Archyvas :: Iš FELIKSO MAČIANSKO knygos GERIAU PAŽAISKIME DURNIŲ (2 žiupsnelis)
Felikso Mačiansko draugiškas šaržas. Autorius - dailininkas S.Povilaitis
51.
Anksčiau auginau paršiuką, tai anas ir suėsdavęs, o šiemet neturiu. Tad prašom. Obuoliukai labai skanūs, kad ir kiek papuvę.
52.
Bradas: - Malūnas nesisuka, o liežuviai mala.
Pranelis: - Ir kas iš to? Juk miltai nebyra? Tai kam mala?
- Gal tokia žmonių prigimtis?
53.
Vladas turėjo keistą įprotį: sutiks vaikutį - būtinai paglostys, pasiteiraus, kaip gyvena, ar neskriaudžia tėveliai, pasidžiaugs, kad „dukrytė" arba „sūnelis" gerokai paūgėjo, pagražėjo.
- O gal tie vaikučiai tikrai tavo? - pasiteiravo Spitrienė. - Juk niekas kitas su svetimais vaikais, taigis taigis, taip nesicackina, nemeilikauja, kaip pats.
- Nežinau, tik nemanyk, kad aš palaidūnas. Tokiame miestelyje kaip mūsų, šimts pypkių, nepaišdykausi. O jeigu atvirai, tai juk mes visi esame broliai ir seserys, to paties Dievo tvariniai. Kaip sakė kunigas Pranciškus, prieš Aukščiausiąjį visi lygūs, vienodomis dovanomis apdovanoti. Juk parašyta: mylėk kitus taip pat, kaip save patį.
- O gal priešingai: mylėk save labiau nei kitus? Aš suprantu - meilė - tai davimas, dalijimasis su kitais tuo, ką turi. Nemylėdamas savęs, nepamilsi kitų. Taigis taigis...
- Palauk, palauk, kaimynka, tamsta čia mane, šimts pypkių, galutinai subalamutinai... Man reikia pasitarti su klebonu Pranciškum, pasižiūrėti, kaip auga tos dukrytės, sūneliai...
54.
Ku-kū, ku-kū,
Kiek, Vladai, tu turi vaikų?
- Vaikučių turiu nemažai,
Bet mus nespaudžia tie vargai.
Jie teikia vien tiktai paguodą
Ir širdžiai atgaivą teduoda.
55.
Bradas: - O kaip būtų gera, jeigu galėtum
nemąstyti apie tai, apie ką nenori mąstyti...
- Bet neįmanoma įsivaizduoti nemąstančio žmogaus, - užginčijo sūnus Viciulis.
- Nesutinku, - užprotestavo tėvas. - Visi tik galvoja, o mąsto - retai kas. Bet aš, berods, pasakiau: nemąstyti apie ką nenori, o ne apskritai - nemąstyti. Tai skirtingi dalykai. Kaip diena ir naktis, šimts pypkių.
56.
Pranelis: - Ar tamstai, Vladai, sunku prašnekinti savo žmoną?
- Šiaip ji tylenė, bet kai reikia - pasišnekam. O kodėl, Praneli, klausi?
- Aš saviškei tai jau kuris laikas negaliu nė žodžio pasakyti. Ji labai nemėgsta, nepakenčia, kai ją kas nors pertraukinėja.
57.
Po atlaidų, ar turgaus dienų Spitrienė pirmoji skubėdavo į rinkelę surinkti arklių „obuolių", nes juos mėgstą kiaulės greitai tunka.
- Tai švarini, tvarką darai, - vis pagirdavo ją viršaitis.
Moteriškė patenkinta:
- Kaipgis, kaipgis, turi būti švara. Pridergia po langais ir išsivažinėja visą brudą palikę...
- Bet tamsta surenki tik brangiausią turtą, už kurį galėtum ir pašluoti.
- Nuo kada, ponuli, šūdas pasidarė turtas? Surink ir dar pašluok? Kokia man nauda?
- Nesibrangink. Jeigu nenorėsi pašluoti pati, atsiras kiti. Pagalvok...
- Sakai atsiras? Gali ir atsirasti. Dabar žmomės gobšūs. Bet kas po mano langais, tai ir mano. Žinoma, galėsiu ir tas šiukšleles surinkti. Kam kitus miestelio žmonelius bevarginti. Taigis, taigis, - susitariam, taip...?
58.
Vladas: - Labas, ponia Spitriene. Kurgi dabar skuodi, tokia nušvitusi? Bene geležiuką radai?
- Geležiukas - šūdukas. Geresnė naujiena - anūkėlis kalbėti išmoko.
- Šaunuolis, šimts pypkių. Tikrai yra kuo džiaugtis. Tai kada vaikščioti spėjo išmokti?
- Nė pati nežinau. Rodos niekas nemokė. Jeigu neklystu, taigis, taigis, tai tik į devintą mėnesį įsirito - ir aida per visą kambarį.
- O kalbėti, sakai, taip pat greitai išmoko?
- Nejaugi meluosiu. Greitai, labai greitai...
- Meluoji, Spitriene, ir ausys nerausta!
- Aš meluoju? Kaip tamstai ne gėda? Savo gyvenime nesu niekam nieko sumelavusi...
- Tikiu, Spitriene, tikiu. Bet apie tą vaikelį tikrai netiesą pasakei. Atsimink - ir vaikščioti, ir kalbėti vaikai pra-de-da, o visa ko kito išmoksta arba - tiksliau, yra išmokomi.
- Na ir gudriai čia paporinai, Vladai, mandriai ir, ko gero, teisingai. Ačiū, kaimynėli.
59.
Kai per vieną Brado gimtadienį visi gerokai įkaito, Spitrienė neiškentė ir pasiteiravo, kiekgi tas ponas Vladas beturįs metų.
- Nežinau, miela ponia. Tikriausiai nė vienų. Tų, kuriuos turėjau, jau neturiu - nugyvenau. O kiek dar bus, užmušk, negalėčiau nuspėti.
60.
Spitrienė: - Pasakysiu, Vladeli, tau naujieną. Vakar vakare girtas kaimynas nuo stogo kopėčių nukrito.
- Užsimušė ar tik susižalojo?
- Sveikut sveikutėlis.
- Negali būti!
- Gali. Gerai, kad dar tik ant antro laiptuko tebuvo.
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Jo
2013-11-01 17:34
Smagus skaitalas.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Komentarai (1)