varpą. Kad daugiau tokių skaitovų, žodžio meistrų būtų! Norėtųsi, kad gerbiami svečiai iš Vilniaus, Kauno ir kitų vietovių pagerbtų provincijoje gyvenančius savo kolegas, kurie yra išleidę naujas savo knygas ir jas pristato per „Vaižgantines". Apie tai visuomet iš anksto informuojame skelbiamose programose, plakatuose, reklaminiuose skelbimuose. Ir tai nebūna jokia paslaptis. Kažkaip būna skaudu, kai Žurnalistų sąjungos nariai, dargi ir garbingus jubiliejus pažymintys, savo knygas pristatantys, sulaukia pagarbos tik iš savo artimųjų, draugų, pažįstamų, o iš kolegų žurnalistų būna tik tyla ir ramybė. Jau trylika metų kaip mes turime įsteigę savo Vaižganto mažąją premiją „Už nuopelnus Svėdasų kraštui". Tai - irgi jokia paslaptis. Šias premijas visuomet įteikiame po pagrindinės Vaižganto premijos įteikimo. Visą laiką galvoju, kaip būtų gražu, jeigu mūsų kuklios premijos laureatus taipogi pasveikintų ir kūrybinių organizacijų atstovai. Sveikina Seimo nariai, sveikina rajono valdžia, daug kas sveikina. O mūsų draugai ir partneriai iš šalies kūrybinių organizacijų nei karto nepasveikino. Nereikia juk kažkokių ypatingų brangių dovanų - pakaktų vienos kitos neseniai išleistos knygos, gal net su autorių autografais, kokio nors menko suvenyro. Koks malonus būtų prisiminimas ir pagarba Vaižganto mažosios premijos laureatui. Labai opi problema organizuojant „Vaižgantines" visuomet būna finansiniai reikalai. Ir kasmet jie prastėja. Ypatingai turėjome sunkumų šiemet, kai nežinia dėl kokių priežasčių rajono savivaldybė pagal kultūros renginių rėmimo programą mūsų respublikiniam renginiui neskyrė nei vieno euro. Laimė, atsirado geradarių, kurių dėka šventę galėjome organizuoti. Kai kas gana skeptiškai bando aiškinti, kad panašaus renginio organizavimas nieko nekainuoja, juk šventė vyksta lauke, po atviru dangumi. Bet iš tiesų juk viskas kainuoja. Kad ir biotualeto nuoma, juk už krūmų „gamtinių reikalų" neatliksi, esame civilizuoti žmonės. Norisi vėsoką dieną, renginiui užsitęsus, ir Šaulių organizacijos narių išvirta koše visus pavaišinti, ir karšta arbata. Gal kai kas tiki naivia pasaka, kurioje pasakojama kaip išradingas kareivis košę išvirė iš ...kirvio. Deja, realybėje tenka košei išvirti ir maisto produktus pirkti, ir vienkartinius indus tai košei įdėti. Žinia, ir automobiliai dar rieda ne vandeniu, o benzinu varomi, kuris taip pat ne centus kainuoja. Daug įvairių išlaidų būna. Todėl neatsitiktinai ir LŽS interneto svetainėje, ir kitur skelbdami informaciją apie būsimas „Vaižgantines" skelbiame ir banko sąskaitą, kur būtų galima pervesti pinigines aukas. Labai gaila, kad tie skelbimai iš brolių ir sesių žurnalistų nesulaukia nei jokio atgarsio, nei konkrečios paramos. Atrodo, kad visi jau taip varganai gyvena, kad nors kuklios piniginės aukos skirti niekas neišgali. Tiesa, bene 2013 metais vienintelė Vaižganto premijos laureatė Perpetua Dumšienė geranoriškai pasiūlė finansinę paramą ir savo žodį tęsėjo. Iki šiol nestebino atsakymai iš LŽS ar NŽKA, kad jos neturi finansinių galimybių paremti, nes vis galvodavau, kad iš tiesų taip ir yra, juk visos nevyriausybinės organizacijos išgyvena nelengvus laikus. Bet juk Lietuvos rašytojų sąjunga šiemet „Vaižgantinių" organizavimui paskyrė finansinę paramą. Tad, nejaugi jau tokie „biedni" tik žurnalistai ir NŽKA ? Tiesa, būčiau labai neteisus ir tiesiog apsimeluočiau teigdamas, kad žurnalistų kūrybinės organizacijos nebandė finansiškai prisidėti prie „Vaižgantinių" organizavimo. Taip, vieną kartą toks sveikintinas bandymas buvo. Tiktai, deja, juo pasinaudoti jau nebuvo jokios galimybės. Mat, po ilgo susirašinėjimo elektroniniu paštu ir paramos „kaulijimo" pagaliau buvo sulauktas sutikimas už kai kurias konkrečias paslaugas apmokėti. Bet ar buvo įmanoma tuo pasinaudoti, jei pasiūlymo sulaukta likus tik savaitei iki šventės organizavimo, kai už visas paslaugas, pirkinius jau buvo sumokėta, visi mokestiniai pavedimai atlikti avansu? Juk ne paslaptis, paslaugų tiekėjai, prekių pardavėjai reikalauja sąskaitas apmokėti iš karto, o ne po mėnesio ar pusmečio, niekas nelaukia, kol kas nors kada nors susimylės ir skirs pinigėlių vienam ar kitam dalykui...
Tad, štai kokios mintys kilo skaitant Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos valdybos posėdžio medžiagą ir vis prisimenant jau trylika metų organizuojamų „Vaižgantinių" peripetijas. Štai ir iškilo dabar klausimas, ar per keturioliktąją tradicinę šventę 2022 metų rugsėjo mėnesį dar turėsime progos pagerbti naująjį respublikinės literatūrinės Vaižganto premijos laureatą, ar jau nebe? Norėtųsi tikėti, kad graži tradicija premijas įteikinėti Malaišiuose ir toliau bus tęsiama, o diskusijos apie Vaižganto premijos įteikimą Kaune taip ir liks diskusijomis.
 
Rubrika "Nuomonių barometras" yra SRTRF projekto dalis.
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-12-27 12:10
 
 

Komentarai (9)

Jūsų el. paštas

Ačiū

2021-12-27 11:59

Gerbiamam Vytautui reikia pasakyti ačiū už tokias teisingas mintis. Tiktai, kad tos mintys rastų atgarsį.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Senjoras

2021-12-22 14:54

Pagaliau nors vienas žurnalistas parašė tiesą. Perdaug LŽS skirstomi žmonės į pagerbtuosius ir atstumtuosius. Pagerbiami tie patys, dažniausiai vilniečiai ir kauniečiai, kurie nuolat šmėžuoja Žurnalistų namuose, įvairiuose renginiuose. O kiti, ypač provincijoje gyvenantys žurnalistai palikti likimo valiai, užmiršti, pamiršti.Tokios šventės kaip Vaižgantinės gali būti puiki proga pagerbti rajonuose dirbančius kūrybingus žurnalistus.Aš už Vaižgantines Vaižganto žemėje, ne kur nors Kaune, Jurbarke ar Maišiogaloje.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Petras Oškinis

2021-12-19 10:39

Dėmesio verta tema. Visiškai sutinku su autoriumi gerbiamu Vytautu- ir dėl premijos dydžio, ir dėl jos teikimo Vaižganto gimtinėje. Reiktų rimtai pagalvoti, kuo konkrečiai būtų galima prisidėti prie tradicinių Vaižgantinių organizavimo. Nejaugi taip ir dejuosime, kad esame biedni, neįgalūs?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Virginijus Jocys

2021-12-18 18:27

Pritariu jau nusistovėjusiai tradicijai teikti premiją rašytojo gimtinėje. Tai gražus kasmetinis nusilenkimas rašytojo atminimui, Jo kūrybai, Jo gimtajam kraštui iš kurio išėjo į didįjį gyvenimo kelią. Tikrai verta premijos dydį padidinti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Kodėl

2021-12-04 15:25

Kas paaiškins, kodėl Rašytojų sąjunga turi lėšų paremti Vaižgantinių organizavimą, o LŽS ir NŽKA tokių lėšų neturi? Gal tiktai trūksta noro?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Senjoras

2021-12-03 14:58

Įdomu ką nuspręs šiandien posėdžiausiantys NŽKA atstovai? Gal nugalės kauniečių ambicijos Vaižganto premiją įteikti pas save? Mano nuomone, reikėtų premiją įteikinėti rašytojo gimtinėje, nesiblaškyti ir būtinai didinti premiją, gana juokinti visuomenę su bedarbio pašalpa- 300 eurų. Nejaugi patys kūrybinių organizacijų vadovai šito nesupranta be priminimo?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas J. Jurginis

2021-12-02 14:39

Pritariu šimtu procentų. Vaižgantas buvo didis žmogus, tai ir jo vardo premija turėtų būti dešimteriopai didesnė.Premija kaip ir iki šiol turėtų būti įteikiama Vaižganto gimtinėje. O Žurnalistų sąjunga turėtų būti prie organizatorių, o ne kaip kokie svečiai.Planuojant lėšas, reikia numatyti ir finansinę paramą Vaižgantinėms.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Saulius Karsokas

2021-11-30 12:14

Pritariu. Nereikėtų blaškytis. Reikia branginti gražias tradicijas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vaižgantinių gerbėjas

2021-11-29 15:39

Labai teisingos pastabos, įdomus, informatyvus rašinys. Tikrai pritariu minčiai, kad nereikėtų blaškytis su Vaižganto premija, o ją įteikinėti rašytojo gimtinėje. Palaikau idėją, kad premijos dydį reikia keisti didinimo linkme, 300 eurų šiais laikais tai visiški niekai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media