2021 m. kovo 9 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Vytautas Juozapaitis: „Esame tik tiek, kiek yra kultūros“

2021-02-22
 
Vytautas Juozapaitis

Vytautas Juozapaitis

Vytautas Juozapaitis,
Seimo Kultūros komiteto pirmininkas
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

 

 

Švenčiant Lietuvos valstybingumo atkūrimo 103-ąsias metines, kaip ir kiekvienais metais, ypatingais pagarbos ženklais buvo pagerbti ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, kurie išgirdo ne tik padėkas, bet ir jau mantra tapusį politikų pažadą kultūrą puoselėti ir laikyti pagrindiniu šalies raidos vektoriumi. Ir tie žodžiai, išsakomi šventą mums visiems dieną, neabejoju, yra nuoširdūs ir lydimi tikėjimo, kad politikoje pagaliau rasis valios juos paversti kūnu.
Tačiau ar tikrai visi vienodai ir vieningai sutariame, kas gi yra toji kultūra, vardan kurios vieną kartą metuose išrenkame labiausiai nusipelniusius ir, pasižymėję savo gerų darbų sąraše „varnelę", lyg niekur nieko laukiame kitų metų, visus dvylika mėnesių sutartinai pamiršdami, kad toji politika, kurios vardu dažniausiai nurašomi gėdingiausi poelgiai, ir yra tos pačios kultūros sudėtinė dalis?
Taigi, kultūra, arba tikriau, jos daugiasluoksnės išraiškos priemonės, ir apsprendžia mūsų valstybingumo suvokimo lygmenį, nuo kurio tiesiogiai priklauso tiek ekonominės gerovės, tiek ir dvasinio turinio paklausa, be kurios harmoningos visuomenės valdoma valstybė yra tiesiog neįmanoma.
Per tris dešimtis atkurtos nepriklausomybės, kurios 31-ąsias metines švęsime Kovo 11-ąją, metų mūsų valstybė nuėjo neįtikėtino progreso kelią, statant demokratinės valstybės mūrą, tačiau supratimas, kad toji „rišančioji" statybinė medžiaga, kurios dėka esame tvirti tiek, kiek tai suprantame, ir yra kultūra, taip ir neįsitvirtino mūsų sąmonėje.
Esu daugiau nei tikras, kad šis faktorius, galintis iš esmės pakeisti aplinkinių požiūrį į Lietuvą bei mūsų valstybingumo raidą, iš esmės iki šiol yra neišnaudotas. Arba tiksliau, naudotas ne visai ir ne visada pagal paskirtį... Kultūros sąvoka, kuri Lietuvoje iki šiol vis dar susiaurinama iki dainų, šokių ar „ledų" švenčių, pamirštant, kad ši, plika akimi nematoma dimensija, reikalaujanti ne tik jausminio pasitenkinimo, bet ir intelektinių pastangų bei investicijų, ir yra pagrindinė riba, skirianti žmogų nuo gyvuliškų instinktų vedinų primatų.
Iki šiol viešojoje, o ypač vadinamojoje politinėje, erdvėje šis žodis neretai sukelia reakciją, primenančią vaikų darželio auklėtinių požiūrį į asmens higieną: lyg ir visiems aišku, kad prieš valgį reikia plauti rankas ir bent dukart dienoje valytis dantukus, tačiau, pasitaikius progai, arba nestebint auklėtojai, stengiamasi šių procedūrų išvengti...
Taip ir su kultūros, kurią derėtų reglamentuoti kaip privalomą tautos dvasinės higienos normą, taikymu kasdienėje darbotvarkėje: pradedant nuo tautos išrinktųjų Seimo narių tarpusavio bendravimo, tarpžinybinių valstybinių institucijų sąveikos, ministerijų tarpusavio bendradarbiavimo ir baigiant visų lygmenų valdžios institucijų sutartiniu požiūriu į kultūrą ir visas jos išvestines formas kaip nereikalingą ar nebūtiną balastą, kuriuo, esant progai, stengiamasi atsikratyti.
Tikiu, kad dažnu atveju tai nutinka ne dėl piktų kėslų ar noro pakenkti savo valstybei, o tuo pačiu ir sau pačiam bei savo palikuonims. Veikiausiai priežastis slypi nežinojime, kuris, deja, neatleidžia nuo atsakomybės, be kurios sėstis prie valstybės valdymo mechanizmo visuose lygmenyse turėtų būti kategoriškai uždrausta.
Deja, gyvenime nutinka ir kitaip. Tenka konstatuoti, kad dėl kultūros politikos nebuvimo ir politinės kultūros stokos pastarąjį dešimtmetį grėsmė prarasti save ir pamiršti savo žmogiškąjį pradą, vardan sotesnio duonos kąsnio paaukojant istorinę atmintį ir tautinę savigarbą, buvo priartėjusi prie pavojingos ribos, už kurios ištiktų nebūtis. Tačiau visiškai netikėtai pragaištingos nebūties grimasą mums iššiepė tas nelemtas virusas, parklupdęs pasaulį ir sustabdęs visus mūsų geriausius ketinimus, įskaitant ir naujos Vyriausybės, dirbančios vos trečią mėnesį, pastangas kultūros sąvokai suteikti tą išskirtinę privilegiją vadintis valstybės siela, kurios turiniu turime pasirūpinti kiekvienas, nepriklausomai nuo užimamų pareigų ir savo vaidmens šalies gyvenime.
Taip, šis didžiosios dalies kultūros lauko fizinis paralyžius, dėl kurio sustojo visa kraujotaka, yra labai pavojingas tolimesnei sektoriaus raidai ir net gyvybingumui, tačiau labiausiai pavojinga šios nelaimės komplikacija gali ištikti tuomet, kai kultūrinio deguonies trūkumas gali paveikti visų mūsų sąmonę, kurią praradus gali prasidėti negrįžtami procesai visam valstybės organizmui.
Tačiau, ištikus tokio masto nelaimei, mes, savo gyvenimu ir ištikimybe kūrybai liudijantys kultūros reikšmę ir svarbą, privalome prisiimti atsakomybę ir už visų mūsų puoselėjamos Lietuvos brangiausio turto - žmonių fizinį išlikimą, nes būtent į kultūros žmones, turinčius išskirtinę privilegiją iš savo dvasinių aukštumų prabilti į tautą, šiandien yra nukreipti žvilgsniai. Būtent šiandien yra tas laikas, kai turime atrasti savyje jėgų iškęsti visas šias negandas ir apsišarvuoti dar likusiais kantrybės likučiais bei pasitikėti savo valstybės Vyriausybe, kurios vadovės ištarta frazė „esame tik tiek, kiek yra kultūros" atspindi giluminį kultūros sampratos turinį ir atstoja visas tas vienadienes progines liaupses. Taigi, kultūra yra tai, kas esame mes visi kartu sudėjus, ir ji niekaip nebus kitokia, jeigu mes nerasime bendro supratimo, kas mes esame.
Tad būkime nuoseklūs ir nesidrovėkime kultūringos valstybės vardo net šventiniam šurmuliui nurimus ir padarykime viską, kad ši sąvoka netgi tragiškos pandemijos akivaizdoje taptų Lietuvos vardo sinonimu. Juk atimk iš žmogaus kultūrą - ir jis praras žmoniškumą, sunaikink valstybės kultūrą - ir valstybės nebeliks. Tačiau sparnuotoji didžiojo Šekspyro frazė „būti ar nebūti" šiandien kaip niekada yra aktuali ir kaip niekada turi dvigubą prasmę, nes būti - reiškia būti atsakingiems ne tik už save, bet ir už savo artimą, kuris taip pat turi teisę būti.
Be jokios abejonės, kultūros lauko kraujotakai žūtbūt reikia neatidėliotinos pagalbos, praveriant, jeigu ne visas duris, tai bent langus, idant patekę šviesos spinduliai atgaivintų viltį ir neleistų pasitraukti žmogiškosios prigimties gyvasčiai. Tačiau, kaip ir išeinant iš bet kokios mirtinai pavojingos ligos gniaužtų, tai turi būti atliekama itin atsakingai ir su kvalifikuota priežiūra. Tad pasitikėkime vieni kitais, nes pasitikėjimas šalia tikėjimo taip pat yra viena kultūros sampratos ir kultūringos visuomenės atpažinimo ženklų.

 

 


 
Daugiau informacijos:
Vytautas Juozapaitis
Tel. (8 5) 239 6559
El. p. vytautas.juozapaitis@lrs.lt

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-02-22 12:32
 
Share |
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Irena

2021-02-25 08:33

Reikia taisyti dvarponių padarytas klaidas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Erika

2021-02-23 10:54

Atrodo bus gražu kultūrai. O gal tik atrodo?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media